BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Briauna

Kolegė pasakojo apie tokių žmonių seksualines problemas. Vyras buvo impotentas, bet malonumą galėjo patirti, žiūrėdamas, kaip santykiauja kiti. Todėl ėmė versti žmoną, kad ta jo akyse gulėtų su kitu. Neišmanydama, ką daryti, savo vyrą mylinti, bet jo polinkių išvarginta žmona nuėjo pas psichologą, bet sumaišė duris ir atsidūrė pas mokesčių inspektorių, kantrų ir ramų žmogų, kuris prieš savo valią tapo nuodėmklausiu. Galiausiai vyras atgavo potenciją ir išsinuomojo viešbučio kambarį priešais inspektoriaus butą, kad iš ten tariamasis psichologas galėtų matyti, kaip jis tai daro…
- Matai, kokių būna žmonių, - savo pasakojimą netikėtai apibendrino kolegė, ir staiga supratau, kad režisieriaus sukurtą filmą ji laiko gyvenimu, o į gabių artistų suvaidintus personažus žiūri kaip į tikrus žmones.
- Bet jei į filmą žiūrėsi tik kaip į filmą - kam apskritai žiūrėti? - pasipiktino ji.
Tiesos yra - jeigu į romaną žiūrėsiu kaip raides, aš nesuprasiu meilės konflikto romantiškų vingių.
Bet jei fantaziją matysiu tarsi gyvenimą - kaip atrodys gyvenimas?
Ar neatrodys juokinga?
Viena mūsų kaimynė filmų nelaikė filmais. Žiūrėdama televizorių, ji juokdavosi, piktindavosi ir rėkaudama patarinėdavo meilės scenas vaidinantiems aktoriams:
- Vyk tą brudą šalin! Visi taip sako: myliu, myliu. O kai įtaisys vaiką, tada pažiūrėsiu, kas tave mylės. Ar nežinai: vyrams tik tas ir terūpi!
Dažniausiai mano kaimynė būdavo teisi: koks nors gašlus filmo herojus pasinaudodavo moterimi ir ją palikdavo, o tada mano kaimynė šaukdavo:
- Ar nesakiau? Ar neperspėjau? Ar dabar laikas bliauti?
Po to kaimynė patenkinta įbėgdavo į virtuvę ir šaukdavo mano mamaitei:
- Dargiene, taip ir buvo, kaip aš sakiau! O ta kvaiša neklausė manęs.
Mūsų mamaitė mėgindavo kaimynei paaiškinti, kad visa tai - filmas, vaidyba, kad iš tiesų nieko tokio nebuvo, bet tai tik sukeldavo juoką:
- Ar tu, Dargien, durna, ar mane durna laikai? Negi nemačiau?
Tai, ką žmogus mato, jis linkęs laikyti tikru dalyku.
Gal net tikresniu už tikrą.
Mano kolegės kaimynai diena iš dienos žiūri konvejerinius serialus, pasiklysta primityvių siužetų vingiuose ir painiose giminystės ryšiuose: tas yra tos pusbrolis, o toji yra anos teta… Ne, ta yra teta, o tas yra dėdės sūnus! Ką tu man kvaiša aiškini: ar neatsimeni, kad tas įtaisė anai vaiką, o toji paliko jį prieglaudoje? Durniau tu durniau, pats nematei vienos serijos, o dabar nori mane pamokyti?..
Taip jie susiginčija iki piktumų, o jų piktumai - tikri, nebe fantazija. Ir scenaristų sukurti Antonijai, Petričijai, Barbaros - seniai nebe išgalvotos būtybės, bet tikri žmonės, gerokai išplėtę jų pažįstamų ratą.
Tai va - į filmą žiūrėti tik kaip į vaidinimą būtų kankynė, bet kaip išsaugoti nuovoką, kad tu gyveni čia, o filmo herojai - ten, už realybės ribos?
Briauna tokia menka, kad netrunki nuslysti.
Sykį tėvo draugas atėjo labai išsigandęs, kad rusai nugalės amerikoną, o po to visą pasaulį nukariaus kažkokiais dirbtiniais žmogiukais, kurių nereikia nei šerti, nei rengti, bet jų niekaip nenukausi, nes jie - tučiaviduriai.
- Kokie žmogiukai? - nustebo tėvas, kuris vakarais irgi žiūrėdavo televizorių, bet gyventi likdavo šiapus ekrano, čia, kur jo troba, ūkis, žmona, keturi vaikai.
- Tai nematei? - nustebo jo draugas. - Rodo kas vakarą prieš devynias!
- Juk rodo multikus! - nusijuokė tėvas. - Juk tai - pieštiniai žmogiukai vaikams!
- Aš ir sakau, kad pieštiniai! - supyko žmogus. - Kaip tu pieštinį nušausi?
O kaip pagausi palovio vaiduoklį? Kaip sugundysi pasakų princą? Kaip prisišauksi padangių angelą, kuris turi du sparnus, bet neturi kūno? Kaip išvengsi raguoto velnio, kuris gyvena po žeme, turi triražę šakę ir dideliuose smalos katiluose bažnyčios užsakymu visą amžinybę verda vargšus nusidėjėlius?
- Tai tu netiki angelais ir kitomis dvasiomis? - sykį mane prirėmė toks oponentas. - Tu manai, kad Biblija - melas?
- O tu manai, kad pasaka - melas? - atšoviau jam. - Ne? Vadinasi, tu tiki, kad miške iš tiesų gyvena ragana?
- Biblija - tai ne pasaka! - nukirto jis, ir negalėjau įtikinti, kad Biblija - tai net ne knyga, o visas knygynas, kuriame gausybė istorinių įvykių, nuostabiausių legendų, poemų ir, žinoma, pasakų.
Negi pasaka - bloga mokymo priemonė?
- Ne, tai ne pasaka! - mano oponentas ėmė trypti lyg vaikas.
- Ne, Kalėdų senelis yra! - protestavo vyresnysis sūnus, kai su žmona nusprendėme, jog jis per didelis gyventi Kalėdų pasakoje.
Kiti ten norėtų gyventi visą gyvenimą.
Bet filmas pasibaigia, teatro uždanga nukrenta.
Daugelis liekame čia, šiapus ekrano.
Aktoriai nusiima kaukes, nusiprausia grimą, tampa tikrais žmonėmis.
Sugrįžta gyvenimas.
Arba liekame ten - anapusybėje.
Mano draugą tėvai nuolatos tarkuoja už tai, kam jis ne toks, kokį jie susikūrė savo fantazijoje. Jų susikurtas sūnus labai inteligentiškas, korektiškas, visada pasitempęs, švariai nusiprausęs ir apsirengęs kostiumu, o šitas, tikrasis, amžinai knisasi garaže prie savo mašinos, pareina visas tepaluotas, smirdintis… Tiesiog bomžas! Patarkuoja jį ir žmona, kad tas ne toks išprusęs, kaip jos fantazijų vyras. Anas - tobulas išminties bokštas, seniai baigė kelis aukštuosius, o šitas netobulėja. Fi!..
Kaip jai gyventi su realiu žmogumi?
Mano kaimynė kiekvieną vakarą gyvena televizoriuje, dalyvauja visose jo klubose ir panoramose, paskui sutinka mane ir dėsto parsineštas naujienas:
- Kodėl jie Lietuvai negalėtų išsaugoti elektrinės? Kodėl jie negalėtų Lietuvai benzino parduoti pigiau? Ar Mažeikių nafta - ne mūsų? Kodėl baltarusiams elektrą parduoda pigiau, o mums, lietuviams - brangiau?  Kodėl jie kelia šildymo kainas?
- Tu iš tiesų manai, kad jie turėtų mažinti kainą? - sykį paklausiau.
- Taišku!
- O tu, kai parduodi pieną, nori parduoti pigiau?
- Aš? Aš dėl savęs parduodu!
- O jie? Jie - dėl tavęs?
- Jie dirba dėl Lietuvos!
Neiškentęs nusijuokiau. Ji pasakė taip naiviai, kvailai, kad atrodė  ironiška.
- Jie patys taip sako! Tu ką - negirdėjai?
Tada supratau, kad ji tiki rinkimų legendomis.  Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, kai planuojami komerciniai skrydžiai į Mėnulį, Žemėje yra keistų angelų, kurie dar tiki rinkimų programomis!
Taip surėmė juokas, kad ėmė skaudėti pilvą.
- Tai geriau netikėti niekuo?
Tada pamačiau, kad ji kažko išsigandusi.
- Niekuo?.. - ji pakartojo klausimą.
Netikėti niekuo - vadinasi, netikėti tikrąja jos realybe, anapusybe, visu tuo, kas vyksta anapus ekrano.
Tai būtų sunku.
Tai neįmanoma!
Sekmadienį ji nulėks į bažnyčią. Kunigas sakė, kad ten, anapus mirties, yra tikrasis gyvenimas.
O rudenį būtinai nueis į rinkimus.
Ten, anapus rinkimų kabinos uždangos, ji išsirinks valdžią.
Tai bus tikroji, pati geriausia valdžia.


Rodyk draugams

Komentarai (4)

pieska2008-04-15 10:16

filmai filmais, o kaip ziureti pvz tokia laida kaip "bitva ekstrasensov" kur sakoma kad ten yra realybe nors atrodo kaip fantazija?

Petras2008-04-15 10:25

Pieškai: Taip ir žiūrėk - kaip į realybę. O pilką nuobodų gyvenimą be stebuklų ir ekstrasensų palik kitiems - tegu sau vargsta.

eklipas2008-04-16 11:57

Jo… viskas taip ir yra.. man tik nerimą kelia tas keistas noras pabėgti į iliuzijų ir pasakų pasaulį, nors aiškiai ir sąmoningai jaučiu kad realybė ir įdomesnė ir naudingesnė.. ir joje būti tikra palaima, bet kažkodėl reikia didelių pastangų.., o "skraidyti debesyse" gaunasi savaime :(

eklipas2008-04-16 12:45

kažkaip keistai parašiau - "sąmoningai jaučiu" :))) matyt labai norisi valdyti jausmus :)
turėtu būti "suvokiu sąmoningai ką jaučiu ….. "

Rašyti komentarą

Tavo komentaras