BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Didydis Aliaus žlugimas

-
Kokia jūsų gyvenimo prasmė? - paklausė svečias kaip tik tuo metu, kai
Alius Sakinis kišo į ugnį pagalius. Tokie ne laiku ir ne vietoj užduoti
klausimai išmušdavo pašnekovą iš vėžių, ir tas galiausiai suskildavo.
Iš visos redakcijos jis vienas žinojo tą metodą, užtat visada išeidavo
pačios ryškiausios psichologinės apybraižos apie įvairiausius žmones.
Buvo kalbinęs ir dailininkų, ir muzikantų, ir mokslininkų, ir
prakutusių verslininkų, ir visada gimdavo įdomios, dramatizmo pilnos
istorijos.

Alius sukišo į ugnį pagalius ir uždarė dureles.

- Sakau, parsinešiu dar, - atsakė netikėtai. - Naktį gali atšalti, reikia pakurti daugiau.

Pasiėmęs
vielinį krepšą, jis išėjo į malkinę, o svečias nutipeno iš paskos. Jis
visą dieną sekiojo kaip uodega. Alius kaip tik darė malkų skaldymo
mašiną ir turėjo nustatyti, kokio diametro cilindras geriausiai tiktų
hidrauliniam presui. Paprašė svečio, mokyto žmogaus, kad tas
apskaičiuotų greičiau, bet paaiškėjo, kad šis nei moka skaičiuoti, nei
žino, kas tai per skaičius pi. Apie hidraulinius svertus jis išmanė
tiek pat, kaip veršis apie kombainą, o plotas ir plotis jam buvo beveik
tas pats. Žodžiu, idiotas iš pagalbinės mokyklos.

Alius pradarė
malkinę, ir durys nušoko nuo išklibusio vyriaus. Nieko, jis pastatys,
atrėmęs į staktą. O paskui, kai baigs skaldymo mašiną, vyrių pakeis
nauju. Tuo pačiu gal pataisys ir stogą…

- Klausimas jums per sunkus? - prikibo svečias.

- Koks klausimas?

-
Na, apie prasmę, - neatstojo žurnalistas. Jis visą dieną praleido su
šituo žmogumi ir jau buvo pradėjęs matyti labai primityvią gyvenseną.
Šitas kaimo tamsuolis buvo iškalęs keletą formulių ir darė keistas
sudėtingas mašinas, bet gyveno taip pat primityviai, kaip ir kiti
atsilikę kaimiečiai. Jis uždarbiavo, kirsdamas mišką, kapodamas malkas,
tverdamas tvoras, kasdamas šulinius, tiesdamas kanalizaciją ir
dirbdamas kitus juodžiausius darbus. Kad būtų lengviau, jis darė
visokius prietaisus ir sudėtingas mašinas, į kurias sukišdavo uždarbį.
Iš visų jo mašinų juokingiausios buvo sūpynės su vandens siurbliu. Kai
jiedu gerai įsisupo, šeimininkas įjungė kažkokią sankabą, suptis
pasidarė sunkiau, bet pradėjo dirbti siurblys, kuris pompavo iš šulinio
vandenį ir kėlė ant aukšto. Siurblį galėtų varyti elektra, bet šitaip
pigiau ir įdomiau. Sodyboje buvo daugiau keistų mechanizmų, vėjo ir
saulės varomų prietaisų, bet iš tiesų tas savamokslis nieko nebuvo
pasiekęs, vadinti jį išradėju būtų naivu ir juokinga, o pažiūrėjęs
giliau galėjai matyti, kad nieko didesnio jis netgi nesiekė. Jo
nereikšmingas gyvenimas neturėjo aiškesnės krypties ir greičiausiai ėjo
ratu apie kiemą ir kaimą.

Iš kur tokių žmonių atsiranda? Kam jie gyvena?

-
Paimkime daugiau ąžuolinių, - atsakė Alius, dėdamas malkas į krepšį. -
Ąžuolas užima vietos tiek pat, o masė kur kas didesnė. Šiaudų daug, o
masės nėra. Šiaudais neiškūrensi…

Alius paėmė vieną pliauską
ir susimąstė. Jeigu pavyktų jos tūrį sumažinti iki kubinio milimetro,
susikauptų tiek šilumos, kad tikriausiai įvyktų sprogimas. Tačiau kaip
tai padaryti?

Jiedu parėjo į trobą tylėdami.

- Kam visa tai? - paklausė svečias, kai Alius krovė malkas į kampą.

- Ar malkos?

- Na, malkos irgi…

-
Tu nežinai, kam yra malkos? - nusistebėjo Alius. Vienu metu atrodė, kad
svečias ne tik bukaprotis, bet ir mažumėlę pamišęs. Koks velnias jį
atsiuntė?

- Žinau, kam yra malkos, - žurnalistas pradėjo
nervintis. Paprastai jis bendraudavo su eruditais, išmintingais
žmonėmis, kurie iš pusės žodžio suprasdavo viską. O kaip prakalbinti
šitą? Ir koks velnias pastūmėjo asmenybių ieškopti tenai, kur jų net
negali būti?

- Kokia viso šito prasmė? - paklausė jis tiesiai. -
Na, malkos, troba, ugnis, maistas, tauletas, darbas - kam visa tai?
Kokia šito prasmė?

Alius pasiėmė kirį ir pradėjo skaldyti šakalius. Staiga jis pajuto, kad reikia padėti žmogui. Ką čia sugalvojus?

-
Dėl malkų sakei žinąs… - numykė jis, kažką intensyviai galvodamas. -
Troba - pats supranti, lauke negyvensiu. Ugnis - kad nesušalčiau,
maistas - kad nebūčiau išalkęs ir piktas… Kas dar? Tualetas? Na taip,
galima šikti už krūmo, bet nemanau, kad tai patogu.

Svečias
nusipurtė ir pajuto, kad nori verkti. Jis visą dieną prasistumdė su tuo
mužiku ir ką sužinojo? Kaip dirbti malkų skaldymo mašiną, kaip veikia
sūpynės, kaip apskaičiuoti šulinio tūrį, kas atsitiktų, jeigu energiją
pavyktų sukaupti į beprotiškai mažą tūrį?.. Juk visa tai - baisus
primityvas ir nieko, kas liudytų apie asmenybę. Šitas žmogus ne tik
neturėjo siekių, kurie išskirtų jį iš pilkos žmogeliukų masės, jis net
nežinojo, kas tai per daiktas prasmė ir iš ko padarytas gyvenimo
tikslas. Jis paprasčiausiai skaldė malkas, darė mašiną ir nemąstė nieko
daugiau, jam apskritai nerūpėjo gyvenimas. Ir jokio konflikto, jokios
konfrontacijos, kuri apybražos veiksmą varytų į priekį! Labiausiai
šitas kvailys gyrėsi stoglangiais, kuriuos pasidarė pats ir pro kuriuos
atsigulęs mato žvaigždes. Bet ir milijonai žvaigždžių, neaprėpiami
toliai šito žmogelio galvoj nepažadino nieko didesnio.

- Kada šitaip guliu ir žiūriu į žvaigždes, man jieko daugiau nereikia, - prisipažino patenkitas.

Ką apie tokį rašysi?

Buvo
baisiausia, kaip jis mokė žurnalistą valgyti. Padėjo garuojantį puodą
su kiaulių kojelėmis, dubenį kepintų bulvių ir nieko daugiau - nei
peilio, anei šakutės. Girdi, valgyti kojas reikia be nieko, imti
rankomis, o kaulus spjaudyti tiesiai ant stalo - paskui jis nurinks ir
atiduos šunims. Ir ne šiaip sau mandagiai kramtyti, bet būtinai
čepsėti, kad būtų skaniau, inkšti ir murkti,  tarytumei būtume šunys
arba katinai. Iš pradžių buvo nei šis, nei tas, bet paskui ir svečiui
pradėjo patikti. Juk niekas nemato, tik šitas kvailys, kuris
išsitepliojo kaip paršas. Jie pradėjo juoktis vienas iš kito, bet
žurnalistas staiga išsigando: velnias griebtų, pagyvenęs su tuo mužiku
dar dieną ar dvi, jis ir pats pavirstų į gyvulį!

- Kas tave atsiuntė? - netikėtai paklausė Alius Sakinis. - Ar tik ne seniūnas, tas šmikis?

-
Na… Jis nieko blogo nesakė, - ėmė teisinti žurnalistas. - Man reikėjo
atsilikusio kaimo ryškesnio žmogaus, asmenybės, kurios nepalaužia
sunkumai ir neviltis, kuri siekia kažko netgi tada, kai siekti
beviltiška…

- Sakai, nepalaužia? - supyko Alius. - Šmikis seniūnas, jis viską žinojo! Kaip jis išdrįso?

- Ką išdrįso?

Kurį laiką Alius sėdėjo tylėdamas.

-
Supranti, aš visai ne kaimo žmogus, - pradėjo nenoromis. - Aš toks pat
kaip ir tu miestėtis. Inžinierius, turiu diplomą… Turėjau butą
mieste, pradėjau karjerą. Bet trūko kažko, kažko nebuvo mano gyvenime.
Na, tokio didesnio…

Žurnalistas nejučiomis iš kišenės
išsitraukė bloknotą, o kitą ranką įkišo į kairę kišenę ir patyliukais
paspaudė diktofono mygtuką.

Alius dėstė savo istoriją:

-
Sykį kažko užėjau į vieną labdaros įstaigą bulvaro gale, ir ji paprašė
padėti alkaniems Zimbabvės vaikučiams. Iki tol nežinojau, nei kur ta
Zimbabvė, nei kodėl alkani yra jos vaikučiai. Toks kostiumuotas žmogus
man viską paaiškino. Pajutau pareigą padaryti kažką, įstojau į tą
draugiją. Turiu pripažinti, neblogai sekėsi. Po darbo su savanoriais
rinkau aukas Zimbabvės vaikučiams, rengiau įvairias labdaros akcijas
bei koncertus, kartais per vakarą surinkdavom po kelis tūkstančiu
litų…

Alius Sakinis nukrautė stalą, nurinko kaulus. Jis nelabai benorėjo pasakoti.

- O toliau? - mygė jį žurnalistas.

-
Toliau - namo didžiulė gėda, - atsiduso Alius. - Turėjo vykti mūsų
draugijos prezidento rinkimai ir kaip tik tada sužinojau, kad man
sugrąžintas senelio dvaras visai netoli Kauno. Neturėjau aiškaus
supratimo, kiek galėtų kainuoti keliolika priemiesčio hektarų, bet
numanau, kad nemažai. Tada draugijos aktyvistai pasiūlė dvarą užrašyti
draugijai, o jie mane už tai išrinktų savo prezidentu. Norėjau
platesnės veiklos, o dabar pasitaikė šansas… Daug negalvojęs visas
teises į paveldėtą turtą perleidau labdaros draugijai, o po mėnesio
mane išrinko jos prezidentu. O tada, o tada…

Alius nutilo, ir buvo matyti, kaip jam sunku kalbėti. Bet pagaliau atsiduso ir pasiryžo iškloti visą teisybę:

-
Kai perėmiau seifą ir antspaudą, tik tada pamačiau, kad draugijos
sąskaitoj tėra penkiolika litų. Įsivaizduoji? Zimbabvės vaikučiams
nieko nepervesta, o mano senelio žemė jau parduota kažkokiai agentūrai
ir padalyta kvartalais miesto statybai. Valdybos nariai kažkur
išsilakstė, nei vienam negalėjau prisiskambinti. O baisiausia, kad
Zimbabvės vaikučiams niekuo negalėjau padėti…

Alius dar patylėjo, paskaui pasakė silpnu balsu:

-
Nusivyliau viskuo, supratau, kad pasaulis - ištisas blogis. Pasiėmiau
iš draugijos sąskaitos paskutinius penkiolika litų ir čia pat
nusipirkau kelis loterijos bilietus. Vienas bilietas buvo laimingas,
gavau kelis tūkstančius, atvažiavau čia, užėjau pas seniūną, jis
parodė, kur galėčiau nusipirkti pigesnį vienkiemį. Taip ir likau…
Daugiau nebenoriu kalbėti.

- Pabėgai nuo nevilties? - stebėjosi žurnalistas. Jis buvo girdėjęs daug įdomių istorijų, bet šitokia buvo primoji.

- Kaip čia pasakius…

-
Žiūri į žvaigždes ir pamiršti šito pasauliuo blogį? - spėliojo rašeiva
ir trynė rankas. Pagaliau jis atrado tai, kas slypėjo už šitos pilkos,
banalios realybės: žmogus patyrė konfliktą ir neatlaikė, siekti daugiau
jis nebeturi jėgų, todėl pasirinko bėgimą ir užsidarė atkampiame
vienkiemyje. Visgi kūrybinis pradas, siekimas kažko didesnio
prasiveržia ir čia, toli nuo miesto kultūros, bet labai keistomis
formomis: žmogus daro įdomias veikiančias mašinas, išnaudoja vėją,
saulę ir netgi sūpynių energiją, mąsto apie tūrio ir energijos
santykį… Aplūžęs stogas, išvirtusios malkinės durys tik liudija
idealizmą. Šitas žmogus tarsi vaikšto pakilęs per centimetrą nuo žemės,
buičiai nelieka dėmesio. Visa jo veikla  - bėgimas pačiam nuo savęs.

Kaip jis to nesuprato anksčiau?

- Ar jūs tikit pasaulio gėriu? - paklausė dar, kai jau buvo padėjęs tašką ir užvertęs bloknotą.

- Pasaulio gėriu? - Alius papurtė galvą. - Ne, to tai jau ne. Aš net nežinau, kas tai yra.

- Nuostabu, - džiaugėsi žurnalistas, spausdamas ranką. Šiandien pat, grįžęs į miestą, jis pradės rašyti apybraižą.

Jie atsisveikino tarsi geriausi draugai.

Alius sugrįžo į trobą. Vidury aslos stovėjo žmona ir atrodė grėsmingai.

- Aliau, ką tu kvailioji? - paklausė griežtai. - Buvau už sienos ir viską girdėjau. Ką pasakys seniūnas?

- O ko siuntinėja visokius?..

-
Aliau, juk tas žmogus parašys! - pasibaisėjo žmona. - Koks dvaras,
kokie Zimbabvės vaikučiai, Aliau, kada tu buvai inžinierius? Kaip tai
atrodys?

- Jis pats to norėjo, - atšovė Alius ir ėmė lipti ant aukšto, kur buvo įtaisęs stoglangius.

- Aliau, baik durnystes! - maldavo žmona. - Reikėjo dar pasigirti, kad buvai kosmonautas!

Bet nesulaukė atsakymo.

- Aliau, turėk proto! - maldavo ji, bet Alius uždarė duris.

-
Aliau, prisipažink, juk sumanei pagarsėti!.. - mėgino erzinti, paskui
numojo ranka ir nuėjo burbėdama: - Parūpo, matai, Zimbabvės vaikučiai!
Stogą užlopytų!..

Nei į Zimbabvę, nei į malkinės stogą nieko jis neatsakė. Pačiam buvo nei šis, nei tas, bet ką padarysi, jeigu taip susiklostė.

Tada krito po stoglangiu, vėpsojo į viršų, ir niekas tą vakarą daugiau nerūpėjo.

Viena žvaigždė buvo didesnė ir draugiškai merkė akį.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (7)

anonimas2009-03-30 11:20

Nors pasakojimo esmė ne tame, bet man nelabai patiko pigiai arogantiškas žurnalisto įspūdis apie kaimietį. Atseit primityvus, beprasmis gyvulys ir visur tai nuolat pabrėžiama. Nežinau, kaip paaiškinti, bet tokia pozicija atima iš intelektualo išminties aurą ir jis tampa kaip dirbtinis prasmės ieškotojas, prasmę suvokiantis tik savo gyvenimo būde kažko siekiant ir t.t. - kvaila arogancija. Beje, prie romaus kaimiečio ir tylint galima pasisemti daug daugiau jėgų nei iš kažkokios knygos…ar atseit asmenybių eruditų.

Petras2009-03-30 11:38

Anonimui. Sakyčiau, tai ir yra esmė. Esmė yra tai, ką tu pamatei esminio.

Agne2009-06-10 22:23

Aciu uz puikia istorija, jau seniai juokiausi iki asaru! Manau, kad kaimo zmogus per daznai nurasomas vien delto, kad gyvena ramu gyvenima…

Jonas2009-10-06 20:04

Tikrai įdomus ir smagus pasakojimas. Ir pamokantis, ir šmaikštus, ir įdomus!

Petras2009-10-06 20:31

Ačiū, Jonai, už gerą žodį.

fortuna2009-10-08 19:48

Štai kaip reikia gyventi! Neskubant, tarsi būtų viskas nuošalyje, bet tu esi, tu gyveni savo malonumui ir, žiūrėk, viską suspėji padaryti, net lieka laiko žvaigždes paskaičiuoti…

Petras2009-10-08 19:59

Taip, Fortuna, gyvenimas - be jokios kitos prasmės, gyvenimas vardan gyvenimo, kuris - visko prasmė.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras