BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Didžioji sumaištis

Mano karta turėjo unikalią galimybę gyventi visuomenėj, kur buvo priimta vieną galvoti, kitą sakyti, o trečią daryti. Visiems atrodė, kad ši keista sistema gyvos per amžius, bet vieną dieną net CŽV profesionalai nustebo, kad ji netikėtai žlugo, pralaimėjo be karo ir atominių bombų. Ji supliuško pati, iš vidaus, kur nebuvo tiesos.


Analogiški procesai vyksta ir žmogaus sieloje. Jeigu mintys, žodžiai ir veiksmai nesutampa, nelaimingąjį ištinka baisi sumaištis ir iš vidaus sugriauna sielos namus.


Mintys. Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad iki minčių egzistuoja ir kita realybė, su kuria negalim bendrauti betarpiškai. Visi esam patyrę sapnų, kuriuose vaizdiniai, žodžiai, jausmai ir keisti pojūčiai susimaišo į keistą kratinį, o pabudę jo negalim suprasti. Tie žodžiai dar nėra ženklai, jie - skambesys be minties, o švystelėjęs minties spindulys - dar ne mintis, nes jo neišeina pasakyti žodžiais… Paprastai ši realybė nugąsdina. Gąsdina tai, kad ji šalia - nepažini, nematyta, nenusakoma, “beprotiška” realybė.


Baimė egzistuoja ir tada, kai jos nesuvokiame, nesuvokti gali būti ir mūsų troškimai, jie gali mus vedžioti už nosies lyg alkoholikus po aludes, o mes negalėsim protingai paaiškinti, kodėl darome taip, o ne anaip. Šalčio pojūtis atsiranda pirmiau, negu pasakome “šalta”, skrandis ištuštėja truputį anksčiau, nei smegeninė suformuoja įsakymą “valgyti”. O kaip su tikėjimu?


Kai kurie ateistai tvirtina, kad tikėjimas žmogui primestas iš šalies. Dievo poreikis nesąs natūralus, jį sugalvoję ir įteigę šamanai, burtininkai, žyniai, kunigai ir kiti sąmokslininkai. Tarsi chirurgai būtų įsodinę į mūsų smeginines svetimkūnį. Tai sakydami, ateizmo apologetai nenurodo, kur “ta šalis”, iš kurios tikėjimas primetamas. Iš kur tikėjimas primestas patiems žyniams, kunigams ir šamanams? Ar tik ne dievulis prikišo nagus?


Ateistų aiškinimas yra logiškas, nors ir dalinis. Tai, ką mums duoda tikėjimas, o būtent - Dievo pažintį, negali būti paaiškinta natūralia žmogaus prigimtimi. Mes iš tiesų gauname Dievo Žodį, kuris pasakytas suprantama kalba, bet mes jį GAUNAM, o ne patys susikuriam. Biblija nėra mūsų vaizdinių, fantazijos, minčių, empirinės patirties produktas, nors joje yra ir fantastiškų vaizdinių, ir didelių minčių, ir gyvenimo išminties. Šitas Žodis - žinia iš TEN, kur nesiekia mūsų mintys ir pojūčiai.


Tiesa yra tai, kad mes galim priimti šią žinią. Mes sukurti taip, kad ieškotume Dievo ir negalėtume tverti be jo. Jeigu jaučiame troškulį - kažkur pasaulyje yra vanduo. Jeigu pavasarį, kai hormonai paplūsta į gyslas, katės ima draskytis ir lipti stogais - kažkur turi būti katinas. Jeigu visos tautos, absoliučiai visos - ir didžiosios, “kultūringosios”, ir mažytės, džiunglių atribotos “primityvios” tautelės - kuria savo religijas ir nuolatos ieško Dievo, tai negi Dievo turėtų nebūti? Ar jaustume troškulį, jeigu nebūtų vandens?


Dvasinis poreikis gali būti nesąmoningas, nepažintas lyg alkoholiko trošklulys, gali būti ir suvoktas, giliai įsisąmonintas.


Suvokti protu savo tikėjimą - didžiulis dalykas.


Tai, kas suvokta, turi būti išreikšta.


Vaizdais - piešiniais, lipdiniais, drožiniais išreikštas tikėjimas netrunka nukeliauti į fantazijų sritį, kur ima rodytis sparnuoti angeliukai arba triražėmis šakėmis baksnoti į šoną raguoti velniai. Į stabus sudaiktinti vaizdiniai tampa našta visam gyvenimui, jie stabdirbį paverčia savo vergu. O niekaip neišreikšatas tikėjimas yra kaip ir nesuvoktas. Jis baisus, paslaptingas ir gąsdinantis, tarsi bekūnis vaiduoklis, kuris vaikystėj gyveno paloviais, o dabar persiklaustė į daugiabučių rūsius, jis gąsdina paslaptingais nakties garsais ir kelia prietaringas nuojautas. 


Jėzus sako, kad mūsų tikėjimas turi būti išreikštas žodžiu.


Žodžiai. “Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”, - perspėjo Mokytojas. (Mt 10:32, 33)


Jis žinojo, kad tai nebus lengva. Jeigu kunigai, Rašto aiškintojai ir fariziejai nekentė Mokytojo, tai kaip jie pakęs mokinius? Argi mokinys gali būti didesnis už mokytoją? Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios”, - išpranašavo savo priešų elgesį Jėzus. (Jn 15:20)


Ir vis dėlto jis siuntė savo mylimuosius mokinius į  priešiškai nusiteikusį pasaulį, liepė jam nešti Gerąją naujieną ir liudyti apie didžius Dievo darbus. Bet jeigu pats Dievo Sūnus neįstengė įtikinti religijos lyderių, ir tie jį pasmerkė mirčiai ant kryžiaus, tai negi daug mažesni mokiniai įtikins? Ar tai - ne beprasmiškas darbas? Kam visa tai?


Iš Jėzaus kalbų galima suprasti, kad tai reikalinga patiems mokiniams.


Jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje”. Mk 4:26-28


Ką reiškia sėklos metafora? “Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis”, - atsakė mokiniams Mokytojas. Lk 8:11


Gera sėkla turi sudygti. O nesudygusi žūtų žemės gelmėse be pėdsako arba ją sulestų paukščiai. Dygimas - skausmingas procesas. Kaip ir gimdymas:


Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus”. (Jn 16:20, 21)


Ar dygimu pasibaigia sėklos gyvenimas, ar gimdymu apsiriboja motinos meilė vaikui? Keista, bet daugelis religingų žmonių patiki žodžio magija ir mano, kad jų tikėjimui nieko daugiau nereikia, tik išganingo žodžio, gražių giesmių ir paslaptingų ritualų. Jeigu sėkla sudygsta, bet neturi šaknų, ją išdegina vidurdienio saulė.


Jėzus patarė saugotis šitų gražiakalbių:


Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti”. Mt 23:3, 4


Jeigu Žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų, jis būtinai veikia.


“Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir Aš darbuojuosi”, - pareiškė į pasaulį atėjęs Žodis. (Jn 5:17)


Darbai. “Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje”, - paskelbė Mokytojas. (Mt 7:21)


Neužtenka Dievo valią suvokti ir išpažinti - ją dar reikia vykdyti. Negana mintinai išmokti Jėzaus pamokymus - jiems dar reikia paklusti. O tai - sunkiausia.


Žiūrint pasaulio akimis, Jėzaus mokslas yra keistas, atvirkščias, absurdiškas. Kaip galima nesirūpinti rytojumi, jeigu žinome, kad rūpestingumas - dorybė? Kaip neprisiekti tėvynei arba bažnyčiai, jei žinome, kad žuvę už priesaiką yra mūsų didvyriai? Ar ne kvailystė su meile, o ne šautuvais pasitikti priešą? Kurioje krikščionių šaly tai matėt? O plėšikui atiduoti ir marškinius, jeigu jis prašo tik švarko?.. Kur teisingumas? Kas laukia įstatymų, priėmus Jėzaus nurodymus? Kur mes nueisim, vardan Jėzaus atsižadėję tėvų, vaikų, žmonų, kitų artimųjų? Kas laukia valstybių, jei visų gerbiami žmonės bus paskutiniai, o paskutiniai taps prezidentais ir popiežiais?.. O kaip išsiversim, paniekinę pinigą?


Daug tokių klausimų kils kiekvienam, jeigu jis rimtai skaitys Evangeliją. Matyti, kad gyveni ne taip, kaip tiki - skausmingas dalykas. Nejučiom pakyla ranka Dievo Žodį šiek tiek pataisyti, pakoreguoti, pakreipti, pritaikyti…


Jeigu užmesim akį į bet kurią institucinę krikščionybės atmainą ir išsigandę tuoj pat neužsimerksim,  šiandien pamatysim šiurpiausią Jėzaus mokslo parodiją. Viskas, ką Jėzus sakė apie kunigus, Rašto aiškintojus ir fariziejus, tebėra gyva, tik vadinama krikščionybės vardu. Nueita gal net toliau, nes Jėzaus amžininkai bent akmeninių stabų negarbino, o dabartiniai mokiniai be jų išsiversti negali. Nors visi girdėjo, kad Dievas nebegyvena žmonių rankomis pastatytose šventyklose, bet nesiliauja jo ieškoję po šventyklas. Čia jie bučiuoja rankas šventiesiems tėvams, kuriuos Jėzus uždraudė vadinti tėvais, čia iškilmingai duoda priesaikas, kurias uždraudė Jėzus…


Jėzus botagu iš šventyklos išvijo prekijus, kurie jo Tėvo namus pavertė prekybos namais, o naujieji jo mokiniai savo bažnyčiose įrengė induligencijų krautuves. Tai buvo ne tik pelningas, bet ir palaimą teikiantis verslas - negalėdamas įvykdyti pernelyg aukštų Jėzaus paliktų moralinių nuostatų, bet turėdamas pinigų, bet kuris krikščionis galėjo už tam tikrą kainą įsigyti Dievo karalystės obligacijų.


Martynas Liuteris pasikarščiavo. Išmesdamas į šiukšlyną popiežiaus išleistas induligencijas, jis išmetė ir Jokūbo laišką kartu su gerais darbais. Šiandien kai kurie sociologai sako, kad tai atvėrė duris neregėtoms kapitalizmo galimybėms. Katalikų hierarchai dar ilgai trypčiojo vietoje, nežinodami, kaip įteisinti palūkanas, o protestantų religija kapitalizmo gaivalui jau nebetrukdė. Naujasis krikščionis šešias dienas per savaitę galėjo ramiai tarnauti Mamonai, fabrike nerdamas brolio krikščionio kailį, prekiaudamas Afrikos vergais arba už tam tikrą atlygį kraudamas į maišą indėnų galvas. Jam užteko žinoti, kas parašyta Rašte, o septintąją dieną bažnyčioj dar sykį išgirsti, kad seniai yra nuteisintas - dar tada, kai buvo negimęs.


Kuo čia dėti geri ar blogi darbai?


Vakarų kultūra, neatlaikiusi Jėzaus iššūkio, atskyrė ne tik žodį ir darbą. Platono asmenyje ji dvasią atribojo nuo medžiagos, o žmogų padalijo į kūną ir sielą. Šiandien daug kas tiki, kad žmogaus mėsa ir psichika yra atskiri dalykai, kad tikrai ezgzistuoja kažkokios žemės rutulio paralelės, kad tikrai sausio pirmąją atsiranda metų riba. Dalybos vyksta toliau. Atskyręs mintį ir realybę, žmogus savo tikėjimą perkelia į abstraktų apmąstymų, išmąstymų ir knygų pasaulį, kuris mažai ką bendro turi su kasdienybe. Atsiverskit bet kurios religinės organizacijos ar religingo žmogaus internetinį puslapį ir pamatysit - beveik viskas, apie ką ten kalbama, buvo kažkada, seniai, prieš tūkstančius metų, kažkur ten, šventose žemėse.


O kaip šios dienos žmogui ištverti kasdienybę?


Į gabalus padalytas žmogus šiandien klajoja po suskaldytą laiką ir neranda atsakymo. Jis pats toliau skaldo savo erdvę ir valandas: čia gyevnu, ten dirbu, tenai ilsiuosi, o tenai - tikiu. Tikėjimui - specialus laikas ir speciali sekmadieninė bendruomenė. Tą šventą valandą toje šventoje vietoje žodžiai nesiskiria nuo dabų, nes iš tiesų jis nieko nedaro, tik meldžia: “Viešpatie! Viešpatie!”


Ar jam pavyks po tokių pamaldų surinkti save iš dalių, ar pasiseks suklijuoti suskaldytą laiką ir erdvę?


Tokią būseną, kai žodžiai prieštarauja mintims ir darbams, šiuolaikinė psichologija vadina pažinimo disonansu. Iš jo kyla baisi sumaištis. Prieš 2000 metų vienas Gydytojas apie ją kalbėjo vaizdingom metaforom, bet pasakė labai racionalų receptą:


Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”. Mt 7:24-27

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Anonimas2006-03-08 10:09

Ačiū, Petrai.

Anonimas2006-04-01 20:02

Petrai,ar tu lankaisi baznycioje?Kokioje parapijoje ar baptistu?evangeliku?kokioje…?Negaliu suprasti kas tavo akimis baznycia…

Petras2006-04-03 20:37

Aš priklausau tai pačiai Bažnyčiai, kuriai priklauso Jėzus. Jeigu Jėzus priklauso baptistams, tai ir aš - baptistas, jeigu įsirašė į evengeliskus arba katalikus - tai ir aš evangeliskas arba katalikas.

Bet kažkodėl abejoju dėl Jo narystės kažkuriai sektai.

Anonimas2006-04-04 18:47

Tu isvis nepripazisti baznyciu?Ar lankaisi kokiose nors pamaldose apskritai?O laidos pagal kieno tradicijas?

Petras2006-04-09 21:39

Ats. Laidos? Koks mano reikalas, kaip laidos? Pagal kurios bažnyčio papročius laidojo Jėzų? Pagal katalikų, stačiatikių, liuteronų?..

"Tada Jėzus jam atsakė: "Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: 'Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!' " Mt 4:10

Rašyti komentarą

Tavo komentaras