BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Evangelija kaip antikultūra

Štai jūs gaunate
didelę banko paskolą ir su nemenku jauduliu dedate paskutinį parašą.
Tada prieina banko savininkas, apkabina per pečius ir sako:

-
Jeigu galėsi, grąžink skolą, kad nebūtų sunkumo ant tavo širdies. O jei
negalėsi - neimk į galvą, viską mes nurašysim. Aš skolinu,
nesitikėdamas atgauti.

Arba kelyje patiriate avariją, nutempiate
mašiną į remonto dirbtuves, ir ten ima skaičiuoti visų darbų kainą.
Skaičiuoja, skaičiuoja, suma auga, auga, jūsų veidas pamažu tįsta,
tįsta… Pagaliau dirbtuvių savininkas pamato jūsų išgąstį ir sako:

-
Negalėsi sumokėti visos sumos - bala nematė.  Nesirūpink, mes jūsų
mašiniuką vis tiek sutaisysime. Mes duodam visai ne todėl, kad gautume
patys. Mums paprasčiausiai patinka taisyti mašinas ir matyti, kaip
apsidžiaugia mūsų broliai, pamatę, ką jiems padarėme.

Absurdas?

Taip, žinoma, mūsų kultūroje tai būtų absurdas.

Mes
gyvename tokioje kultūroje, kuri niekaip nesuderinama su Evangelijos
siūlomu gyvenimo modeliu. Jeigu mūsų pasaulyje būtų pritaikyti bent
keli Jėzaus pasiūlyti principai, tarkim, bankai imtų skolinti ne tik be
palūkanų, bet ir nesitikėdami atgauti skolą, o darbininkai imtų dirbti
visai ne dėl algų, mūsų ūkį ištiktų tokios pasekmės, kurias sunku ir
numatyti.

Štai kodėl Evangeliją geriausiu atveju mes suvokiame
kaip paradoksą arba kažkokį mistinį kito pasaulio skambesį. Bet, jeigu
pridėsime ranką prie širdies ir būsime visiškai nuoširdūs, mes turėsime
pasakyti: tai, ką prišnekėjo Jėzus, yra visiškas absurdas, su sveiku
protu tai niekaip nesuderinama.

Kur jūs matėt, kad boksininkas,
gavęs kumščiu į snukį, atsuktų varžovui kitą žandą? Arba kad užpultas
žmogus, iš kurio plėšikas atėmė paltą, mielai jam pridėtų ir marškinius?

Tačiau
Jėzaus patarimai atrodo absurdiški visai ne todėl, kad patys savaime
būtų absurdiški. Mes gyvename tokioje aplinkoje, kuri suformuoja tam
tikrą gyvenseną ir tam tikrą mąstyseną. Mūsų protas negali priimti
kitokio mąstymo būdo, tačiau tai nereiškia, kad kitokia mąstysena
apskritai nebūtų įmanoma.

Jeigu nuo vaikystės būtume gyvenę
tokioje bendruomenėje, kuri vertina tik broliavimąsi, o konkurenciją
pašiepia, mes nežinotume, kokia laimė yra nustumti savo brolį nuo
lovio, nuo sosto, nuo garbės pjedestalo, nuo kito sėkmės olimpo.

O
jei nuo vaikystės būtume išmokę kito sėkmę suvokti kaip savo asmeninę
sėkmę, mes paprasčiausiai negalėtume suprasti dabartinės literatūros
aprašytų pavydo scenų. Ekonomistų, politikų, sociologų, psichologų
patarimai apgauti, nustumti, nugalėti, atimti atrodytų tokie pat kvaili
ir absurdiški, kaip dabar mums atrodo Evangelijos mokymas atsukti kitą
žandą, skolinti nesitikint atgauti arba tapti didžiausiu turtuoliu,
atidavus paskutinį centą.

Nėra prasmės svarstyti, kaip būtų
pasikeitęs pasaulis, jeigu jis būtų priėmęs Jėzaus mokymą. Teoriškai to
net neįmanoma numatyti. Visgi reikėtų suvokti, kad Jėzaus mokymas,
jeigu mes jo asmeniškai imtumėmės, kirstų per pačias svarbiausias
dogmas, atramines mūsų vertybes, o tai sudrebintų mūsų vidinį pasaulį.

