BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dvasingumo stadijos

Bedvasis mums reikškia beveik tą patį, kaip ir negyvas, o kada sakome, jog žmogus pradėjo bendrauti su dvasiomis, paprastai norime pasakyti, kad jam susisuko protas. Kažkur per vidurį tarp tų dviejų kraštutinių ribų plevena “normalus”, mūsų laikui priimtinas dvasingumas.


Tėvas kurį laiką nekreipė dėmėsio, kad sūnus vis mažiau ir mažiau bendrauja su juo. Tik po to, kai vargšelį ištiko šizofrenijos priepuolis, jis sužinojo, kad šis jau toli nuklydęs į kažkokį kitą pasaulį. Pasirodo, jau buvo perėjęs visas sektas ir tradicines bažnyčias, kurias tik galėjo rasti savo mieste, su visomis susipyko, nes visos atrodė nepakankamai dvasingos, galiausiai pats ėmė ieškoti kažkokio išskirtinio dvasinio kelio - į namus sutempė visą izoterinę literatūrą, kokia tik išleista lietuvių kalba, atsisakė gerti gydytojo prirašytus vaistus, o vietoj jų ėmė praktikuoti jo supratimu kur kas tikresnius smilkymo, šlakstymo, karmos plovimo ritualus.


Sužinojęs apie sūnaus nelaimę, tėvas pajuto kaltę, kad per mažai bendravo su sūnumi, neapsaugojo jo nuo liguistų įtakų, ir tas galiausiai įklimpo į ligą. Tačiau psichiatras nuramino: ne izoterinė literatūra, ne sektos ir ne tradicinės bažnyčios, ne religiniai ir išsigalvoti ritualai susargdino žmogų. Viskas buvo atvirkščiai: liga pastūmėjo sūnų ieškoti atitinkamos aplinkos, vertė skaityti fantazijas žadinančią literatūrą, imtis ritualų, tarsi nukeliančių į fantazijų šalį, kurioje jis kentėjo vienas, užsidaręs kambario duris ir atsitvėręs nuo tėvo, nepakankamai dvasingų sektų bei viso pasaulio.


Mano vaikystė prabėgo kaime, kuris turėjo savo pamišėlių šeimą. Didžiąją metų dalį tai buvo normaliausi žmonės, bet ateidavo kažkoks laikas, ir jie pradėdavo labai intensyviai bendrauti su dvasiomis. Tėvas pasiversdavo šventu Jurgiu ir bėgdavo per kaimą, laimindamas gyvulius, vyresniąją dukrą dvasia imdavo deginti savo liepsnomis, ir vargšelė imdavo draskytis nuo savęs užsidegusious drabužius, kita duktė prabildavo nesuprantama kalba ir pasileisdavo laukais.


Visgi dvasingumo priepuoliai jiems užeidavo retai, ir labiausiai man įsiminė ne pamišimai, bet labai gyvi, vaizdingi, kvapą užgniaužiantys pasakojimai, kuriuos girdėdavau toje šeimoje. Tik vėliau, studijuodamas tautosaką, sužinojau, kad tai - vaiduoklinės pasakos, o tada, vaikystėje, man jas dvasingieji kaimynai pasakodavo kaip tikrus įvykius, atsitikusius ne taip seniai kur nors gretimame kaime. Dažniausiai vaidendavosi dėl nelaimigos meilės nusižudžiusių arba smurtine mirtimi iš pasaulio išėjusių žmonių sielos. Vidurnaktį jos išlįsdavo iš kapo su visu apipuvusiu kūnu, eidavo pas artimuosius, kartais nebūdavo labai agresyvios, bet visada gąsdindavo ir neduodavo ramybės. Labiausiai man kvapą užgniauždavo gana paprasta ir efektyvi vaiduoklių sutramdymo technologija: kapas būdavo atkasamas, kūnas persmeigiamas kuolu, ir iš jo išbėgdavo juodas kraujas. Kitas veikslingas būdas: lavonui nupjaunama galva ir padedama kojugalyje. Negalėdamas karste susiriesti ir jos pasiimti, lavonas daugiau niekda nebeišlįsdavo iš juodos ir šaltos kapo duobės.


Vidurnakčio tamsa, stingdantis kapo šaltis, visame kūne drebulį kelianti baimė - štai kas sklido iš paslapties kupino šitos šeimos žmonių pasaulio. Tokių ryškių vaizdų ir tokių šiurpių fantazijų vėliau nesu radęs nė siaubo literatūroje. Dabar suprantu, kad šitas fantazijas mano kaimynai pasakodavo visai ne kaip fanmtazijas - jiems tai buvo realūs įvykiai apie realius, tarsi iš tiesų gyvenusius malūnininkus, jų nelaimingas dukras, užburtus duobkasius ir nužudytus nesantuokinius kunigų vaikus.


Kada jų fantazija tapdavo tokia reali, kad tėvas pavirsdavo šventuoju, o dukrai užsidegdavo drabužiai, kaimynai iškviesdavo greitąją, ir viskas tam kartui susitvarkydavo.


Žmogus yra tokia sudėtinga būtybė, jis pats sau - tokia didelė paslaptis, kad jam ne visada lengva skirti tikrus dalykus nuo įsivaizduojamų. Kartais širdies gelmėse susikurtas paveikslas jam atrodo tikresnis už nuotrauką, o būna, kad tikro dalyko jis negali priimti ir atkakliai laiko išsigalvojimu.


- Ne, šito negali būti, - atkakliai tvirtino kitas mano kaimynas, delnu žarstydamas karštus savo trobos pelenus.


Tikriausiai nėra žmogaus, kuris aplinkinį pasaulį fiksuotų taip tiksliai ir dokumentiškai, kaip fotoaparatas arba kino kamera. Paprasčiausi daiktai dažniausiai mums nėra tiktai daiktai - jie dar turi ir kitą, šalutinę prasmę, kurią paprastai vadiname “didesne”, “gilesne” prame.


- Kas yra ašara? - paklausė mokytoja.


- Ašara - tai akies liaukų išskirtas skystis, - atsakė klasės pirmūnė.


- Ašara - tai širdies skausmas, - atsakė klasės poetė.


- Ašara - tai vienas butelis trims, - atsakė Petriukas, kuris irgi buvo teisus.


Žmogaus atmintis - irgi ne kompiuterio įrašas, tai kažkas gyvo ir besikeičiančio. Paprasčiausias įsimintas faktas iškart paredaguojamas nuostatų, o ir vėliau nuolatos keičiamas pagal aplinkybes, kol pasidaro neatpažįstamas. Vaikystės draugai, susitikę po daugelio metų, apie tą patį nuotykį kartais kalba kaip apie skirtingus įvykius, o kito prisiminimuose draugas neįstengia atpažinti savęs. Kiek reali ir kiek sukurta mūsų asmeninė praeitis, kiek tikra ir kiek sufantazuota tautos, valstybės, pasaulio istorija?


Per mano gyvenimą istorija perrašoma ketvirtąjį kartą, bet labiausiai stebina ne istorijos ideologų kūrybingumas, o jos skaitytojų atkaklus noras tikėti sukurtais dalykais labiau negu tikrais.


Tas nedidelis tarpas - jeigu toks iš tiesų yra - tarp fantazijos ir realybės žymi sveiko, “normalaus”, “adekvačiai reaguojančio” žmogaus sielos ribas.


Viename krašte - kompiuteris arba į kompiuterį panašus bukaprotis, abejingai ir tiksliai informaciją registruojantis padaras. Ko gero, tokio žmogaus net nėra, jis įmanomas tik fantastų kūryboje. Kitame žmogiškumo krašte - į fantazijos aukštumas pakilusi siela, lyg rūkas plasnojanti bekūnė būtybė, pakilusi ir nebegalinti nusileisti ant žemės, nes žemė jai - tuštuma ir iliuzija.


 Ką jums sako ši nuotrauka? Kai šį klausimą uždaviau savo skaitytojams, jie prigalvojo daugybę atsakymų, bet nė vienas neįstengė nuotraukoje įžiūrėti to, ką joje matė autorius jaunas kunigas. Štai ką matė jis pats:  “Dviejų tikrovių atvaizdai. Vistyčio ežero tyloje, surandi simbolinius tikėjimo ženklus. Šaknis kaip tvirtas medžio pagrindas gyventi šioje žemėje. Bet ne, šaknys tai tikėjimas ir įsiskverbimas į Jėzų Kristų, kaip gyvenimo pamatą. Veidrodyje lyg OSTIJOJE atsispindi gyvybės vanduo – ŠVENTOJI DVASIA, kuri gaivina Bažnyčią KRISTUMI. Toks mažas vaizdas bet jame pilna gyvybės, tolis mūsų DANGIŠKOJI tėvynė. Smėlis pašvestas LAIKAS. RĖMAI – DIEVO ĮSAKYMAI ir tavo žmogiškumas”.


Psichiatrai perspėja, kad pernelyg didelis polinkis kiekvieną daiktą ir žingsnį priimti kaip ženklą, atkaklus noras visur ieškoti “nebūtų dalykų” ir iš jo kylanti nenumaldoma  trauka prie simbolių ir ritualų (juk ritualas - simbolinis veikasmas) gali būti tam tikras simptomas, rodantis žmogaus bėgimą nuo realybės į ligą. “Kartais rankoje laikoma pypkė tiek ir tereiškia - rankoje laikomą pypkę”, - sakydavo Z. Froidas, bet jeigu žmogaus Ego per silpnas, jis neatlaiko atkakliai atakuojančio pasąmonės turinio, ir pypkė nelaimingajam pavirsta ugnikalniu. Sąmonė tarsi užmiega, jos švieselė prigęsta, ir žmogus nebe pats renkasi kelią - jį nevalingai veda pakelės krūmų šešėliai.


Toks žmogus labai patogus manipuliatoriams.


Nežinau Vakarų religijos, kuri žmogaus fantazijoj neveistų raganų, velnių ir kitokių pabaisų, meno kūriniais ir teologiniais išvedžiojimais neaudrintų pasąmoninių baimių, ritualiniais judesiais, kvapais ir garsais (amžių pradžioje - netgi narkotikais) nemigintų jo sąmonės. Ritualinis Šventojo Rašto skaitymas taip užmigina katalikų ir protestantų kritišką protą, kad tie neįstengia suvokti pačių paprasčiausių Dievo įsakytų dalykų, kurie prieštarauja beveik viskam, kas daroma per ritualus: garbinami stabai, stiprinama hierarchija, paklūstama ne Dievui, o ganytojukams, prisiekinėjama, meldžiamasi viešumoje ir maldomis daugiažodžiaujama, prekiaujama Dievo kūnu ir t.t.


Kiekvienam iš mūsų gali kilti labai nerami abejonė: ar mano dvasingumas “pakankamas”, ar jis dar “normalus”, ar jau “atitūkęs nuo žemės”?


Jeigu aplinkiniams atrodote “keistas”, tai dar nieko nereiškia - didesnė minia ne visada teisesnė už individą. Patį Jėzų aplinkiniai laikė bepročių, o artimiausi žmonės, jo motina su seserimis ir broliais, buvo atėję parsivesti iš “paklydimo”.


Ko gero, pats paprasčiausias “normalumo” kriterijus - tai riba tarp tikėjimo ir žinojimo. Kol ta riba yra - viskas gerai. Jeigu Jėzus ateina ir paliečia jus, išgydo ligas, pakelia iš lovos ar šiukšlių konteinerio, nuplauna kojas ir aprengia naujais drabužiais, bet jūs žinot, kad tai - “tik tikėjimas”, tada, aš manau, viskas tvarkoj. Jus dar supa dvasia, kuri, Jėzaus žodžiais, yra tarsi vėjas.


Problemos ima kilti tada, kai tikėjimas tampa “žinojimu”. Toks žmogus dar nepavirsta šventuoju Jurgiu ir nelaksto laukais, bet aplinkiniams bendrauti su juo pasidaro sunku, bendravimas tampa našta ir pačiam “žinotojui”. Toks žmogus susiranda panašių į save kompaniją, dažniausiai pasirenka pačias radikaliausias, fanatiškiausias sektas. Kartais sakoma, kad sektos “išplauna smegenis”, paverčia žmones fanatikais, bet viskas yra atvirkščiai - žmonės pasirenka bendruomenes pagal savo būdo savybes. Pasiūla šiandien tokia didžiulė, kad patenkinti savo ydas gali bet kas.


Žinoma, fanatikas gali pasirinkti ir kitą radikalią grupuotę, tarkim, kraštutinę partiją, agresyvią gaują, kokį nors kitą “kukusklaną”.


Tokių žmonių paprasčiausia išvengti - įtikinti jų neįmanoma. Net Jėzus numodavo ranka ir religijos fanatikus: “Žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite, girdėsite, bet nesuprasite”, - sakydavo jis, labai tiksliai apibūdindamas ir šių dienų fariziejų sąstingio būseną.


Bet jeigu “žinojimas” pavirsta “regėjimu”, jeigu nelaimingasis dar ir girdi, užuodžia dvasias, tada būkim humaniški ir kvieskime greitąją - medikai turi vaistų, kurie įveikia haliucinacijas.


“Nebijokt, tai aš”, - sušuko Jėzus, kai mokiniai jį palaikė šmėkla.


Manau, savo mokiniams jis taip šaukia ir šiandien. Nes šmėkla - tai tik grėsmingų bažnyčių, senų apleistų kapinių, rūsių, medžiuose įkeltų koplyčių, palovių ir kitų patamsių gyventoja.


O Dvasia - tarsi vėjas, tai oras, kuris visur ir be kurio negalim gyventi. Tai tokia realybė, kurios nepadėsi į spintą ir neprikalsi prie kryžiaus.


Tai - gyvybės vanduo, kurio nesupilsi į butelius.


Vanduo gal ir netikras, ne H2O.


Tikras tik troškulys.


Šia tema dar:


Dvasingumas kaip investicija

Ritualinis pakaitalas arba silikoninis dvasingumas

Rodyk draugams

Komentarai (8)

deimantukas2007-04-27 12:45

tik ne viską supratau.Skaitysiu dar kartą.

Anonymous2007-04-27 12:48

Dvasinės ligos yra sunkios, jos nelengvai atpažįstamos. Neteisinu manipuliatorių, bet manau, kad liguistos fantazijos žmogui visgi lengviau tarp tokių kaip jis. Negi būtų geriau, jeigu jis liktų vienas su savo baime?

Petras2007-04-27 13:01

Būtų geriausia, jeigu žmogus liktų kambarėlyje vienas su Tėvu, kaip to mokė Jėzus. Tada jo neįveiktų baimės, ir jis nelakstytų laukais, pasivertęs į šmėklą, nepasiduotų ritualų hipnozei ir nesimelstų simboliams, t.y. stabams.

Dvasia nekelia baimės, nežaloja, ji gydo, todėl pasilikęs su ja nelaimingasis pagytų. Tikėjimas Jėzumi gydė net epileptikus.

Anonymous2007-04-27 13:23

Šių dienų žmogui dažniausiai reiškiasi nebe vaiduokliai, velniai ir raganos, bet ufonautai, kurie atlekia skraidančiomis lėkštėmis, grobia žmones, atlieka su jais mokslinius eksperimentus ir net įsteigia savo garbintojų sektas.

Anonymous2007-04-27 13:51

Jeigu autorius kalba apie \"dvasingumo priepuolius\", tai dvasingumas - liga?

Petras2007-04-27 14:25

Dvasingumas, kaip ir kraujo spaudimas, nėra liga. Bet padidėjęs arba sumažėjęs kraujo spaudimas turėtų būti gydomas.

Anonymous2007-04-27 22:14

Gerai skamba- gydymas nuo hiperdvasingumo… Be abejo , manau , labai nesunkiai ir simptomus šios ligos galima būtų apibendrinti. Nežymiai paprastasis parodomasis dvasingumas perauga į ligą. Aš neturiu omeny dvasinius ligonius.Aš apie tuos ,kurie , visuomenėje pripažįstami dvasingi …Bet manau, ši liga pagydoma.

aralzero

deimantukas2007-04-28 07:09

pagydoma ar bent apgydoma yra viskas.Čia mastau labiau filosofiškai.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras