BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Blogoji bažnyčių naujiena vietoj Gerosios

- Ir kodėl į Bažnyčią atėją žmonės dažniausiai būna rimtais, liudnais veidais? Ar Dievas nenorėjo, kad mes džiaugtumėmės jo dovana-gyvenimu? Kodėl Bažnyčia aukština kryžių-Kristaus kančios simbolį? Neprašau tavęs atsakyti į šiuos klausimus, tiesiog šiaip, pamasčiau, - svarsto TD.
Aš irgi pastebėjau, kad bažnyčioje žmonės būna perdėtai rimti ir išsigandę. Mano galva, eidami į bažnyčią prie stabų ir toldami nuo Dievo, jie ir turi būti liūdni. Atsisakydami bendrauti su Dievu betarpiškai, savo kambarėlyje ir ieškodami tarpininkų, jie praranda galimybę patirti tiesiai iš Dievo plūstančią ramybę. Tokia visų bedievių - tiek ateistų, tiek stabmeldžių, bėda.
O kryžius nėra Jėzaus kančios ženklas, tai senas pagonių simbolis, kuris reiškia daug ką, bet su Jėzumi neturi nieko bendro. Jėzus buvo prikaltas ne ant +, bet ant T formos žudymo įrankio. Tapę stabmeldžiais, krikščionys pasiėmė pagonių simbolį ir šventvagiškai painioja jį su Jėzaus vardu.
Jeigu esi skaitęs Bibliją, pats žinai, kad stabų garbinimas nieko gero duoti negali.
Bažnyčių, stabų, kunigų, žvakių, kapinių baimė dažniausiai yra tokia pat tuščia fobija, kaip ir tamsos, nepažįstamų žmonių, svetimų sektų, ekstrasesų, burtininkų, kitų nežinomų dalykų baimė. Paprastai jas atsinešame iš vaikystės ir leidžiame kitiems manipuliuoti. Tik prieidamas prie baimę keliančio dalyko, pažindamas jį protu ir pasikliaudamas visur esančio Kūrėjo gera valia bei pagalba, gali tapti laisvas.
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.
- Gera mintis: “Ir liūdesys, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis ir vienodai svarbūs. …..” va čia ir reikėjo sustoti. Labiau, aišku, norėtųsi visą laiką džiaugtis, bet neišeina padaryti sąmoningai nes tai jausmai, - samprotauja eklipas apie mano puslapyje kritikuotą citatą, kad ir liūdesys, ir džiagsmas yra svarbūs, bet geriau pastebėti tik liūdesį ir džiaugtis jo grožiu.
Taip, liūdesys yra neatskiriama gyvenimo dalis, manau aš. Nepatyrę baimės ir įtampos prieš šuolį, parašiutininkai nepatirtų ir laisvo kritimo džiaugsmo, o gimdymo skausmai tik padidina džiaugsmą, kurį motina patiria, išvydusi kūdikėlį.
Nuolatos kvatoti galėtų nebent psichiškai nesveikas žmogus, o be tamsos neatskirtume šviesos.
Visa problema, kaip žiūrėsim į liūdesį - pozityviai ar negatyviai? Žiūrėdami į liūdesį pozityviai, kaip į grūdo žūtį, mes išleisime naujus sielos daigus.
Antra vertus, ir į gėlės žiedą žiūrėdami gamim matyti jį jau nuvytusį. Vienu atveju mūsų dėmesys ir visos pastangos bus sutelktos pirmyn, į gėrį, kitu atveju trauksim atgal, į regresą ir nieko negimdančią mirtį.
Evangelija moko pozityvaus požiūrio, Jėzus vartojo ir gymdyvės metaforą. “Tačiau visa tai - gimdymo skausmų pradžia”, - sakė jis apie Evangelijos kelio sunkumus. Mt 24,8
- Žmogus yra silpna, nuodėminga būtybė, jo kūnas pilnas gašlumo, melagystės, paleistuvavimo…
Kas čia gali būti gero? - oponuoja kažkas daug sykių girdėtais pamokslo žodžiais.
Taip, jeigu pažvelgsim į žmogų religingo vakariečio akimis, pamatysim, kad tai - silpna, nuodėminga būtybė, pilna gašlumų ir kitokių blogybių. Ir nieko gero šiame Dievo kūrinyje tikrai nerasim!
Visoms vakarietiškoms religijoms, tiek katalikams, tiek stačiatikiams, tiek protestantams, būdingas negatyvus požiūris į žmogų ir gyvenimą. Visas gėris ir visa viltis nukeliama į pomirtinį pasaulį, o čia paliekamas tik blogis. Ne veltui ši žemė dar vadinama ašarų pakalne.
Apie tai, kaip bažnyčiose akcentuojama kančia ir mirtis, neverta ir kalbėti - užtenka pažvelgti į prikaltą prie kryžiaus stabuką ir liūdnus šventųjų paveikslus.
Bet jeigu vadovausimės Biblija, žmogų turėsim laikyti tobulu Dievo kūriniu. Niekinti žmogų, vadinasi, niekinti jo Kūrėją. Garbinti Kūrėją - tai pripažinti, kad žmogus (ir jo kūnas, žinoma) sukurtas tobulai, jam nebereikia patobulinimų.
Dabar turim atskirti žmogų ir jo darbus, o to vakarietiškos religijos neįstengia padaryti. Peilis gali būti tobulas įrankis, juo galime atlikti gerų darbų, tarkim, papjaustyti duonos, tačiau galim tuo peiliu padaryti ir nusikaltimą.
Ar peilis pasidarys blogesnis, jeigu juo nužudysim žmogų?
Ką smerksime - peilį ar nusikaltimą?
Religinis mąstymas sutapatina nusikaltimą su nusikaltėliu, todėl pasmerkiamas ne tik nusikaltimas, bet ir jį padaręs žmogus. O kai mėginama išteisinti savą žmogų, tarkim, apsivogusį kunigą arba pedofilą kardinolą, imama teisinti vagystę ir podofiliją. Tai - labai dažna religingų žmonių reakcija.
Tik pradėję skirti žmogų nuo jo darbų, tobulą Dievo kūrinį nuo paties kūrinio kūrybos, galėsim suprasti blogio prigimtį ir nebesitapatinti su blogiu.
Dievas žmogų sukūrė laisvą, o tai reikškia, gad jis gali ir klysti, ir elgtis teisingai. Taip, žmogus gali elgtis ir teisingai, nesileiskime kunigų ir pastorių apgaudinėjami, kad žmogus - tik blogio šaltinis.
Ką sako Geroji naujiena? Padaręs sunkiausią nusikaltimą, žmogus nėra pasmerktas, sūnus paklydėlis bet kada gali atsitokėti ir sugįžti pas mylintį Tėvą. Taip, apsisukti ir drąsiai eiti pas Dievą be jokių kunigų, pastorių, sakramentų ir kitų burtų bei burtininkų. Štai kodėl Jėzus sakė, kad kekšės, muitininkai ir didžiausi nusidėjėliai gali atsidurti Karalystėje pirmiau už kunigus, Rašto aiškintojus ir fariziejus.
Tai - dinamiškas, o ne statiškas požiūris.
Pasižiūrėkim į save ir pamatysim: per savo gyvenimą mes tai darome daugybę kartų. Mes ir tolstame nuo Dievo, priešgyniaujame jam, ir atsitokėję vėl einame link jo lyg tas Evangelijos sūnus paklydėlis.
Ko gero, didžiausia išmintis būtų skirti tuodu judėjimus, o ne aklai sekti paskui kitus lyg gyvulių bandoje.
O, kad kiekvienas mano paklydimas sustiprintų šitos krypties nuojautą!
- Kai peiliu nužudomas žmogus, peilis susikruvina. O pats nusikaltėlis? Negi jis, darydamas nusikaltimą, nesusitepa? Petrai, negi šito nepastebėjai? - stebisi oponentas.
O taip, žinoma, daugybę kartų aš tai pastebėjau pats savyje. Tiek ilgai nuodijau save alkoholiu, kad ėmiau darytis našta ne tik kitiems, bet ir pats sau: mano sveikata sušlubavo, ėmė siaurėti interesų ratas, tiesą` sakant, liko svarbiausias interesas, kuris stūmė iš akiračio visus kitus, - išgerti. Turėjau fenomenalią atmintį, o pagiringas ėmiau pastebėti, kad neprisimenu žmonių veidų ir vardų, ištisi gyvenimo gabalai ėmė dilti iš atminties. Nusikaltimas, kurį dariau sau ir kitiems, mane labai sužalojo.
Apie trisdešimt metų rūkiau. Vis dažniau ėmiau sirgti bronchitu, neparūkius kamuodavo nemiga, vis dažniau ėmė dygčioti širdį…
Tiesą sakant, aš jau maniau, kad su manimi atsitiko kažkas nepataisomo. Juk alkoholizmas nepagydomas, man atrodė, kad ir prarūkyti plaučiai nebeišsivalys…
Visa laimė, kad patikėjau Gerąja naujiena.
Aš vėl sveikas. Susižalojimai, kuriuos padariau pats sau, kiek įmanoma atsistatė. Vidaus ligų gydytojas nusistebėjo, kaip “švariai dirba” mano plaučiai. Alkoholizmas, žinoma, nepagydomas, bet alkoholikas, pasirodo, gali gyventi ir be alkoholio. Naujasis mano gyvenimas tikrai yra laimingesnis.
Tai nuolatinis gyvenimas Kelyje, o ne su pakelės stabais, tai grįžtančio paklydėlio džiaugsmas, o ne klimpimas į liūdesį dėl praeities nuodėmių.
O kas būtų buvę, jeigu būčiau patikėjęs religine nuostata, kad darydamas blogus darbus ir pats tapau nepataisomu blogiu?
Būčiau galėjęs pagiringas vaikščioti į kokią tradicinę bažnyčią ar sektą, o ten kartu su visais užsiimti savigrauža ir savęs menkinimu, pasakoti kitiems, koks žmogus yra silpnas ir nuodėmingas.
Kokia man būtų nauda iš to?
Iš to būtų nauda tik kunigams, Rašto aiškintojams ir kitiems manipuliatoriams.

Šia tema dar:

Išsigalvotos baimės

Renkuosi laimę

Yra ir toks pasirinkimas

Rodyk draugams

Komentarai (14)

Deepblue2007-04-08 12:18

Jei nepaslaptis Petrai ka veikei stabmeldykloj?

Petras2007-04-08 14:35

Ne paslaptis. Mes čia su kolegomis darėme reportažą vasarą, kai katalikų bažnyčia traiškė savo statytoją Petrą Linkevičių, o vietoj jo į Kaltinėnus atsiuntė kitą kunigą, savo ganytojišką darbą pradėjusį muštynėmis. Matėme, kaip vienos davatkėlės, nors ir kamuojamos baimės, dar bandė protestuoti, o kitos jau dergė ant savo vakarykščio kumyro, pastačiusio joms bažnyčią, senelių prieglaudą, sveikatingumo centrą, įrengusį akmeninių stabų parką.

Liūdna žiūrėti į žmones, neturinčius savo veido. Niekada negali žinoti, kur juos už virvelių patemps stipresnieji hierarchai.

Fotografas nuotraukoje labai gerai užsiksavo slogią ir baimės kupiną atmosferą, kurioje tą vakarą abu atsidūrėme.

eklipas2007-04-08 16:38

Dėl rimtumo, liūdnumo ir tos kažkokios nenatūralios pozos "su įtrauktu užpakaliu" tu Petrai teisus, nors teko matyt katolikų apeigų ir džiaugsmingų su trenksmu ir dainom, ypač svečiose šalyse, bet stabmeldystės ir auksu aptaisytų "relikviijų" kurių paskirtis man nesuvokiama taip pat ten pilna. Šiaip, be jokių kėslų :) norėjau pasveikinti tave Petrai su Prisikėlimo Švente, taip pat čia visus besilankančius svečius ir užklystančius stabmeldžius bei ateistus, linkiu atsitokėti, nuo kasdienės rutinos ir pamatyti viską šviežiomis akimis. Su Velykomis!

Petras2007-04-08 19:03

O taip, šiandien katalikų Velykos… Linkiu, kad ir jų Dievas kada nors prisikeltų, vieną dieną nuliptų nuo kryžiaus ir ateitų į jų dienas. Ne į sekmadienio magiškus ritualus, bet į bet į visas linksmas ir liūdnas jų valandas, į jų rūmus ir paprastas trobeles, po visų darbų atsisėstų vakare su visais prie stalo ir pasidalintų vieninteliu duonos gabalu.

deimantukas2007-04-08 22:38

Kaip gerai,kad kadaise suradau šį blogą.

TD2007-04-09 02:40

Leisk tau, Petrai, paprieštarauti dėl vieno dalyko. Alkoholizmas nėra neišgydomas. Kas tau taip pasakė? Juk, spėju, nesugalvojai pats. Tai yra dezinformacija, o tu, manau, gerai žinai kas yra dezinformacija. Jei žmogus pasirenka sveiką, pilnavertį, džiaugsmingą gyvenimą be alkoholio, viskas, jis nebėra alkoholikas. Ir NĖRA REIKŠMĖS ar jis kas dieną išgerdavo po butelį, ar jis nėra ragavęs alkoholio niekada gyvenime! Alkoholiku negimstama, nei vienas žmogus neturi ant kaktos ar pase, šalia jo vardo, įrašyto žodžio "Alkoholikas". Žmogus alkoholikas yra tik tol kol jis geria, o su paskutinę taurele jis jau nebėra toks. Viskas. Taškas. Žmogus turi neatimamą galimybę rinktis.
Anoniminių alkoholikų susirinkimuose yra prisistatoma: "aš esu toks ir toks, esu alkoholikas". Atleiskite, bet kokia čia dabar nesamonė? Tada kas nors sako "negeriu jau metus". Visi ploja. Aš suprasčiau jei žmogui plotų jam pasakius "jau metus nuoširdžiai džiaugiuosi gyvenimu ir kiekviena diena dėkoju Dievui už visus nuostabius dalykus". Bet pasakymas "negeriu jau metus" sako štai ką: "aš esu baisus alkoholikas, toks gimiau, noriu gerti dieną naktį, bet jau metus sugebu IŠTVERTI negėręs". Visi klap klap klap ploja ir galvoja "valingas žmogus, tokį kryžių tempia ir sugeba atlaikyti, toks stiprus, kaip jis nepalūžta ir sugeba ištverti negėręs?". Kaip jie gali negerti su tokiais įsitikinimais? Vietoje to,kad džiaugtusi sveiko gyvenimo teikiamais džiaugsmais, jų tikslas yra ištverti negėrus. Ištverti ką? Jau pats toks mastymas verčia galvoti, kad žmogui reikia išgerti, kad jis yra alkoholikas(jie juk visi tai pasako iš pat pradžių!)ir toks jo likimas. Na ar nėra tai jau kažkur matyta? Žmogus gašlus, nuodėmingas, alkoholikas, netikęs, prakeiktas ir t.t.vien dėl to, kad jis yra..žmogus?Mūsų protas nesupranta žodžio "Ne".Pavizdys-NEgalvok apie rožinį dramblį. Negalvok apie tai koks jis rožinis.Ar pavyko apie jį nepagalvoti ir nepamatyti mintyse?dabar įsivazduok žmones, susirinkusius į bendruomenę ir visus kartu bandančius apie tai negalvoti..
Su Šventėm

deimantukas2007-04-09 10:13

cia yra tiesos.Juk zmogus yra zudikas,kol zudo,o,kai nustoja zudyt-jis jau ne zudikas.Jis klydo.Jei jau nezudo dabar-jam reikia atleisti ir jis pats sau turi atleisti.Atsedejo kalejime,atliko bausme ir viskas.Kad esu alkoholikas as primenu dazniausiai sau,primenu sau,kad pirma alkoholio taurele man yra prazutinga.Zinoma dziaugiuosi teikiamais blaivaus gyvenimo privalumais ir malonumais ir negerimas man nera kancia.Cia yra kiek kitaip.Nealkoholikui ta sunku suvokti.Kaip galima gerti ir nesustoti?Nesergantys alkoholizmu to nesupranta.Man nera pagrindinis tikslas isbuti negerusiu kuo ilgiau-sumust rekorda.Man zymiai svarbiau negerimo kokybe,kiekvienos blaivios akimirkos prasme,dziaugsmas ja,o po to kazkaip ir pasidziaugiu kad ir ilgesniu negerimo laikotarpiu,ypac,kai prisimenu,kaip bandydavau istvert negert savaite.ISTVERT.Dabar negert reikia visai nedaug pastangu,bet visgi reikia.Pameginkit,kad ir nesergantys alkoholizmu tai padaryt-negert visai.Nors jums gal to visai ir nereikia.Jums alkoholis nesukels dideliu bedu-jus sustosit tik panoreje.O va as nesustosiu-tuo tikiu ir vengiu pirmo alkoholio gurgsnio.Tai jau esu 1000 kartu pabandes-nepavyko ir nepavyks.Tuo tikiu.Todel as ir vadinu save alkoholiku.Kai nustosiu save taip vadinti(negerianciu alkoholiku),prasides pirmu taureliu ragavimai ir mane prazudantys maratonai.Taigi,mano nuomone,alkoholizmas,kaip liga-nepagydoma.As galiu susitaikes su ja gyventi ir kur kas pilnavertiskesni gyvenima,zinoma iki pirmo alkoholio gurgsnio.Alkoholis man yra nereikalingas.Tik pabreziu dar karta,kad negerti man dabar nereikia dideliu pastangu ir negerimas dabar,kai jau pramokau gyventi be jo,man tikrai nera kancia.O to ismoke daug kas ,tame tarpe ir AA.

Petras2007-04-09 15:19

Deimantukas teisus. Žmogus nusikaltėlis yra tol, kol daro nusikaltimą. Kai buvęs nusikaltėlis nebedaro nusikaltimų, jis vadinamas doru žmogumi.

O kaip su alkoholizmu? O su cukralige?..

Alkoholizmas, cukraligė ir kitos ligos yra ne moralės kategorijos. Nepainiokim moralės su sveikata.

Ar tu valgai cukrų, ar nevalgai, jeigu sergi cukralige, tai sergi. Žinoma, jeigu nevalgai cukraus, neužeina priepuoliai, bet tai nereiškia, kad pasveikai nuo cukraligės.

Taip pat ir su alkoholizmu. Galiu šimtą metų nebegerti alkoholio, bet mano organizmas jau nebeskaldys alkoholio taip, kaip sveikų žmonių. Vienas mano jaunystės draugas negėrė beveik 10 metų ir patikėjo, kad alkoholizmas jam praėjo, vadinasi, dabar jis vėl gali gerti "saikingai". Gerai, kad vargšelį išgelbėjo žmona, nepaliko vieno, kai jis pradėjo kraustytis iš proto. Susižlugdė žmogus karjerą, bet šiaip taip atsistojo ant kojų.

Ko man taip rizikuoti?

Kodėl žmonėms sunku prisipažinti, kad jie - nepagydomi alkoholikai?

Manau, dėl to kalta ir religinė nuostata smerkti bloga dariusį žmogų. Juk alkoholizmas atsiranda iš nuodėmės - dėl per didelio gėrimo. O jeigu žmogus girtavo, tai jis smerktinas, niekingas, beviltiškas nusidėjėlis. Taip žmogaus darbai ir jo liga sutapatinama su pačiu žmogumi. Alkoholizmas - blogai, vadinasi, ir alkoholikas yra blogas.

O štai kitos ligos laikomos net "garbingomis". Niekas juk nesigėdi prisipažinti, kad persirgo infarktą, kad serga bronchitu ar radikulitu.

Beje, religija nuo seniausių laikų tapatino žmones su ligomis. Biblijos laikais raupsuotieji būdavo atskiriami nuo bendruomenės. Pamatęs ateinantį sveikąjį, raupsuotasis privalėdavo šaukti: "Aš raupsuotas, aš raupsuotas!" Iš dalies tai galima pateisinti - juk anais laikais žmonija buvo bejėgė prieš tokias ligas. Norėdama apsaugoti save, bendruomenė pasmerkdavo užkrečiama liga susirgusį individą.

Jėzus elgėsi kitaip. Kai evangelijose skaitome, kaip jis liesdavo raupsuotuosius, tikriausiai ne iki galo suprantame, ką tai reiškia. Šis gestas - ne tik Jėzaus geraširdystės įrodymas, bet ir nepaklusimas religijos nuostatoms, jo dėmesys ne tautai, rasei, bendruomenei, bet žmogui.

Jėzus skyrė ligą ir ligonį, žmogaus blogus darbus ir patį žmogų, o tai iš tiesų buvo Naujiena, kurios ir dabar žmonija neįstengė iki galo suprati. Vakarietiškos religijos ir po Jėzaus atkakliai tapatina žmogų ir jo darbus, nuodėmę ir nusidėjėlį, ligą ir ligonį. Todėl jos perša saviplaką.

O man priimtinesnė Jėzaus Geroji naujiena. Ji leidžia ir paklydėliui bet kada grįžti pas mylintį Tėvą, ir ligoniui gyventi sveikai.

Taigi, kai aš sakau, jog esu alkoholikas, pranešu tik apie ligą, o ne apie girtavimą. Kiek galėdamas, drąsinu bei skatinu ir kitus neapgaudinėti savęs, nepasiduoti religijos prietarams ir nepainioti ligos su ligoniu, nuodėmės - su nusidėjėliu.

Dabar puikiai suprantu, kad alkoholizmu sergantis žmogus gali būti blaivesnis ir laimingesnis už sveikąjį. Žinoma, jeigu jis žinos savo galimybes ir pasisaugos.

Kaip ir diabetikas gali būti laimingas, jeigu nevalgys cukraus ir laikysis tam tikro režimo.

Diabetikas - ne cukraligė.

Nusidėjėlis - ne nuodėmė.

Alkoholikas - ne būtinai girtuoklis.

Anonymous2007-04-10 19:59

Manau,kad savigrauža dar niekam nepadėjo.Užtenka žinoti,kad esu hipertonikas, apkūnus.Žinau,kad reikia pakeisti gyvenimo būdą, prisilaikyti tam tikrų gyvenimo taisyklių ir gyvenimo kokybė irgi pagerės. O graužti save ir dejuoti neverta.Tai nepadeda…

Anonymous2007-04-11 07:27

kad zmogus,kaip asmenybe gali keistis-alkoholikas gali negerti,zmogzudys gali nezudyti,todel ir i isejusius is kalejimo ziuri,kaip i zudikus iki mirites,ziuri i juos nepasitikedami.Zinoma,visi gal nesikeicia,bet yra tokiu,kurie visiskai pakeicia savo mastysena ir gyvenimo buda.

Petras2007-04-11 07:56

Labai puikūs pavyzdžiai apie nutukėlius ir kalinius!

Nutukėlis gali būti religinės dogmos įrodymas - štai, pažiūrėkit, koks storulis, koks negražus ir netobulas žmogus. Bet jau trečias mėnuo valgau protingai, ir iš bažnytinės teologijos apie žmogaus netobulumą liko supliuškęs prietaras.

Buvau nutukęs tol, kol valgiau per daug. Nutukimas nėra esminė mano savybė.

Gaila, kad žmonės netiki Gerąja naujiena ir nepadeda buvusiems kaliniams atsistoti ant kojų. Tūkstančius metų bažnyčios kalta nuostata apie prigimtinį žmogaus "blogumą" daro savo.

Kad žmogus "susitepė" nusikaltimu, tai jau visiems laikams…

Anonymous2007-04-11 20:31

Kažkaip neaišku, būdamas alkoholiku, narkomanu, apsirijėliu lošėju aš dar ne žmogžudys… ir atvirkščiai, žmogžudžiu (turiu omenyje sąmoningą, nusikaltėlį) gali būti ir tyras sveikas blaivininkas. Lyginti ligą ir nusikaltimą negalima, tai nesuderinami dalykai. Kitą vertus, alkoholizmas ar narkomanija - tai lėtinės žmogžudystės forma, tik žudai save. Viskas taip supainiota.. Ar tai išgydoma? Nežinau.. Gal anoniminiai alkoholikai ir teisūs, o gal ir ne. Juk metusiems gert ligos simptomai palaipsniui dingsta. Nors pėdsakai lieka, kaip įgūdžiai važiuot dviračiu ar plaukti, maža to, skaičiau kažkur, smegenyse lieka "susilydę" neuronų synapsių takeliai "įkaliau-ir-gerai".. Todėl turi įvykti Stebuklas, kad tie takeliai nebetrauktų. Ir tas Stebuklas įvyksta kai Patiki Stebuklu. Dar norėjau pasakyti, nežinantiems, kad anoniminiai alkoholikai nežemina savęs sakydami "aš alkoholikas.. toks ir toks", daugumai tai skamba kaip titulas (pvz. "aš, Grafas Leopoldas… :)) ir "alkoholikais" save vadina labiau, kad neprarastu budrumo ir "nepultų į puikybę", o puikybė, kaip žinia, dar niekam į gerą neišėjo, be to atitolina nuo Dievo.

eklipas2007-04-11 20:39

Žmogus ne mašina ar koks agregatas, kurį būtų galima pataisyti ir pastačius pasakyti: va čia nealkoholikas nestabmeldys, nenusikaltėlis ir pan. Tai ilgas kelias arba staigus šuolis kurį jam teks padaryti pačiam. Todėl, gal neteiskim jų labai.

(Kažkaip blogas.lt ryšį prastai palaiko)

Petras2007-04-12 08:57

Visgi yra panašumas tarp alkoholizmo, nutukimo ir žmogžudystės. Visi tie dalykai atsiranda dėl neteisingo žmogaus elgesio. Pakeiskime elgesį, ir reiškinys išnyks.

Tiesa, alkoholizmas kaip liga, t.y. potenciali grėsmė vėl prasigerti, išliks. Dėl visiško aiškumo reikėtų skirti alkoholizmą nuo girtavimo.

Kai aš sakau, kad esu alkoholikas, aš tik pranešu apie savo ligą ir perspėju kitus, kad jie nevestų manęs į nelaimę. Juk ir diabetikas turi perspėti aplinkinius, kad jam nekištų cukraus. Tokiame pasakyme nėra nei pasididžiavimo, nei religinės saviplakos. Tai - tik informacija apie mane.

Ar alkoholikas - geriau už žmogžudį?

Pats klausimas ir religinis polinkis lyginti, vertinti, menkinti bei aukštinti žmones yra absurdiškas. Jis kyla iš seno prietaro tapatinti žmogų ir jo darbus. Alkoholikas niekuo nėra geresnis už žmogžudį. Ir atvirkščiai. Kiekvienas žmogus yra tobulas, unikalus Dievo kūrinys, o Dievo kūrybos mums nereikėtų kritikuoti. Gal patys esame sukūrę ką nors geresnio? Visa žmonija su savo mokslu ir technologijomis dar nėra sukūrusi nė menkiausios bakterijos!

Menkiausias virusas mums dar yra neįkandama tobulybė, o bažnyčios jau žemina patį žmogų, laiko jį netobulu padaru.

Atminkime tai, kai norime vertinti, teisti, smerkti alkoholiką, nutukėlį, kalinį. Mes dar nesame sukūrę viruso!

Jeigu sektume Jėzumi, vertintume ne žmogų, bet jo darbus. Taip, kai kuriuos jo darbus reikia net labai smerkti!

Aš nesmerkiu savęs už tai, kad kažkada girtavau, bet smerkiu girtavimą ir nė už ką nenorėčiau grįžti į senas vėžes. Nesmerkiu ir rūkorių, nutukėlių, bet smerkiu rūkymą ir apsirijimą bei kitokius sau daromus nusikaltimus.

O kaip su žmogžudžiais?

Pirmiausia pamėginkime suprasti, ką sako šis žodis - žmogžudys? Ar juo apibūdiname žmogų, kuris šiuo metu žudo žmogų, ir mes dar galėtume jį sulaikyti? O gal jis dar nepradėjo žudyti, tik susirengė? Arba gal tas žmogus anksčiau yra kažką nužudęs, o dabar gyvena taikiai ir gailisi dėl savo nusikaltimo?

Smerkiant "žmogžudį", nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas iš mūsų bet kada galime tapti žmogžudžiais, tarkim, per klaidą padaryti avariją ir pražudyti žmogaus gyvybę.

Kadangi esame laisvi Dievo kūriniai, prieš mus visada yra galimybė tapti ir "šventuoju", ir "demonu", o po to vėl viską pradėti nuo pradžių. Jeigu atidžiau pasižiūrėsim į žmogaus biografiją, pamatysim, kad visas jo gyvenimas - prieštaringų (gerų ir blogų) darbų virtinė. Tik bažnyčia išsigalvojo neklystančius "šventuosius", tačiau realybėje tokių žmonių nėra - neklysta vien Dievas.

Suprantu, kad mes visi augome religinėje terpėje, kuri tapatina žmogų ir jo darbus. Todėl kyla pagunda tvirtinti, kad alkoholikas visgi geriau už žmogžudį…

Pradėjus tapatinti žmogų ir jo darbus, kilo mintis panaikinti blogį, sunaikinant ką nors blogo padariusį žmogų. Tūkstančius metų su žmogžudystėmis "kovojama", žudant žmogžudžius. Kelis šimtus metų bažnyčia kovojo su erezijomis, žudydama eretikus. Naciai mėgino įveikti ligas, žudydami nepagydomus ligonius.

Visa tai daroma dėl to, kad atsisakoma priimti Gerąją naujieną ir neatsisakoma teisti žmogaus.

Jeigu norim pasekti Mokytoju, imkime vertinti tik darbus: žudymas pavojingesnis už girtavimą, rūkymas mažiau pavojingas už narkomaniją, stabmeldystė - už pedofiliją ir t.t.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras