BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Fanatizmas ir ne

- Kuo tu skiriesi? - vakar paklausė viena tikinčioji, paskaičiusi, kad aš nediskutuoju su davatkomis, vegetarais ir kitais fanatikais. - Jeigu nebendrauji su fanatikais, tai ar tu - ne toks pat fanatikas?

Jei nebendrauju su arkliavagiais, tai aš - irgi arkliavagis?..

Mano internetinėse svetainėse jau kuris laikas dingo keiksmų ir užgauliojimų pilni komentarai, nebeliko beprasmiškų ginčų dėl ginčo. Kas nori, gali plūstis savo svetainėse. Aš ten neinu ir netrukdau nei vienam.

Sakote, kad tai - ne tolerancija? Tolerancija - tai pakantumas netolerancijai, susitaikymas su netolerancija, kėdės užleidimas fanatikui? Teiginys sunaikina save.

Visa tai - logikos formulės. Ar yra paprastesnis būdas skirti fanatizmą ir ne?

Jeigu geriau pažvelgsime į fanatizmą, tai jis iš esmės - tikėjimas. Labai tvirtas tikėjimas. Nesvarbu, kuo tiki fanatikas - komunizmo, fašizmo idealais ar geocentrine pasaulio sandara. Kuo betikėtų fanatikas, savo tikėjimą jis kelia aukščiau už faktus. Jeigu faktai prieštarauja tikėjimui, fanatikas atmeta juos ar paprasčiausiai bėga nuo jų. Tai - esminis fanatiko bruožas.

Jeigu sutikote žmogų, kuris neigia, ignoruoja faktus arba bėga nuo jų prie kitų argumentų, kurie neva turėtų pagrįsti jo tvirtą tikėjimą - keiskite temą arba pašnekovą. Įveiksite tuos - tikintysis suras kitus netikrus argumentus, ir žaisite visą gyvenimą. Tikėjimas - ne intelekto, tai - jausmų sfera, o jausmai turi kitokią logiką, faktai ir argumentai, žodžiu, pažinimas, jiems negalioja. Štai kodėl pasaulyje gyvuoja tiek absurdiškų prietarų, kurių žinios niekaip negali įveikti. Nevarkite!

Štai vegetaras jums sako: žmonės mėsą valgo tik paveikti reklamos. Mėginate ginčyti: kokia reklama veikė urvinius žmones? Vegetaras - savo: mėsa yra neskani, be daržovių nevalgysi. Jūs: man - skani, valgau be nieko. Vegetaras: Biblija draudžia žudyti. Jūs cituojate Bibliją, kuri ne tik leido, bet ir liepė žudyti… Tada jis - vėl, jūs - vėl, ir taip - iki begalybės.

Ar ne geriau numoti ranka ir eiti prie rimtesnių darbų? Tikėjimo nenugalėsi.

Išeitų, tikėjimas - tai fanatizmas? Ne!

Tikėjimas gali būti fanatiškas, bet gali vesti į tiesą.

Bažnyčia tikėjo geocentrine pasaulio sandara, Galilėjus irgi tikėjo, bet - heliocentrine jo struktūra. Negi Galilėjus buvo toks pat fanatikas, kaip popiežius ir kiti bažnyčios tėvai? Kodėl niekas jo nevadina kietakakčiu fanatiku?

Reikia manyti, Galilėjus iš pradžių turėjo tik prielaidą, kurią tikrino empiriniu pažinimu, pro žiūronus stebėdamas planetų judėjimą. Kai faktai patvirtino prielaidą, tai jau tapo žinojimu. Užteko tikėti savo akimis ir gintis nuo bažnyčios fanatikų. Tikėjimas faktais nėra joks fanatizmas. Tai paprasčiausias žinojimas.

Bažnyčia empirinių faktų savo tikėjimui pagrįsti neturėjo, todėl klimpo į Biblijos pasakas ir teologinius išvedžiojimus. Tvirtas tikėjimas be pažinimo - štai kas yra fanatizmas.

Panašus pakvaišimas ištiko Hitlerio medikus, kurie pirmiau gavo nacių sukurtą rasistinę arijų “viršenybės” ir žydų “išsigimimo” teoriją, o po to ją turėjo įrodyti moksliniais eksperimentais su gyvais žmonėmis. Daug žmonių jie nukankino, bet taip ir neįrodė rasistinio kliedalo. Nežiūrint į tai, kad neturi jokio realaus pagrindo, rasizmas neišnyko, rasizmo prietarai gyvi iki šiol. Mokslas bejėgis prieš fanatizmą, nes fanatizmas - tai ne tik neišmanymas, tai dar ir stiprus tikėjimas išsigalvotais niekais.

Dar vienas svarbus fanatiko bruožas - jis labai aukština nuomonę, nors nelabai skiria, kur - faktas, kur - nuomonė. “Mano nuomone, tu esi žydas”, - tvirtina davatka ir reikalauja, kad dezinformacija būtų paviešinta. “Be religijos nebūtų moralės - tai faktas”, - po tariamu faktu savo nuomonę maskuoja kita.

Tikintieji neturi faktų pagrįsti savo tikėjimą (tam ir tikėjimas), todėl linkę manyti, kad tiesų yra daug - kaip šunyje blusų. Jeigu tiesa laikysime nuomonę, tada - taip, nuomonių apie šunų blusas gali būti daug, daug daugiau, negu pačių blusų. Bet jeigu sutarsim, kad tiesa - tai pažinimo rezultatas, teks empiriškai tikrinti, ar blusų yra, ar ne. Moteris nebūna truputį nėščia - ji arba nėščia, arba dar ne. Du vyrai gali tikėti į vieno vaiko tėvystę, viena moteris gali klaidinti du vyrus, bet tiesa, kaip ir tėvystė - viena. Daug kelių nuo namų iki aludės, bet tiesė - trumpiausias kelias. Tarp dviejų taškų tiesė vieną. Rasti ją - tai ir yra pažinimas.

Laikyti kreivę tiese - didis tikėjimas. Ir kuo ji kreivesnė, tuo didesnio reikia tikėjimo. Gal net fanatizmo.

Mums, kurie esame linkę žinoti, o ne tikėti bet kuo, nuolatos kyla praktiškas klausimas: ar verta veltis į diskusijas su davatkomis, patriotais, neonacistais, kitais fanatikais? Jeigu tikitės juos pakeisti - tai beviltiška. Jeigu norite sulaikyti užkratą, tada - taip, atidengti fanatizmo absurdą - šventas dalykas. Kas dar nesusirgo, to smegenis galim apsaugoti.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (11)

Ne kartą yra tekę diskutuoti su žmonėmis, kurie bando įrodyti, jog nėra Dievo.
SU tokiais tikrai neverta diskutuoti

Petras2011-08-15 17:58

Bando įrodyti? O kam? :))

Man, pavyzdžiui, niekas neįrodys, kad nėra Karlsono, kuris gyvena ant stogo. Arba kad nėra Kalėdų Senelio ir jo nekalčiausios panelės Snieguolės. Tik paskutinis kvailys gali mėginti įveikti mano tikėjimą.

Anon2011-08-16 13:59

Labai sunku įrodyti vaikui, kad po lova nėra vaiduoklio. :))
O jei kokiam nimfomanui užeis baltosios karštligės priepuolis, ir jis ims matyti baltas peles arba arklius? Jį tik vaistai įtikins, kad haliucionacija išnyko.

deimantukas2011-08-18 14:57

Mano pusseserei visur vaidenasi babtistai. Ji tiki,kad visos bėdos per juos. Ji tiki, kad babtistai apsėdo jos tėvą, mane, mano motiną ir visus kitus, kuriuos ji pažįsta. Babtistai glamžo ir ištampo jos naujus rūbus, suvalgo jos maisto likučius šaldytuve, kėsinasi į jos pinigus. Ji visur su savim tampo krepšį su pinigais, cigaretėmis, pusbuteliu degtinės ir dar kažkuo. Ji nemiega naktimis, nes naktimis babtistai siaučia labiausiai. Ji užsirakina savo kambary. Išeidama iš kambario jį irgi užrakina. Tačiau babtistai visvien nudirba savo bjaurų darbą.
Mėginome su ja kalbėtis- nėra prasmės. Pokalbis baigiasi pykčiais. Jos tikėjimas(nuprotėjimas) galingesnis.

Petras2011-08-19 08:03

Ir po viso to, ką čia parašei, tu norėtumei pasakyti, kad tavęs neapsėdo baptistai? :))

deimantukas2011-08-19 08:48

Nu ne…

Petras2011-08-19 11:16

Prisipažintum ir atgailautum - būtų kas kita. Bet jeigu neigi - dar vienas įrodymas.
Būtų geriausia tave kruopščiai ištirti bažnyčios staklėmis. Arba ispaniškais batais…

deimantukas2011-08-19 21:05

Tikrai būtų įdomu išsitirti. Kitaip tariant pasidaryti analizus. Ispaniškais batais? Tai įdomu.

Petras2011-08-19 22:11

Taip, labai įdomu… :)
Tau dar turėtų patikti krikščioniško gailestingumo lova. Joje pagulėjusios raganos dar ne to prisipažindavo. Tarkim, kad yra lytiškai santykiavusios su šėtonu, o šėtono penis apaugęs žvynais. Gaila, kad pasaulis bažnyčiai uždraudė tokius gerus tardymo prietaisus. Nebėra to dvasingumo…

Edas2011-08-27 10:54

Nimfomanas.eu iš dalies teisus - visais laikais kas buvo už mokslo ribos - buvo dievas (nesvarbu koks- ar perkūnas su žaibu rankoje, ar krikščioniškas dievas tėvas). Mokslas išsiaiškino kas yra elektra, visi žinom, kad ne perkūnas kaltas, kad kaimynas ant tvarto žaibolaidžio nepastatė :). Kas yra už mokslo (žinojimo) ribų yra (bent jau iki šiol buvo) yra dievas. Prasmė yra tame, kad reikia ne tikėti esant dievą, o tikėti dievu, t.y. jo žodžiu, stengtis pažinti dievą, plečiant mokslo ribas.
Su šia tema yra susijęs geras anekdotas:
Tarybiniais laikais mokytoja vaikams aiškina, kad dievo nėra, o to patvirtinimui išveda visą klasę į lauką ir sako vaikams: - parodykim dabar visi dievui į dangų špygą, ar kas atsitiks? Reiškia dievo nėra. Žiūri Jonukas rankas už nugaros laiko, špygos į dangų nerodo. Mokytoja klausia: - Jonuk, kodėl tu špygos nerodai? Tas atsako: -jei dievo nėra - kam aš tada špygą rodysiu, o jeigu jis yra - aš nenoriu su juo reikalų gadinti :).

Petras2011-08-27 21:56

Puikus anekdotas. :D

Ir labai išmintingas. Jeigu Dievo nėra, tai kam kovoti su juo?

Pastebiu, jog kai kurie ateistai nekenčia Dievo, labai susierzina, išgirdę tą žodį. Vadinasi, jie turi emocinį ryšį su Dievu, tegu ir įsivaizduota būtybe. Jeigu emocinis ryšys yra, toks žmogus bažnyčiai dar neprarastas - neapykantą gali virsti kitu labai stipriu ryšiu - meile. Beje, pasibaigus ateizmo valdžiai, daugeliu atveju taip ir atsitiko, kai kurie karštin ateistai tapo karštais tikybos mokytojais - vieną pažįstu asmeniškai. “Drungnieji” - štai tie žmonės, kurių bažnyčia tikriausiai nebeužverbuos. Jie nei myli, nei nekenčia - jokių jausmų. Ryšio nėra. Nebent kokiu nors būdu sukurtumei iš naujo.

Panašiai ir buityje, Jeigu vyras ir žmona nekenčia vienas kito - jų santykiai dar pataisomi. Bet jeigu nebejaučia ir neapykantos, nebesidomi vienas kitu, tada - viskas. Mirusių jausmų nebeprikelsi.

Pastebiu, kad ateistų jausmai įsivaizduojamam Dievui yra labai gyvi ir stiprūs.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras