BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Evangelija: intravertiškas ar ekstravertiškas mokymas? II

Tėvą Augustiną tikėti Evangelija privertė bažnyčios autoritetas



Permetę akimis krikščionybės istoriją nuo imperatoriaus Konstantino iki šių dienų, prisiminę “šventuosius” karus, kryžiuočių žygius ir popiežių palaimintas karines ekspansijas į turtingas Amerikos indėnų karalystes bei žinodami apie taikesnes savanorių misijas, tikriausiai neabejodami pasakysime, kad tai – išimtinai ekstraversiška, išorėn nukreipta žmonių veikla. O kur buvo nukreiptas Jėzaus žvilgsnis ir žodis?
Nukelti į serijos pradžią


2. Pliusas šalia minuso
“Netikėčiau Evangelija, jei to daryti neverstų Bažnyčios autoritetas”, - sakė katalikų tėvas Augustinas.
Prisimenu internete perskaitytą nežinomo autoriaus, berods, irgi kataliko (gaila, neįsiminiau pavardės) mintį, kurią iš atminties mėginsiu atkurti taip: “Jeigu paaiškėtų, kad Evangelija yra blefas, o Jėzus – apsišaukėlis, aš norėčiau likti su Jėzumi”.
Šie du pavyzdžiai geriausiai iliustruoja mąstyseną dviejų psichologinių tipų, kuriuos Karlas Gustavas Jungas pavadino ekstravertais ir intravertais.
Ekstravertai visų savo sprendimų, suvokimų, jausmų, afektų ir veiksmų motyvais laiko daugiausia išorinius veiksnius arba skiria jiems didelę reikšmę. K.G.Jungas be Augustino pateikia dar tokių ekstraversijos pavyzdžių:
“Kieno nors duktė sako: “Juk negaliu galvoti to, kas būtų nemalonu mano tėvui’. Kieno nors nuomone, moderniškas muzikos kūrinys labai gražus, nes visi apsimeta, kad jis jiems gražus. Neretai pasitaiko, kad kas nors veda ar išteka, norėdamas įtikti tėvams, bet labai prieštaraudamas savo paties interesams. (…) Yra nemaža tokių, kurie žino tik vieną viso savo elgesio motyvą, būtent tai, ką apie juos mano kiti.” (Carl Gustav Jung, “Psichoanalizė ir filosofija”, Vilnius, “Pradai”, 1999, p 122)
Intravertai savo motyvais pasirenka daugiausia vidinius arba subjektyvius veiksnius.
“Toks žmogus sako: “Nors ir žinau, kad suteikčiau tėvui daugiausia džiaugsmo, elgdamasis taip ir taip, bet aš esu kaip tik priešingos nuomonės”. Arba: “Nors matau, kad šiandien netikėtai blogas oras, vis dėlto įvykdysiu savo užvakar susidarytą planą”. (…) Galima išgirsti ir sakant: “Visas pasaulis tiki, kad aš kažką galiu, bet aš visiškai tiksliai žinau, kad nieko negaliu”. (…) Visuose dalykuose būtinas subjekto pritarimas, be kurio nieko nesiimama. Toks žmogus Augustinui prieštarautų: “Aš tikėčiau Evangelija, jei manęs to daryti neverstų Bažnyčios autoritetas”. Jis nuolat siekia įrodyti, kad visa, ką daro, daro savo apsisprendimu ir iš savo įsitikinimo, būtent niekieno nepaveiktas ir nesistengdamas niekam patikti”. (Ten pat, p 123)
Pagrindinis ekstravertiškos nuostatos bruožas: psichinis gyvenimas vyksta už individo, objektuose ir objektų santykiuose. Intravertui tikrasis pasaulis yra jo vidus, jo subjektas, o išorinį pasaulį jis turi nuneigti arba nuo jo apsiginti. Šių tipų žmonės sunkiai susikalba, nes jų psichinės vertybės atsiduria tiesiog priešingose pusėse. Intravertas visa, kas jam atrodo nors kiek vertinga, mato subjekte, o ekstravertas – objekte. Intravertui priklausomybė nuo objekto atrodo kaip menkavertiškiausias dalykas, o ekstravertui toks atrodo užsiėmimas subjektu – intraverto užsiėmimą savimi ekstravertas gali suprasti tik kaip infantilų autoerotizmą. Kai mano kolegė atrado, jog Evangelija yra knyga jai ir apie ją, sektos vadovas tokį atradimą pavadino nebrandžios asmenybės požymiu…
Ekstravertui realybė egzistuoja tarsi už jo ribų, kituose žmonėse ir daiktuose, intravertui tikroji realybė yra jame pačiame ir jo nuostatuose.
Autorius pažymi, kad šie tipai – vienpusiško vystymosi rezultatas, o kraštutinių tipų žmonių yra mažuma. Dauguma normalių žmonių yra determinuojami ir iš vidaus, ir iš išorės. Dvidešimtojo amžiaus pabaigos socialinės psichologijos tyrimai parodė, kad vienu atveju, kai aplinkos įtaka nedidelė, žmogus gali pasielgti kaip grynas intravertas ir išlikti ištikimas savo nuostatoms, o kitu atveju, kai aplinkos spaudimas padidėja, jis gali atsisakyti savo nuostatų ir prisitaikyti prie aplinkos. Tarkim, vienoje mokykloje vaikas gali būti ištikimas savo apsisprendimui nerūkyti, o perėjęs į kitą, kur rūkančių dauguma, pasiremti ne savo nuostata, bet viešąja opinija.
Nors vieni žmonės labiau pasiduoda politinės reklamos, madų ir grupės įtakai, o kiti labiau pasikliauja kažkokiomis savo taisyklėsmis, bet paprastai jie visi turi ir ekstraverto, ir intraverto bruožų. Mūsų dėmesys ir visa psichinė veikla būna sutelkta tai į save – savo nuostatas, įsitikinimus, principus, net jeigu jie prieštarautų pasauliui, tai į išorinį pasaulį – viešąją nuomonę, įstatymus, autoritetus, net jeigu jie prieštarautų asmeniniams įsitikinimams ir interesams.
Kur mus kreipia atėjęs Jėzus? Ko moko: paklusti pasauliui ir jo tvarkai ar širdies balsui?
Daugiau


Pastaba. Straipsnis dar rašomas. Jūsų komentarai ir nuomonė šia tema galėtų labai pasitarnauti.

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2005-12-21 12:22

Nors turiu įrodymų, kad esu labiau intravertė, bet skaitydama Petro teksta supratau, kad iš vėžių gali išmušti elementariausia mados reklama. Visai neseniai kišenėje turėdama vos 20 paskutinių litų, parduotuvėje tapau gryniausia reklamos verge. Ant kremo dėžutės perskaičiau maždaug tokią reklamą: pasitepus šiuo kremu jūsų veidas bematant ims spindėti laime.

Nusipirkau, pasitepiau tuo kremu veidą, gyvenimo draugas iškart pastebėjo — ko čia tokia išsišiepus? Supratau, kad mano veidas akivaizdžiai spindi laime. Tai kas aš po viso šito — ekstravertė ar intravertė?

Ir dar vienas pavyzdys: esu linkusi tukti, pastaruoju metu esu tapusi gana apvalia dama. Su kolegėmis beveik kas rytą kalbame apie svorį: kaip jį numesti.

Ir vieną kartą netyčia išsižiojau: "Nu ir kas, kad aš stora, bet mane vis tiek visi myli".

Tai kas aš tada — intravertė ar ekstravertė. Nepyk, Petrai, bet man trūksta megabaitų smegenyse, tai aš nesugebu įvertinti.

Rita

Petras2005-12-21 12:43

Nemanau, kad reikėtų ieškoti sau tinkamiausios etiketės. Žmogus - sudėtingaiusias Dievo kūrinys, jį labai sunku įsprausti į teorinius rėmus.

Verčiau stebėti save ir savo dėmesį. Kur krypsta mano akys, kai jas užvaldo reklamos vaizdeliai?

O kas man svarbiau, kai imu svarstyti savo išorę - aplinkinių žvilgsniai ir vertinimai ar mano pačios žinojimas, kad mane myli?

Beje, kada imi svarstyti savo smegeninės failus, elgiesi kaip intravertė (tavo failai tau labai svarbu), o kai klausi mano nuomonės, daraisi panaši į ekstravertę (mano nuomonė tau gali būti svarbesnė už tavo).

Taigi mūsų dėmesys nuolatos svyruoja tai išorėn, tai vidun. Stebėdama save, tu geriau pasakytumei, kurion pusėn jis labiau ir dažniau pakrypsta.

kinder2005-12-21 14:25

Jeigu Jėzus mokė būti ekstravertais, tai viskas gerai.

O jeigu jis mokė būti intravertais, t.y. kreipti žvilgsnį į savo vidų, tai turime paradoksą – jo pasekėjai seka jo žodžiu ir žiūri savo vidun. T.y. pirmiausia jie elgiasi ekstravertiškai, nes kliaujasi ne savo požiūriu, o Jėzaus mokymu. Net ir tada, kai jie pažiūri vidun, vis dar dažnai derina savo vidų prie Jėzaus mokymo.

Norint tikrai nukreipti savo žvilgsnį vidun, tenka atsisakyti sekti Jėzumi. Nes ar tu tikrai vidun žiūri, jei pasiskaitai Evangeliją ir tada to, ką radai ten, ieškai viduje. Matai, ne tai, kas yra, o tai, ką nusprendi matyti.

Anonimas2005-12-21 15:20

Kinder: "Jeigu Jėzus mokė būti ekstravertais, tai viskas gerai".

Gaila, kad to nepasakei prieš 2000 metų… :)

Šnekant rimčiau, nėra gerai iš anksto darytis išankstines nuostatas apie tai, kas dar bus parašyta. Pradedantiesiems žurnalistams paprastai patariu, einant pas būsimąjį herojų, iš anksto fantazijose nekurti jo portreto, nes po to teks griautri savo nuostatą, ir atsiras nereikalingų problemų. Bus dar blogiau, jeigu išankstinės nuostatos nepavyks nusigriauti, ir ji nustelbs tikrąjį herojaus paveikslą.

Visada geriau vertinti tik tą informaciją, kuri jau yra.

Jeigu iš anksto susiformuosi neteisingo būsimo straipsnio vaizdinį, sunkiau priimsi jo informaciją. Kam nereikalinga kliūtis?

Redagavo Petras 2005-12-21 16:00

Rašyti komentarą

Tavo komentaras