Gyvendami
nuolatinės konkurencijos sąlygomis, kai visi priversti kovoti su visais
ir dėl visko, mes įprantame vertinti pagal kovos rezultatą. Vertesnis
tas, kuris iškovojo daugiau. Čempionas vertesnis už prizininką,
prezidentas - už viceprezidentą, direktorius - už pavaduotoją, vyskupas
- už paprastą kunigą, premijos laureatas - už eilinį rašytoją.

Neapsimeskime,
kad konkurencija - tik visuomeniniuose santykiuose, o asmeninio
gyvenimo ji neliečia. Tarsi konkurencijos rezultatai neturėtų įtakos
partnerio pasirinkimui, šeimos gyvenimui ir vaikų ateičiai!

Šituo
sėkmės matu matuojame ne tik kitus, bet ir save. Mūsų savivertė
priklauso nuo to, ko mes pasiekėme moksle, sporto varžybose, kiek mes
iškovojom karjeroje, kuo mes pranašesni už draugus, kaimynus, brolius
bei kitus konkurentus. Didelės sėkmės atveju galim patirti euforiją, o
nesėkmė pasibaigia depresija.

Konkurencija neišvengiamai veda į
tarpusavo priešiškumą. Jausdami priešiškumą kitiems, mes negalim
nejausti arba neįtarti ir kitų priešiškumo. Kas nustūmė nuo lovio
daugiausia konkurentų, tas turi daugiausia priešų, o turtingiausias
tas, kuriam labiausiai pavydima. “Jam nėra ko pavydėti”, - su panieka
sakome apie nieko nepasiekusį žmogų - jį laikom nevykėliu.
Įsivaizduojat, kiek realių ar potencialių konkurentų turėjo nustumti
valstybės prezidentas arba kurios nors religijos vadas, tarkime, Romos
popiežius? Pasaulio galinguosius lydi ne tik didžiausia šlovė, bet ir
didžiausia baimė - viešumoje jie gali pasirodyti tik už neperšaunamo
stiklo.

Mums tenka bijoti ne tik dėl to, kad kitas nudobs. Jeigu
dar esam pasiekę mažai, kiti į mūsų vietą gal nė netaiko. Tokiu atveju
mes tik svajojam nurungti kitą, o tada apima baimė, kad nepavyks. 
Baimė likti nevykėliu veikia tarsi botagas, ji yra bene svarbiausias
mūsų kultūros stimulas. Ką besakytume apie baimę, ji yra ne tik
neišvengiamas mūsų kultūros produktas, bet ir siekinys, ji net tampa
aukščiausia vertybe, kai įgauna Dievo baimės pavidalą.

Atsisakę
šitų vertybių - priešiškumo, sėkmės, šlovės, turtų, galios ir baimės
visko netekti, mes turėtume arba susikurti kažkokias kitas vertybes,
arba išprotėti.

Eiti per gyvenimą be orienetyrų ir orientacijos - pasiklysti beprotybės rūke.

Štai kodėl Evangelija atrodo tarsi absurdas - ji neigia mūsų kultūrą, o kitokios priimti negalime.

Padėkit tą knygą toliau nuo mano akių, užkiškit už švento paveikslo!

Atiduokit ją kunigams ir vienuoliams.

Palikit sekmadienio pramogai.

Apsaugok mus, Viešpatie!..

Rodyk draugams

Komentarai (10)

Hammerklavier2008-10-27 13:44

Evangelija neigia ne kultūrą, o prigimtį. Net kūdikiai, kurie dar neišmokę perimti savo tėvų ar bendruomenės modelio, yra konkuruojantys, egocentriški ir visai nemoka džiaugtis kito sėkme :) Maži vaikai yra kerštingi, žiaurūs ir sieka atimti geresnį kąsnelį ir pozicijas vienas iš kito - tai visiškai natūralu ir neišmokstama. Jei atsuksi kitą žandą savo priešui, paprasčiausiai neišliksi, nes priešas ne tik žandą, bet ir sprandą nusuks. :) Kultūra kaip tik padeda paslėpti ir sutramdyti tą atvirą agresiją…

Petras2008-10-27 14:12

Dievas sukūrė žmogų, davė jam jausmus, potraukius, kitaip sakant, Dievas sukūrė prigimtį, o paskui ėmė su ja kovoti…

Štai iki kokio absurdo nueina vidinis mūsų kultūros prieštaravimas - save neįveikiamą prieštarą žmogus projektuoja pačiam Dievui.

Šis komentaras yra geriausias įrodymas, kad priešiškumo ir baimių pilnas mūsų kultūros žmogus nebegali net įsivaizduoti kitokios būsenos - kultūros išugdytas ydas jis laiko savo prigimtimi, neakivaizdiniu būdu savo nusikaltimus primesdamas Dievui.

Hammerklavier2008-10-27 16:48

Tiesiog fenomenalu, kaip kultūra gali išugdyti tiek daug ydų per tokį trumpą laiką - gimsta kūdkis ir jis - o varge - jau sugadintas kultūros…:)
Ir dar domina, kaip susijęs savos prigimties pažinimas/pripažinimas su projekcija…Sakyčiau, kaip tik akivaizdi projekcija yra šis požiūris: aš tobulas, aš neturiu jokių "negerų" impulsų ar norų, o kultūra bloga, tai kultūra padaro žmones nejautriais karjeristais. ;)

Petras2008-10-27 18:39

O juokingiausia yra tai, kad prigimtis nėra nei "gera", nei "bloga", joje nėra nei "projekcijų" - visa tai tik kultūros sukurti vertinimai, kurių tu išmokai, o dabar laikai "prigimtiniais". Ir kas čia keisto, kad žmogus išmoksta per "tokį trumpą laiką", kaip tu sakai. Beje, tas laikas, palyginus su kitais gyvūnais, ne toks ir trumpas…

Taip, mūsų prigimtyje yra ir priešiškumo, kuris reiškiasi tai kaip agresija, tai kaip pyktis, bet yra ir traukos, palankumo, kurį paprastai vadiname meile. Stebėdami natūralų žvėrių elgesį, matome, kaip kaitaliojasi šitos būsenos. Netikėk močiute, jeigu ji sakė, kad vilkai yra "blogi", o kiškiai - "geri".

Mes gyvename ne natūralioje - savo kultūros sukurtoje aplinkoje. Įvairių kultūrų ir laikų požiūris į tuos pačius dalykus, tarkime, homoseksualizmą, masturbaciją, kraujomaišą ir net "normalų" seksą labai skiriasi. Tai, ką užaugęs žmogus laikys "geru" ir ką "blogu" dalyku, didele dalimi priklausys nuo to, kokių vertybių jį mokysim. Antropologijos žinios liudija, kad natūralesnėms kultūroms (jas arogantiškai vadiname "primityviomis") nėra būdinga kai kurios ydos, kurias tu ir bažnyčios profesionalai vadinate "prigimtinėmis" - tarkim, pavydo ir puikybės. Antra vertus, tos "natūralios" kultūros gali pasižymėti tokiais dalykais, nuo kurių mums pasišiauš plaukai - sakysim, kraujomaišą, žmonių aukojimą arba kanibalizmo liekanų.

O nuo vertybių tiesiogiai priklauso ir elgsena. Kaip žmoguje neįsivyraus priešiškumas aplinkiniams, jeigu jis gyvena tokioje visuomenėje, kur labiausiai vertinami nugalėtojai, o nugalėti tegali vienas? Priešiškumas - tai juk baimė arba agresija. Baimė ir agresija yra tokie pat prigimti dalykai, kaip ir trauka bei meilė, tačiau mūsų kultūra savo pamatu pasirinko pirmuosius.

Dabar aš norėčiau išgirsti atsakymą į anksčiau mano iškeltą klausimą, kurį tu apėjai: kaip čia yra, kad Dievas, sukūręs mūsų prigimtį, pats ėmė kovoti su savo kūryba? Ar tik nenori kartu su bažnyčios teologais pasakyti, kad mūsų Kūrėjui - truputėlį piš?..

Hammerklavier2008-10-28 13:24

Visiškai sutinku, prigimtis nėra nei "gera", nei "bloga". Ir šiaip, manau, kad nėra nieko absoliučiai gero ar absoliučiai blogo. Būti agresyviu ne visada blogai, būti nuolankiu - ne visada gerai. Puikybė kartais gali būti varomoji jėga, impulsas padaryti kažką išties gero, kuklumas - maskuoti rimtesnes bėdas. Aš manau, kad viskas reliatyvu.

Visuomenė - tai mes, tai tu, aš. Aš labiausiai vertinu ne tariamus "nugalėtojus" ;) Ir manau, kad yra ne nugalėtojai ir nugalėti, o tik žmonės, kurie save realizuoja skirtingais būdais. Vienas gerai jaučiasi direktoriaus ar redaktoriaus kėdėje, kitam tai - didžiausias košmaras. Dar yra tie, kuriems dėl vienokių ar kitokių preižasčių realizuotis nepavyko, tada jie kaltina konkurencingą, žiaurią visuomenę, prigimtį ir piktus aplinkinių kėslus juos nustumti.

Į klausimą, deja, nelabai galiu atsakyti - arba tai būtų netikinčio, o gal - ieškančio žmogaus atsakymas. Negaliu atsakyti kaip krikščionė, tad geriau kukliai patylėsiu :)

Petras2008-10-28 14:01

Tada atsakysiu aš: Jėzus į žmogaus prigimtį ir kūdikius žiūrėjo, švenliai tariant, truputėlį kitaip, nei tu ir profesionalūs bažnyčios idelologai. Kai prie Jėzaus norėjo privesti vaikelius, jų neleido - fariziejų raugo ragavę jo mokiniai į mažus vaikus žiūrėjo kaip į "nešvarius" - tikrą blogio įsikūnijimą. Jėzus atsakė: nedrauskite jiems, jų angelai danguje regi Dievo veidą. Taigi Jėzus vaikelius laikė TYRAIS. Pagal jį žmogus gimsta TYRAS, ir tai yra jo antrojo atgimimo galimybė bei sąlyga: "Jeigu neatgimsite ir nepasidarysite kaip vaikai, jūs nematysite karalystės", - sakė jis. Tapti vaiku - pagal Jėzaus mokymą reiškia tapti tyru.

Vėliau tyras vaikas yra mokomas visokiausių ydų - klastos, godumo, pavydo, puikybės ir kitų priešiškumo sukeltų dalykų. Ir vis dėlto jis gali atgimti ir pradėti į viską žiūrėti tarsi vaiko akimis. Tai liudija gyvenimą iš naujo pradėję alkoholikai, narkomanai, žalojančius santykius nutraukę žmonės ir kiti atsipeikėję "nusidėjėliai".

O krikščioniškas požiūris į žmogų ir jo prigimtį yra priešingas Jėzaus mokymui. Tu iš esmės išreiškei krikščionišką požiūrį - krikščionims moterims gimsta baisios prigimties pabaisos, tiksi šėtoniukai, kuriuos tuoj pat reikia nugalėti, sutramdyti, apvalyti, pataisyti… Tai daroma ne tik magiškais krikšto ritualais, kurie turi "nuplauti" kūdikį (pagal Jėzų - tyrą būtybę), vėliau ir diržu bei kiotmos bausmėmis yra tramdomi jo jausmai, slopinama saviraiška ir ugdomos mūsų kultūrai (Jėzaus žodžiais - pasauliui) reikalingos savybės: priešiškumas, puikybė, pavydas, godumas, šykštumas, negailestingumas ir t.t.

Taigi Jėzus kovojo ne prieš žmogų ir jo prigimtį, bet prieš pasaulį - aplinką, kuri pavergia ir žaloja žmogų. Daugiausia kritikos, tiesą sakant, beveik visą kritiką jis nukreipė į religiją ir religijos lyderius. Kunigai, Rašto aiškintojai ir fariziejai vadinami veidmainiais, angių išperomis ir panašiai, o iš religinių papročių (jie diktavo visus kitus to meto papročius) Jėzus negailestingai šaipėsi.
Religijos lyderiai su juo pasielgė irgi negailestingai. Vėliau jie pasičiupo Jėzaus vardą ir juo ėmė gąsdinti jo ginamuosius. Tačiau tai - kita tema.

Anonimas2008-10-28 14:53

Beje, Žanas Žakas Ruso laikė, jog žmogus gimsta tyras (kūdikis) ir augdamas blogėja.

Petras2008-10-28 18:43

Išeitų, Ruso buvo arčiau Jėzaus mokymo už visą katalikų bažnyčią ir visus jų tikėjimo brolius protestantus be stačiatikius.

Šiandieninės psichologijos žinios patvirtina, kad saugioje aplinkoje augantis mylimas vaikas užaugs psichiškai sveikas. Jis nebus pertvinkęs priešiškumu, Jėzaus terminologija sakant, blogiu. Toks žmogus sugebės mylėti, o tai pagal Jėzaus mokymą yra didžiausia vertybė. Ne fizinis ar intelektualinis pranašumas, ne turai, ne pasiekimai karjeroje (ją Jėzus smerkė, kaip ir pačią hierarchiją), bet meilė yra vertybių vertybė.

Tačiau vaiką galime užauginti kaip žvėrį. Jėzus neneigė ir tokios galimybės, bet kaltę už tai jis metė ne pačiam sužalotam vaikui, bet tiems, kurie jį nuvedė į nuodėmę: "O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje". Mt 18,6

Tai va, kūdikis ne pats gimsta blogas, kaip tvirtina bažnyčių ideologai, jį kažkas PASTŪMĖJA į blogį. Toks yra Jėzaus požiūris į vaikus ir į žmogaus prigimtį.

Hammerklavier2008-10-30 09:04

"Tu iš esmės išreiškei krikščionišką požiūrį " - tai kad nelabai krikščionišką ;) Nes manau, kad kūdikis gimsta nei gerasm nei blogas. Nei angelas, nei pabaisa. Tiesiog žmogus su visom savo savybėm, doze laukinės gamtos, kurią vėliau kultūra ir bando tramdyti draudimais ir kompromisais.
Švelnučiai ir krikščioniškom dorybėm spinduliuojantys kūdikėliai egzistuoja sąmonėse tik tų, kurie su jais iš tiesų nesusidūrė arba reklamose per Tv. :)Suprantu, ne visi turi vaikų, ne visi matė, kaip du mažamečiai, niekad nematę jokio analogiško pavyzdžio, smaugia vienas kitą dėl žaislo (jei nebūtų įsikišę tėvai, gal būtų ir pasmaugę, nes jie - tai gamta) ar taikosi išbadyti akis iš keršto. Maži nekalti vaikeliai preparupoja gyvas varles ir gailestis ar atjauata kitos gyvos būtybės kančiai jiems svetimas. Kūdikis rėks, kol negaus to, ko nori ir jam visškai vienodai kitų poreikiai. Jis nesidalins mama su niekuo, net su tėčiu ir pyks, kai šis bandys ją apkabinti. Yra ir kitų, mums priimtinesnių bruožų- maži vaikai mato pasaulį, kuris juos dar stebina, jie moka vertinti ir pastebėti mažiausias smulkmenas, jei greitai mokosi.
O visos teorijos apie baltą pūkuotą kūdikėlį, kurį pikta visuomenė paverčia žiauriu monstru - tai tik dar vienas bandymas pabėgti nuo taip gąsdinančios prigimties.

Petras2008-10-30 09:33

Taip, Hammerklavier, tu dar sykį patvirtinai krikščionišką požiūrį į žmogų - žmogus iš prigimties yra blogas, jo prigimtis sugadinta, todėl krikščionims moterims gimsta maži velnio išperos, kuriuos reikia tuoj pat sutramdyti. Tai priešinga Jėzaus požiūriui, kaip ir visa krikščionybė yra priešinga Evangelijos mokymui.

O reklaminiai krikščioniški idealizuotų kūdikėlių paveiksliukai vaizduoja tik Jėzaus vaikystę ir fantastinius padarus - angelus. Realūs kūdikiai krikščionims yra tokie pat pabaisos, kokius aprašei tu.

Taip, aš žinau, kad neurotiškų tėvų nesaugūs vaikai auga ir nervingi, ir kaprizingi, ir isteriški. Baisiausia yra tai, kad sergančiam žmogui ima atrodyti, jog visas pasaulis serga ir nėra sveikų vaikų.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras