BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Blogis yra ne iš ten

Širyt mačiau keistą vaizdą. Saulė stebeilijo pro beržų lapus, jos spinduliai tįso garų pritvinkusiu oru, po to ridenosi kieme mažais blizgančiais rasos karoliukais. Daugybė blizgančių karoliukų - gal tūkstantis, gal milijonas. Galiu būti vienas iš jų, nejučia pagalvojau. Galiu būti saulės kasų tęsinys, galiu tvyroti virš kiemo ir savo sodybos kartu su drėgnu rytmečio oru. Truputį keistas, anksčiau nepatirtas jausmas.

Kai prisiskyniau svogūnų laiškų, pamačiau, kad stoviu ant žolės basas ir pusplikis. Taip šilta, kad nesinori drabužių.

Važiuojant į darbą, rytmečio pojūtis dar slinko kartu su manim, bet iš vidaus į galvą ėmė baksnoti kažkokios neramios mintys. Tarp Kelmės ir Šiaulių krūmuose pastebėjau uniformuotų medžiotojų “Volvą” ir visai pasiutau. Neseniai skaičiau, kad jie nori gero vairuotojams. Štai jis medžioja mane iš pakrūmės, laukia, bene viršysiu greitį, ir tai daro mano gerovei! Ir iš kur atsiranda kvailių, kurie tiki tokiais paistalais?

Išniręs iš miško į spindinčią proskyną vėl atsidūriau Dievo sukurtam paveiksle. Ko man sukti galvą dėl suknisto mento, kada pats Kūrėjas man randa iš vietą, ir laiką, ir greitį?

Ir taip - kelis kartus iš eilės. Iš vidaus beldėsi pyktis ir nerimas, iš lauko ėjo kūrybos harmonija. Kai pasiekiau Šiaulius, jau buvo balansas - tarsi vanduo nusistojo pasemtame kibire. Dabar sėsiu prie kompo, iš jo ims plūsti redaguotini tekstai, ir nieko daugiau neliks. Darbas eis greitai - juk taip visada.

- Kaip jūs manote, kodėl aplink tiek daug blogio? - prie pat kontoros manęs paklausė dvi pagyvenusios moterys.

Lyg šaltu dušu perpylė.

- Todėl, kad aplink tiek daug davatkų, - atsakiau tiesiai ir stabtelėjau pažiūrėti, kaip reaguos sektų verbuotojos.

Viena išsižiojo, o kitą išmušė raudonos dėmės.

- O kas yra davatka? - apsimetė kvailele toji, kuri buvo netekusi žado.

- Nežinai, kas davatka? - nusijuokau ir nuėjau.

Dabar pagalvojau - gal iš tiesų nežino?

Davatkos yra tokie žmonės, kurie aplinkui mato blogį.

Ką mato, tą jos ir skelbia.

Rodyk draugams

Komentarai (8)

Anonymous2007-05-30 11:05

Medituoti galima visur, ne būtinai kambary. Kartais ramybė išliek minioj, kartais protas neduoda ramybės vienatvėj. Pyktis yra mumyse, tik mumyse įsikūręs blogis gali ką nors padaryti. Gamtoje jokio blogio nėra, jo niekur nėra aplink.

Anonymous2007-05-30 20:53

Taip gražu buvo stebėti tavo akimis ankstyvą rasotą rytą.Lyg ir aš buvau šalia ir sekiau žvilgsniu paskui tavo žodžius…

Šalia Gėrio visada būna Blogis, kaip Juoda ir Balta. Taip ir turi būti. Kiekvienam yra leista pačiam pasirinkti, kuo džiaugtis ir ką matyti. Tu matai ryto rasos deimantukus, kitas mato permirkusią pievą, kurios negalima šienauti…

aralzero

Magda2007-05-30 20:58

būtent, gamtoje blogio nėra. gamta - kūrėjo tvarinys, ir ten viskas dieviška.

blogio galiu įžvelgti žmogaus kūryboje.

jei kažkas atrodo blogas, tai žinau, kad problema yra mano požiūryje.

nes blogų žmonių nebūna, būna tik nelaimingi žmonės.

ir man patiko Jezaus žodžiai stiliumi 'blogis ne tai, kas įeina į mus, o tai kas išėina iš mūsų'.

tik aš galvoju, iš kur tas blogis mumyse atsiranda?

iš kur blogosios jėgos, vadinamos šėtonu ir pan?

Petras2007-05-30 23:00

Atrodo, visi pritariam Jėzui: mus gali sutepti vien tai, kas išeina iš mūsų. Kas ateina į mus iš šalies, sutepti negali. Žmogui pasidaro blogai tada, kai piktosios dvasios įsitaiso jame. Tai irgi sakė Jėzus.

Didžiausia kvailystė manyti, kad blogis gyvena už mūsų. Kas šitaip mano, savo gėrį "neša kitiems", nes kiti blogesni už jį. Kaip sakė sektos verbuotojos, aplink šitiek blogio…

Kartais ir man kyla filosofinis Magdos klausimas: o iš kur mumyse blogis?

Manau, blogis reikalingas dėl mūsų laisvės. Nebūtų blogio - kaip mes pasirinktume?

Kūrėjas mums davė laisvę. Mes galime rinktis jį ir būti jo bendraautoriai, galim derėti su jo kūryba ir visais kūriniais, taip pat - ir su sava prigimtimi. Bet galime eiti ir prieš Kūrėjo valią, prieš jo kūrybą ir savo prigimtį. Taip būsime pasirinkę blogį.

Daug metų ėjau prieš prigimtį ir grioviau savo sveikatą. Šiandien galiu liudyti ir kitiems: visada, kai ryšitės bent šiek tiek "pataisyti", nugalėti, ignoruoti gamtą, jūs niekam taip nepakenksit, kaip sau. Aš tai sakau ne tik alkoholikams ir narkomanams, bet ir asketams, vegetarams, kūno niekintojams ir visiems kitiems, kurie mėgina maištauti prieš savo Kūrėją, bet iš tiesų tampa patys sau priešai.

Bet yra kitas kelias - jį irgi renkamės savo valia. Ne todėl, kad nebūtų kitų kelių, kad "šitaip reikia", kad "tokios tradicijos", kad mus pakrikštijo dar neprotaujančius.

Laisvas žmogus renkasi pats, nes jam duota galimybė.

Nebūtų tamsos - kaip atpažintume šviesą?

Petras

MeNuLiUkE2007-06-03 12:35

Smagus irasas pasirode. ypac pabaiga:)

labai savotiskas davatku apibrezimas:)

Linkejimai.

Magda2007-06-03 20:00

http://www.lrytas.lt/?data=20070602&id=gyv02_a3070602&sk_id=99&view=2

o ką manote apie tai?

žinau, daugelis apsėstųjų turi psichologinių problemų, bet manau bent dalis tų žmonių būna tikrai neigiamai veikiami kažko šėtoniško.

Petras2007-06-04 00:13

Mano Mokytojas yra labai aiškiai pasakęs apie piktųjų dvasių veikimą žmogaus viduje:

Lk 11,24 'Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. McGee Job 1,7, Lk 22,31

Lk 11,25 Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus.

Lk 11,26 Tuomet eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir tada tam žmogui darosi blogiau negu pirma'. 2 Pt 2,20

Taigi, kai dvasios būna "išėjusios", jos žmogui nieko negali padaryti. Bet kai įsitaiso širdyje, tada bėda. Todėl nereikėtų šėtono suvokti tarsi kažkokią "išorišką", svetimą" jėgą. Ta jėga veikia mumyse ir būna galinga. Tarkim, mane labai ilgai valdė potraukis gerti - netgi atrodė, kad nebeturiu vilčių išsivaduoti.

Gyvename ne dykumoje, nuolatos su kuo nors kontaktuojame: su artimaisiais, su platesne socialine aplinka, patys su savimi. Daug kas priklauso nuo to, ar tai harmoningi, ar destruktyvūs santykiai.

Prisiminkim isteriją. Paveikti religinio priešiškumo savo kūnui, žmonės susikūrė tokią baisią ligą, kaip neurozė. Moterims, kurios patyrė didžiausią bažnyčios ir visuomenės spaudimą, neurozė reiškėsi isterijos forma. Jos krisdavo ant žemės ir būdavo tąsomos traukulių, kitos netekdavo sąmonės. Daugybė kunigų mėgino tas dvasias išvaryti, o tai ir yra juokingiausia - bažnyčia iš tiesų tas neurozes pati ir sukūrė.

Šiandien, atsikračius religinės naštos, išnyko ir isterija. Tai - jau pamiršta liga, ji nuėjo istorijon kartu su Viktorijos epocha ir religijos viešpatyste.

Žinoma, atsiranda naujų dvasios ligų. Mano galva, išmintingiausia yra ne sėkmingai išgyti ("išsivaryti velnius"), bet gyventi sveikai, t.y. harmoningai su kitais žmonėmis, savimi pačiu ir savo kūnu, žinoma. Geriausia profilaktika ir geriausi vaistai, kuriuos mums visiems skyrė Jėzus - meilė. Be bažnytininkų kurstoma neapykanta žmogui, jo kūnui ir jo prigimčiai, bet meilė pačiam sau ir aplinkiniams.

"Mylėk savo artimą, kaip pats save", - sakė Jis. Jis nesakė: mylėk kitus labiau už save arba mylėk kitus savo sąskaita. Kas nemyli savęs, kas engia, kankina, ignoruoja, niekina save ir savo kūną, tas negali mylėti ir kito.

Magda2007-06-04 18:24

ačiū už paaiškinimą, dabar viskas daug aiškiau.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras