BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bijau savęs - gyvenimo baimė


Gyvename šią akimirką, o kitos negalim nuspėti. Netiesa? Gerai žinote, kur būsite ir ką darysite šiandien, rytoj ir po savaitės? Jeigu taip - būtinai paskaitykit šį straipsnį. Tai - apie jūsų baimes.


- Petrai, kaip galima pasikliauti savo širdimi? - pasibaisėjo viena mano skaitytoja ir pacitavo eilutę iš Evangelijos: - „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai“. Kaip galima ja pasikliauti?


Ji labai savotiškai perdirbo Jėzaus žodžius.


Jėzus nesakė, kad iš širdies išeina tik pikti sumanymai, tik žmogžudystės, tik svetimavimai, tik paleistuvystės, tik vagystės, tik melagingi liudijimai, tik pikžodžiavimai. O ji perskaitė būtent taip.


Bet ar verta diskutuoti su ja, pasiėmus tą patį Raštą?


Tai būtų beprasmiška, nes Raštą ji perdirbo pagal save, ir mes neberasim bendros kalbos, nes skaitom skirtingus raštus.


- Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis, - sakė Mokytojas. - Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.


Jeigu širdis pritvinkusi baimės, akys visur perskaito baimę.


Kas verčia moteriškę bijoti širdies? Kodėl širdyje ji mato blogio šaltinį?


Vis prisimenu, kokią audrą laikraštyje sukėlė viena diskusija apie šeimos likimą. Ko gero, tada pirmą sykį išgirdau, kad prasidėjo kažkokia šeimos krizė.


Mūsų pasaulis po truputėlį keičiasi, jis keičia ir mus, ir mūsų šeimas, milijonus metų tekančios upės irgi keičia savo vagas, bet dalis žmonių kažkodėl tai suvokia kaip krizę. Jie skausmingai žiūri į jaunus žmones, kurie rengiasi truputėlį kitaip, kitaip keikiasi ir kitaip dainuoja, kitaip flirtuoja ir kitaip atšoka vestuves. Tačiau vienas dalykas šeimą iš tiesų pakeitė: jos viduje prievartos varžtai šiek tiek atsileido. Nutrūkę nuo grandinės, kiti palieka vienas šeimas ir kuria naujas, o jų vaikai lieka be nieko. Kas galėtų pakeisti prievartą, ekonominį išskaičiavimą, kas sulaikytų žmones šeimoj?
Gal meilė?
Nemaniau, kad šis klausimas įpiltų tiek žibalo.
- Kaip galima propaguoti tokius dalykus? - šaukė telefonu į pensiją išėjusi mokytoja, nors iš tiesų tai buvo ne propaganda, o klausimas. - Ar nesuprantat, dėl ko griūva šeimos, genda visuomenė ir nyksta moralė? Kas rūpi dabartiniam jaunimui? Pasimylėti, pasiglamonėti, pasidulkinti. Jaunos merginos - kaip peteliškės. Šiandien meilė yra, rytoj nebėra. Kaip galima tokiu pagrindu kurti šeimas?
Taip sužinojau, kas yra didžiausias mūsų šeimos ir visuomenės priešas. Ogi meilė, simpatija, geismai, lytinis potraukis ir visa kita, kas natūraliai kyla žmogaus širdy ir traukia žmones vieną prie kito.
Bet jeigu meilė sujungia žmones, kaip ji gali išskirti šeimas?
- Suaugęs žmogus ir nesuprantat? - piktinosi pašnekovė. - Šiandien myliu Joną, vakar mylėjau Petrą, o rytoj užsigeisiu Povilo.


Ką daryti su meile, su geismais, su visais potraukiais, jeigu jie tokie nepastovūs?
Juos reikia valdyti. Tai viskas, ką toks žmogus gali daryti su kitais žmonėmis ir pačiu savimi, - valdyti. Valdyti jausmus, valdyti norus, valdyti aistras, valdyti visus kitus natūralius impulsus, kurie pulte puola tave iš kūno. Įveikti save, nugalėti save, peržengti save tarsi daiktą – tai bene pati šauniausia šitų žmonių pramoga.


Jų kūnas blogas ir nedrausmingas, jį reikia apdengti ilgais drabužiais o viršuje susegti kietą apykaklę. Dar geriau - uniforma. Yra žmonių, kuriuos uniforma traukia kaip magnetas. Nesvarbu, ar stribo, ar miško brolio, ar pionieriaus, ar skauto - kad tik uniforma. Arba tamsus, gerai išlygintas kostiumas ir kaklaraištis, žinoma. Tinka ir juoda sutana su balta apykakle - irgi uniforma.


Uniformuoti žmonės mieliau paklūsta statutams ir kitokioms taisyklėms, todėl tai šen, tai ten valdingieji mokytojai sukelia diskusijas, ar nereikėtų mokiniams vėl įvesti privalomų uniformų. Dar geriau būtų, jei visi žmonės, žiūrint, koks luomas ir kokia profesija, turėtų savas uniformas.


Tuo geresnė tvarka, kuo paprastesnės taisyklės. Arba atvirkščiai - aiškios ir griežtos taisyklės, tikslios komandos yra tvarkos garantas.


Aldona nuvargsta, darbe telefonu tvarkydama visus šeimos reikalus. Ar sūnus paruošė pamokas? Ar duktė nepraleido repeticijos? Ką ji atsakė per geografijos pamoką? Ar vyras nepamiršo nupirkti elektros lemputės?..


Vakare ji eina į namus, vos vilkdama kojas. O namuose visi jai dar turi duoti ataskaitas, kas ką darė ir ko nepadarė, eidama gulti, ji paskirsto rytojaus darbus ir nustato, kas ką valgys pietums. Sūnus kartais ateina į darbą ir kaulija lito. Kaulyti turi ilgai ir metodiškai. Litą jis gauna tiktai data, kai atsiskaito, kur išleido vakarykštį, ir kai pasako, kur žada išleisti šį. Po ilgo zyzimo ir barnių vaikas pagaliau išeina, nešinas pinigą.


- Kad tu žinotum, koks nesavarankiškas mano sūnus, - sykį pasiguodė ji man.


- Kiek tau įdėti cukraus? - klausia Vacius.
- Šaukštelį, - sakau.
Kavą jis padaro saldžią kaip sirupą.
- Kiek dėjai cukraus? - klausiu.
- Du kupinus šaukštelius.
- O kiek prašiau?
Jis išsigandęs nutyla. Visada, darydamas kavą, jis paklausia, kam kiek įdėti cukraus. Vienas nori šaukštelio, kitas - pusantro, dar kitas gertų kavą be cukraus, bet Vacius visiems įdeda du kupinus šaukštelius - tiek, kiek dedasi sau.
- Brolis irgi pykta už tai, - prisipažįsta jis. - Atstumia puoduką ir sako: gerk tą sirupą pats!
- Ir kodėl taip darai?
Vacius patraukia pečiais.


- Nesuprantu, kaip galite gerti tokią kartybę, - sako užsigalvojęs.


Tai, kas pagal kitą modelį - ne jo supratimui.


Arūnas tiki, kad pasaulį valdo keletas žydų. Jis nežino jų pavardžių, bet puikiai nutuokia, kad keli turtingiausi žydai masonų tinklu yra apraizgę visą pasaulį, ir dabar visos nelaimės vyksta pagal tų žydų komandą. Anksčiau jis tikėjo, kad pasaulyje viskas vyksta pagal KGB nurodymus, bet slopstant Rusijos galybei, Arūnas pasaulio vadžias atidavė žydams.


Jis negali suvokti sudėtingesnio pasaulio – tik tokį labai paprastutį modelį, vieną vienintelį mechanizmą su nedideliu vairu arba pulteliu.


Sykį su draugu ėjom per kaimą, ir jis sustingo, pamatęs didžiulį, skardinį, blizgantį saulėje mano kaimyno traktorių ir kombainų garažą. Jis išsižiojo ir kelias akimirkas negalėjo ištarti nė žodžio.


- Patinka? - paklausiau.


- Ne, - atsakė jis susirūpinęs. - Dabar galvoju, gerai ar blogai yra toks didžiulis garažas…


Viskam jis turi nustatęs labai griežtus rėmus. Kaimo sodyba, jo supratimu, turi būti labai paprasta, senoviška, be moderniškų patogumų – be vandentiekio, be kanalizacijos ir be unitazo, žinoma.


- Et, sugadinai šitokią trobą… - nusivylė jis, pamatęs mano troboje dar ir radiatorius. „Tikra“ sodyba, pagal jo griežtus kanonus, turi būti dar ir be centrinio šildymo – tokia, kokioje jis gimė ir augo.


Pamatęs didžiulį blizgantį pastatą, jis sustingo bejėgis - tokiam didžiuliam garažui jis dar neturi savo šablono.


„Jeigu yra likimas, ar yra laisvė?“ - svarsto interneto mąstytojas. Jis jau nustatė, kad „yra likimas“, o dabar suklupo ties klausimu, ar jo pasaulyje dar gali būti ir laisvė.


Deja, dogmų suvaržytas žmogus negali stebėti ir priimti pasaulį laisvai.


Vacius nustebo, kai prisipirkau laidų ir pasakiau savo planus įvesti elektrą pirty ir dar pakabinti lempas sode.


- Ir kas tai vedžios? - paklausė jis. - Kur gausi elektriką?


Jis sunkiai susitaikė su tuo, kad viską darysiu pats – juk nesu baigęs elektrikų mokyklos ir netgi kursų. Kažkada paprasčiausiai žiūrėjau, kaip dirba elektrikai, ir viską dėjausi į savo galvelę.


O Vacius šitaip negali. Jis stebi, kaip jungiu laidus, ir sako:


- Ar izoliacijos ne per mažai? Gal reikėtų pavynioti daugiau?


Jis negali paprasčiau stebėti – būtinai privalo valdyti ir kontroliuoti. Atsimenu, taip darydavo ir mano tėvas. Menkiausiems darbeliams jis samdydavo mūrininką arba dailidę, o kai meistras pradėdavo dirbti, prilipdavo kaip vantos lapas.


- Ar čia skiedinio ne per daug? Ar čia klijų ne per mažai?.. - visur kišdavo nosį.


- Imtum ir mūrytum pats! - sykį vienas mūrininkas neištvėręs jam padavė mentę.


Tačiau mūryti tėvas taip ir neišmoko.


Vacius irgi turi rimtų išmokimo problemų. Nebuvo lengva, kol jam parodžiau, kaip įjungti elektrinį pjūklą, nors tam užtenka paspausti du mygtukus.


- Ne, ne, nežinau! - šaukė jis.


- Vaciau, žiūrėk, paspaudi tuos mygtukus, ir pjūklas sukasi.


- Vis tiek nežinau!


Kai stačiau pirtį, jis dirbo pagalbiniu darbininku. Pamačiau, kad jam linksta beveik kas antra vinis.


- Vaciau, žiūrėk, kaip geriausia kalti vinį, - pasakiau, norėdamas parodyti, kad plaktuką reikėtų laikyti už koto galo ir paleisti laisvai, nestumiant – tada jis stipriai ir tiesiai varo vinį į medį.


- Tu manęs kvailu nelaikyk! - sušuko jis netikėtai.


Nuo kiekvieno žodžio Vacius ginasi kaip nuo vapsvų. O vapsvos – skrajojanti Vaciaus baimė. Šitie maži, zyziantys, nenuspėjami padarėliai varo Vacių į paniką. Mėginau paaiškinti, kad tai - ne savo teritoriją ginančios agresyviosios bitės, o ramūs ir taikūs padarėliai, nekalti vabaliukai, kurie gelia tik tada, kai juos suspaudi arba imi draskyti lizdą. Bet nieko jai nedarysi, nesiblaškysi, nemuši – ir ji gyvens savo gyvenimą, dirbs savo darbą – ropos ant tavo obuolio, ateis į lėkštę paragauti uogienės, o jei uogienės būsi pats paragavęs, gal atpėdins palaižyti tavo lūpų, o tu galėsi jausti, kaip ji mažytėm savo kojelėm kutena tau odą. Priimk vapsvą tokią, kokia ji yra, ir nieko blogo ji tau nedarys.


- Nekenčiu, - sako Vacius, žiūrėdamas į mažytę nepaklusnią pabaisą, o jo akys kupinos baimės.


Aldona kelias dienas blaškėsi, negalėdama išsirinkti tapetų. Pagaliau ryžosi kreiptis pagalbos į vyrą. Tas nenoromis paliko darbą ir pusę dienos malėsi su ja po parduotuves. Pagaliau jie kartu išsirinko.
Grįžęs į namus, vyras apstulbo. Tapetai buvo nupirkti visai ne tie, kuriuos jie išsirinko. Jie buvo išsirinkę lygius, švelnių pustonių, o čia - ryškūs, gėlėti.


Likusi viena parduotuvėje, Aldona viską apkeitė. Staiga ji suprato: gyventi bute, kur tapetus parinko ne ji, o kitas žmogus, būtų per daug baisu.


Iš šalies tie žmonės gali atrodyti stiprūs, nepalenkiami ir grėsmingi, bet atimk iš jų viršininko kėdę, antspaudą, guminę lazdą, iškrapštyk juos iš tribūnos arba sakyklos, nuvilk uniformą arba sutaną, ir viduje rasi didelę krūvą baimių.


Lidija visur mato apokalipsės ženklus. Pasaulis morališkai pūva ir nesustabdomai garma bedugnėn. Kažkada jis buvo pastatytas gerai, tvirtai sudėtas pagal visas taisykles - pamatai sutvirtinti įstatymo cementu, kiekviena plyta surišta moralės taisyklėmis. Pasaulis stovėjo patikimai, nejudėdamas, kiekvienas akmuo, kiekviena plyta žinojo savo amžiną vietą. Bet atsitiko kažkas nepataisomo, tvirti pamatai ėmė irti, moralės cementas trupėti. Dabar sienos ne tos, vietomis plytos visai ištrupėję, atrodo, juda ir pamatai. Kiekviena karta vis žiauresnė, blogesnė, viskas ne taip, kaip mūsų jaunystėj, jaunimas sugedo visai. Kas bus labai artimoj ateity? Žinoma, kad pabaiga!


Vakarais Lidija bijo nueiti į parduotuvę. O jei sutiks būrį jaunuolių? Juk užbadys peiliais, suspardys kojomis, žiūrėk, dar išprievartaus ant šaligatvio!


Vacius irgi negali pakęsti jaunų žmonių. Išgėręs pradrąsėja ir ima gatvėje kibti prie vaikinukų. Ko, mat peremat, keikiatės? Ko žiaumojate gumą? Ko spjaudote sėmočkas?.. Suprantama, už tokius pamokymus Vacius kartais gauna į akį, ir dabar jo kūne nebėra sveikos vietos, nė vieno kaulo, kurio kas nors nebūtų sulaužęs. Bet žmogus išsilaižo, grįžta iš ligoninės, išgeria „ant drąsos“ ir vėl eina prie aludės daryti tvarkos.


- Kam tu lendi prie jų? - sakau jam.


- Man jie neduoda praeiti!


- O kodėl man duoda? Visas miestelis praeina, tik tu vienas – ne?


- Aš negaliu praeiti, kai tie piemenys šitaip elgiasi, - prisipažįsta jis. - Mes taip nedarydavom!


Vacius negali suprasti, kad pasaulis truputį ne toks, kaip vakar. O jeigu keičiasi, vadinasi, genda.


Manote, Vacius - tvarkingas žmogus, kvailokas, bet pavyzdingas miestelio pilietis? Ne, tai bene pats didžiausias miestelio latras. Kažkada buvo mokytas vyras, veterinarijos gydytojas, o dabar nebegauna nė sargo darbo, jo girto vengia ir šunys, net policija nebenori vežti daboklėn – visiems šis girtuoklis taip įkyrėjo.


Tačiau biografija – ne kliūtis visur matyti chaosą.


Chaosas atsiranda dėl to, kad pasaulis nesilaiko svarbiausių taisyklių. O kokios taisyklės svarbiausios? Pavartykite laikraščius ir panaršykite internetą – rasite krūvas kertinių akmenų.


„Reikalinga atgaivinti tris kultus, - tvirtina laikraštyje nusenusi mokytoja. - Tai Knygos, Mokyklos ir Mokytojo kultai. Be šitų trijų banginių dvasinio atgimimo nebus“.


Religijos verslo atstovas atranda kitą vienintelę sąlygą: „Jeigu Lietuva negrįš į bažnyčią prie Dievo, ji neprisikels“, - perspėja jis.


„Mintis yra ta didžioji jėga, kuri sukuria viską, - daro atradimą internautas, kuris laiko save didžiu mąstytoju.- Mintis perskelia atomą, mintis aplenkia šviesą, minties nenugali laikas. Valdydami mintį, mes galėsim valdyti visatą“.


Sena apybraižos herojė močiutė žino paprastesnį pasaulio pamatą: „Pasaulis laikosi ant pagarbos. Kol vaikai neišmoks gerbti tėvų, mes negalime tikėtis ateities“.


O štai pilkas savivaldybės valdininkas nustebina dar paprastesniu banalumu: „Kol neišmoksim rašyti projektų ir parsitempti Europos pinigų, mes taip ir vilksimės visų uodegoje“.


Laima gerbia visas taisykles, kurias atranda kalendoriuose, paskutiniuose laikraščių puslapiuose, aforizmų knygelėse. Pačius gražiausius, kaip ji sako, išminties perlus ji lyg mokinikė persirašo į sąsiuvinuką. Jau turi keturis tokius ranka prirašytus sąsiuvinius. Kai pamačiau, buvau nustebęs. Išleista daugybė patarlių, priežodžių, aforizmų knygelių - kam reikalingas toks darbas?


- Tu pažiūrėk, kokia išmintis! - ji susižavėjusi atvertė vieną dailiai prirašytą sąsiuvinuką. - Štai apie darbą: ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj. Ar netiesa? Kai palieki nenudirbtą darbą, ar jis tavęs nevargina? Liaudies išmintis – didžiulis dalykas.


- Taip, - atsakiau jai. - Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs.


- Ką nori tuo pasakyti? - sutriko ji.


- Ne aš, o liaudies išmintis. Sakoma ir grubiau: darbas – ne pimpapalas, gali pastovėti.


- Aš tavęs nesuprantu, - išsigando ji, nes pradėjo suprasti.


- Kiekvienai taisyklei liaudis sukūrė antitaisyklę. Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas. Visa tai – muilo burbulas. Absoliučių taisyklių nėra, - pasakiau neatsargiai ir tapau jos amžinu priešu.


Iki tol nė neįtariau, kad banalybių prirašytas sąsiuvinukas, kurį Laima išsigandusi prispaudė prie savo krūtinės, galėtų būti galaktikos pamatas.


Kurį laiką mūsų miestelis svarstė Andriaus lovos reikalus. Andrius buvo ne tik girtuoklis, bet ir kvailys, kuris iš namų į aludę išnešdavo visas paslaptis. Taip sužinojome, kad jo žmona, tvarkinga moteris, iškėlė griežtas gulėjimo sąlygas: jeigu Andrius nori „to reikalo“, jis turi būti savaitę negėręs, namuose kruopščiai atlikti visus darbus – kiekvieną dieną pašerti kiaules, karves, prinešti vandens, išvalyti grindis ir dar priskusti cepelinams bulvių.


- Viską padariau, - aludėje pasakojo Andrius, o jo balse džiaugsmo nebuvo.


Jis visą savaitę negėrė, o šįryt prinešė vandens, pašėrė kiaules ir karves.


- Ir bulvių priskutai? - paklausė žmona.


- Priskutau…


- Tai einam, - pasakė pati ir pravėrė duris į miegamąjį.


- Nebnoriu!.. - numojo ranka Andrius. Kol viską padarė, jam išgaravo noras, kuris buvo užėjęs anksti ryte, kai jis pabudęs pamatė šalia baltas ir minkštas savo Valės krūtis.


Kas žmogų verčia taisykles kurti ten, kur geriau pasikliauti instinktu?


Ar ne instinkto baimė?


Tačiau visas kūnas – vieni instinktai. Kaip juos suvaldysi? Ar tai įmanoma?


Ko gero, ne, todėl kūnas paskelbiamas žmogaus priešu. Jis nešvarus, nes pilnas instinktų.


Kūnas baisiau už Dievą.


Dievą šitie žmonės pažįsta kaip Aukščiausiojo teismo pirmininką, o Šventasis Raštas jiems – tai storas Baudžiamasis kodeksas.


Taisyklių prikrautoj galvoj natūraliai kyla mintis: o jeigu Dievą supainiojus Jo Paties išleistais įstatymais? Tarkim, įvykdau tam tikrus Dievo įsakymus, išpildau tam tikras sąlygas, atlieku tam tikrus ritualus, tai juk ir Dievas bus priverstas suteikti man atlygį? Bažnyčios išleido daugybę taisyklių, ką ir kaip turėčiau daryti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Tarkim, sekmadieniais reikia nueiti į bažnyčią, kelis kartus per metus atlikti išpažinties ritualą, tam tikra tvarka sukalbėti tam tikras maldas… Viena mano giminaitė rytą pabudusi sukalba tris Sveika Marija, per pietus – vienus poterius, vakare prieš miegą apsuka porą rožinių. Prieš valgydama būtinai persižegnoja, sekmadieniais lanko bažnyčią, per metus dalyvauja bent keliuose atlaiduose.


Ką Dievas jai padarys?


Šitie žmonės pastato Dievui namus ir ten Jį užrakina, jie turi apmokytus burtininkus, kurie specialiais burtažodžiais visų akivaizdoj iššaukia Dievą kaip spritistai bejėgę dvasią. Kažkada jie pasmerkė Jėzų siaubingai mirčiai visų akivaizdoje, o ir po tūkstančių metų tebelaiko jį prisikalę prie kryžiaus. Kol jų Dievas negyvas ir dar prikaltas, Jis neateis ir neišmėtys storiausių kanonų, neišjuoks jų tradicijų, nepaims botago ir neišvaikys didžiausios dykaduonių hierarchijos, neatmes negyvų taisyklių, kaip tai padarė prieš du tūkstančius metų.


Negyvas, prikaltas Dievas, negyvi šventųjų stabai, mirusiųjų kaulai, švytintys kapinių miestai – štai kas teikia ramybės iliuziją šitiems žmonėms.


Tačiau kur pasaulyje būtų vieta, kad nebūtų gyvenimo?


Gal po kanono viršeliais, gal už storų vienuolyno sienų?..


Kartais mąstau: ar galima būtų padėti mirties garbintojams? Ar galima būtų juos išvaduoti nuo gyvenimo baimės?


Jų nuostatos tokios pat kietos, kaip širdys. „Klausysite, bet nesuprasite, žiūrėsite, bet nematysite“, - numojo ranka Dievo Sūnus.


Nors, atrodo, reikėtų šitiek nedaug – pasijusti savo kūne kaip valty, patogiai įsitaisyti joje ir pasileisti laiko tėkme tarsi upe į būties vandenyną.


Žiūrėkit, štai taip!..


Bent minutei, bent sekundėlėi paleidi irklus, nečiumpi nei už pakrantės krūmų, nei už žolių, paprasčiausiai leki kartu su srove, nesuki galvos, kas ten, už posūkio, tiesiog būni kartu su srove, ir ateina iš kažkur supratimus, kad tu pats ir esi Kūrėjo paleista srovė. Arba strėlė, paleista iš lanko į nežinomą taikinį.


- Ne! - surinka žmogus ir čiumpa už krūmų. - Ten gali būti krioklys!


Alksnio šaka neatlaiko ir lūžta, žmogus pablykšta iš baimės.


- Ar nesakiau! - rėkia jis man ir čiumpa už irklų. - Kaip gali pasikliauti tokia upe!


Aš palieku savo valtelėj, o jis bando irkluoti prieš srovę, visas išpiltas prakaito, jis kapsto ir kapsto irklais, tikisi išsilaikyti toje pačioje vietoje, bet srovė per stipri, neša ir jį.


- Liaukis, - šaukiu jam. - Tai beviltiška!


Bet jis negirdi manęs, irkluoja dar atkakliau.


Man atsibosta šaukti, krentu ant valties dugno ir žiūriu aukštyn, nustebęs matau, kaip tyliai ir kaip ramiai keliauja kažkur baltų debesėlių banda.


Kur patraukė jinai?


Kas žino!


Aš ir pats nežinau, kas laukia už ano akmenuoto posūkio. Gal tai – iš tiesų krioklys, ir aš nugarmėsiu į mirtį, o gal – Vandenynas?


- Tegu būna tavo valia!.. - dar spėju sušukti.

Rodyk draugams

Komentarai (21)

savizudis2006-10-02 11:22

Petrai, nerašyk boldu. Daug scroll'inti reikia ir šiaip negražu.

Petras2006-10-02 11:36

Ko gero, tu teisus, Savižudi. Jau pataisiau. Ačiū!

Anonymous2006-10-02 13:12

Toje didžiulėj mozaikoj radau dalelę savęs. Kartais būnu įstempęs, tai suprantu, bet negaliu atsipalaiduoti. Norėčiau, kad viskas eitų laisvai, paprastai, bet kažkoks stabdis neleidžia.

Anonymous2006-10-03 13:08

Ko gero gyvenimo credo tūrėtų būti "TEBŪNIE TAVO VALIA". Protingiausia yra tam paklusti ir plaukti pasroviui, neplanuojant ir nesukant galvos,kas bus už to posūkio ar po 10 metų.Beplanuojantieji ateitį įsikalba sau baimes, laukia nemalonumų.Todėl žymiai ramiau yra gyventi čia ir dabar, dabar juoktis arba verkti, džiaugtis savo verksu pasveikinusį gimusį žmogutį, arba pagerbti tyliai išėjusį…Viskam tebūnie Dievo valia. Didiems darbams ir mažiems darbeliams. Noriu gyventi ramiai- šiandien. O rytojum pasirūpins už mane…

aralzero

Anonymous2006-10-03 15:13

Šią vasarą iš ar buvau įsipainiojęs į pernelyg griežtą planavimą. Ant savo galvos užsikroviau daugybę darbų: iškasti tris nedideles kūdras, padaryti vieną mažą tvenkinuką, iš tvenkinio atvesti vandentiekį iki sodybos, apšiltinti vieną trobos sieną, perdaryti ir užkelti ant stogo saulės kolektorius ir, žinoma, pasistatyti pirtį.

Darbų daug, todėl man atrodė, kad viską įmanoma įveikti tik tokiu atveju, jeigu visus juos surikiuosiu pagal labai aiškią ir griežtą eilę: padarai tai - imiesi ano, aną baigį - imiesi šito…

Teoriškai planas atrodė puikiai, bet praktiškai jis ėmė trūkinėti nuo pirmųjų dienų. Paiškėjo, kad ne taip greitai surasiu ekskavatorių, o kurį radau, tas galėjo iškasti tik dvi kūdras - trečiajai jo strėlė buvo per trumpa… Ekskavatorius iškasė griovį nuo tvenkinio iki sodybos, bet negalėjo užstumdyti - trukdė sodo obelys. Ėmiausi pirties, o tada paaiškėjo, kad ne taip paprasta bus susirasti pagalbinį darbininką…

Nors kiekvienčą dieną ką nors padarydavau, bet vakare jausdavausi pralaimėtoju, nes tai tas, tai tas likdavo nenudirbta. Nė nepastebėjau, kaip dėmesys nuo padarytų darbų persimetė prie nepadarytų - vietoj tuo, kad vakare džiaugęsis padarytu mažiausiu mažmožiu, aš ėmiau krimstis dėl nesėkmių.

Rudeniop pajutau, kad užmigti vakarais vis sunkiau, o kai neišsimiegi, rytais skauda galvą, skaumas trunka vis ilgiau ir ilgiau…

Pagaliau susirūpinau: kokia čia velniava?

O velniava buvo labai paprasta - reikėjo mesti velniop griežtus savo planus ir kiekvieną dieną pasitikti kaip pirmą kartą atrastą salą: nerasi to - atrasi tai, negalėsi ano - galėsi šitai…

O jei šaus į gavą vietoj darbų nulėkti kur nors į svečius - kodėl atsisakius tokios galimybės?

Pradėjau gyventi taip - nuo pečių nubildėjo didžiulė našta.

Kai jau atėjo laikas statyti pirtį, mes su Vincu lyg tyčia išsikėlėme krepšinio lentą. Krepšinis yra - kaip nesužaidus užmestinio? Nė nepajutom, kaip pralėkė viena savaitėlė. Tai buvo netikėta mums abiems, nes krepšinio nebuvo jokiuose planuose, o kad mėtytume kamuolį vietoj to, kad ėję statyti pirties - tai buvo labai puikus nuotykis.

Atėjus rudebiui, galiu psigirti, kad daugybė užsikrautų darbų padaryta. Galimas daiktas, kažkas paliks pavasariui, bet negi tai - tragedija? Ar gyvenu dėl to, kad kažką padaryčiau, ar darau tam, kad gyventi būtų geriau?

Planuoti ateitį ir sprausti ją į savo planus - beviltiškas darbas. Kur kas protingiau yra pasistengti derėti laike, besikeičiančioj situacijoj, gerai įsikurti ką tik atrastoj saloj, kurią dovanoja kiekviena diena.

Pamirštu šią taisyklę - imu irkluoti prieš srovę.

Petras

Redagavo Petras 2006-10-03 15:29

deimantukas2006-10-05 08:30

Buvau toks,esu su panasiais trukumais,noriu taisytis.Nuostabus straipsniukas.

cleo2006-10-07 10:56

smalsu pasidarė tiktai - kur buvo Andriaus žmona, kai jis nudirbinėjo jos darbus tą savaitę…? Kurortuose gal…? Jeigu ji turi dar ir "normalų valdišką" darbą, nesistebiu, kodėl jai lova- ne šventė… Jeigu jau Andriui po savaitės tų "smulkių" žmonos "laisvalaikio" darbiukų prapuolė bet kokie norai…che che… Nepastebėjote dar, kad dauguma moterų visą gyvenimą "varo" dviem o tai ir trim pamainom- darbas "darbe", darbas namuose, darbas naktį..auginat vaiką, pvz…

Šeima išties yra prievartinė institucija, pastatyta ant instinktų(kurie pradžioje būna labai panašūs į meilę…) pagrindo. Ir jeigu tokios "meilės" resursai išsenka(sutikite- ne taip retai tai matome), lieka tik nieko bendro neturinčių dviejų žmonių "ant parašų" besilaikantis buvimas kartu. Viens kito ir šalia jų esančių kankinimas…buvimu kartu…

Turiu gerą žinią- visa paslaptis ir slypi toje kančioje. Niekas tik nenori apie tai bent kiek pamąstyti- visi bėga nuo jos ir…o varge!…vėl ir vėl ant to paties grėblio… kas prasigeria, kas nuskuba į glėbį antrai/m, trečiai/m ir t.t. O ar daug būna laimingų antrąkart susituokusiųjų? Nemanau…ir neatrodo aplink pasidairius…

Žmonės…nebijokit kančios. Ji tik pasekmė. Priežasčių ieškokite savyje. Užuot ieškoję meilės aplinkiniuose, pabandykite atrasti ją savyje. Nėra Meilės anei Laimės nei kituose žmonėse, nei daiktuose, nei reiškiniuose….Tik kiekvieno mūsų viduje ESANTI Meilė niekur nebepradingstanti. Tik Ją atradus gyvenimo pagrindu tampa Ramybė. Tik Ją atradus savo viduje, Ji sklinda į aplinką be jokių pastangų- Ji paprasčiausiai nebesutelpa viduje, todėl liejasi visiems ir viskam.

Pažvelkite savo vidun. JI tikrai ten yra ir laukia kol JĄ atrasite…

p.s. Petrai, būk žmogus, neredaguok, a… aš čia viską apie save surašiau, jei ką:)))

GyvenuPaprastai2006-10-07 12:01

"Ar gyvenu dėl to, kad kažką padaryčiau, ar darau tam, kad gyventi būtų geriau?" - puikus klausimas.

Petras2006-10-08 21:17

Nesuprantu, cleo, kodėl turėčiau redaguoti Tavo prisipažinimus. Nors vartoji liepiamąją nuosaką (pažvelkite, ieškokite, etc.), yra matyti, kad to norėtumei iš savęs, tik kažkodėl šituos norus adresuoji kitiems.

"Atmintinėje mano svečiams" aiškiai parašyta, kad pasuku atgal į komentatorių pusę tik plūdimąsi ir viešas pastangas projektuoti kitam savo fantazijas.

O jei mano rašinys sukėlė Tau kažkokių minčių ir paskatino kažką rašyti, tai labai puiku. Tu neprivalai rašyti taip, kaip galvoju aš. Taip, kaip galvoju aš, galiu parašyti ir parašau pats. :)

Petras2006-10-09 09:08

Nors nepažįstu visų pasaulio žmonių, kurie vedė antrą kartą, ir jokiu būdu negalėčiau sakyti, kad jie visi nelaimingi, visgi manau, kad cleo žodžiuose yra nemažai tiesos. Kaitaliodamas partnerius ar kitaip savo širdies problemas sukeldamas išorėn, nuo savo trūkumų nepabėgsi.

Vyrų situaciją suprasti lengviau. Įsivaizduokime, veda eunuchas. Jo santuoka nebus pilnavertė. Ir kiek jis nekeistų žmonų, niekas nuo to nepagerės. Manau, dėl to didelių abejonių niekam nekyla, nes eunucho trūkumas - akivaizdus.

Tačiau panašiai gali atsitikti ir frigidiškai moteriai. Jeigu ji bijo lytinių santykių, tai bijos ir su vienu, ir su antru, ir su trečiu vyru, nebent užtaikytų ant talentingo psichiatro, ir tas ją pagydytų. Bet protingiau būtų gydyti savo baimes, o ne kaitalioti partnerius.

Dalis tokių moterų palieka senmergėmis, dalis pasilieka kentėti su vienu ir tuo pačiu "gyvuliu", bet ir vienų, ir kitų gyvenimas prisipildo kančios. Galiausiai jos ima ieškoti kančios ideologijos ir "geriausią" variantą atranda religijoje. "Nebijokit kančios", - sako jos kitiems, iš tiesų drąsindamos save ir bijodamos atpažinti savo baimes.

Bet jeigu tokia moteris ryžtųsi atsisakyti liepiamosios nuosakos ir išdrįstų pažvelgti į savo baimes, jai atsirastų šansas pasveikti ir patirti visavertį gyvenimą - tokį, kokiam esame sukurti.

cleo2006-10-09 15:54

ne liepiamoji tai nuosaka, Petrai, tik patariamoji:) Nežinau, kaip dar kitaip galėčiau papasakoti apie tai arba pasidalinti tuo, ką jau pati atradau, KAIP man pavyko įveikti savo baimes, tiksliau "baimes":) ir kaip patarti, KUR viso to ieškoti.

Žinau, kad kalbam skirtingom kalbom- vyrai marsiečių, moterys veneriečių, bet…gyvenant vienoj planetoj vengti bendravimo, būtų kažkaip nei šis nei tas.

Būtų mano valia, atgręžčiau į Tave, Petrai, tavasias spėliones apie frigidiškas moteris… Net ir labai empatiškais save laikydami, niekad nesugebėsim įlįsti į viens kito kailį, todėl nemanau, kad labai jau pavyktų Tau įsigilinti į moteriškas baimes ir "frigidiškumus", o man į vyriškas, kad ir į impotenciją ir jos priežastis.

Frigidiškumas yra mitas, ištyrinėtas ir paneigtas mokslininkų. Tai, pasirodo, tik tingių ar nemokšų vyrukų arkliukas…kuinas, tiksliau, su išklypusiom kojom…:)

Todėl "frigidiškumas" ne įgimtas, o tik netinkamų veiksmų pasekmė. Na, tokia trauma gal ir nelengvai gydoma(jei tik į vyrus nepapuola psichiatras:), o va netinkamiems veiksmams užbėgti už akių kur kas lengviau, paprasčiau. Būkite[patarimas] atviresni su savo vaikais.:) Štai čia ir slypi visi darbo su savimi ir savo baimėmis poligonai:) Mes ne tik mokom vaikus, daug daugiau iš jų išmokstam patys.

cleo2006-10-09 16:26

Petrai, Tu labiau pasikaustęs Šventraštyje, taigi - gal man nesivaidena, kad kažkur buvo paminėta apie kančią? Na, kažkokia teigiama prasme, kad ji apvalo ar skatina atsiplėšti nuo vien tik materialių rūpesčių? Gaila, negaliu nieko pacituoti…tai tik papasakosiu, kaip aš pati suvokiu, kas tai yra, iš savo "kankinės" ir "aukos" patirties:))

Visoms kančioms(na, gal ir užsiliko dar kokia, ką čia gali žinot…") pasibaigus galiu tik pasakyti, kad nereikia bijoti šito vaiduoklio. Tai tik mūsų neramaus proto veiklos išdava. Hm..išties, tai galiu pasakyti tik po visko…o kai "kentėjau" kai "mirtinai skaudėjo" viskas atrodė labai labai tikra…Net žinojimas, kad tai netikra, kad taip nesitęs amžinai, negelbėjo, nes….neturėjau dar tokio Žinojimo… O dabar jau ŽINAU, kad tereikia visas "kančias", visus skausmus ir visus "mokytojus" priimti kaip pamokas ir kaip pačius tikriausius Mokytojus, kaip labai labai vertingą PATYRIMĄ.

Kartoju- kad "kančia yra gerai" sužinai tik jai pasibaigus, išnykus, nors…jeigu dar tiksliau- pakeitus požiūrį į aplinką, išorinį pasaulį ir atsigręžus į savąjį vidų, kuriame, pasirodo, yra viskas…

Ir, kaip viena pasakė, kad jai būtų gaila prakentėtų metų…na, tikrai negaila. Netgi atvirkščiai- ne vienas galėtų ir pavydėti tooookios "spalvingos" kančios, ir ypač tos dar spalvingesnės patirties į kurią ji atveda, kuri įmanoma tik per kančią. Labai linksma būna, pabandžius atsigręžti į praeitį ir pabandyti sugalvoti- dėl ko ten visgi šitaip buvo kentėta..??? :))

Visokios depresijos apsėda tik iš neturėjimo ką veikti…tiksliau- iš nežinojimo.

Net ir viską turintis ir viskuo patenkintas žmogus neretai nugrimsta į ją… nes nebežino ką toliau veikti….o tuomet…skaityti nuo pradžių:))

Petras2006-10-09 22:05

Atropdo, iš morfologijos turėjau neblogą pažymį, bet tik dabar išgirdau, kad lietuvių kalboje yra ne tik liepiamoji, bet dar ir patariamoji nuosaka. Galimas daiktas, atislikau nuo kalbotytos mokslų pažangos…

Jau ne pirmi metai studijuoju psichologiją, bet išgirdau dar vieną naujieną: nėra frigidiškumo, yra tiktai mitas apie tariamą frigidiškumą… Atrdodo, ir psichologijos moksle neseniai įvyjko didelių perversmų.

Nemanau, kad būtų verta rimtu veidu diskutuoti su sąmoningu ar nesąmoningu moters pasipriešinimu. Pasakysiu pusiau rimtai: kuo skiriasi eunuchas nuo frigidiškos moters? Eunuchas dėl savo nelaimės nekaltina savo žmonos nejautrumu.:)

Šnekant truputėlį rimčiau, reikia pripažinti, kad frigidiškumo niekas ir nelaiko įgimtu. Lytinio instinkto baimė, kaip ir kitos baimės, susiformuoja vėliau dėl netinkamo auklėjimo. Kaip ten bebūtų, turint baimės problemų, reikėtų tvarkytis su savo baimėmis, o ne ieškoti kliūčių svetur. Šitas kelias yra bevaisis.

Redagavo Petras 2006-10-09 23:00

Anonymous2006-10-09 22:39

Truputėlį keista, kada žmogus norėtų pasiremti Šventuoju Raštu, bet negali nieko pacituoti.

Neverta vargti - Biblijoje nerasi kančios kulto. Jėzus atėjo pas kenčiančius žmones, juos gydė, akluosius darė reginčiais, kurčiuosius - girdinčiais, paralyžiuotus - vaikštančiais ir kitaip mažino kančias. Gelbėdamas mus nuo amžinosios mirties, jis prisiėmė sau mūsų kančias. Tai - Gerosios Naujienos esmė, kurią nutyli kančios kultą paropaguojančios šėtono bažnyčios.

Žinoma, kančios baimė, kaip ir bet kuri kita baimė, yra sunkus dalykas, jis dar labiau didina kančią. Gyvenimo nebijantis žmogus daugiau ar mažiau ramiai priima kančią. Būdamas atviras džiaugsmams (įskaitant ir kūniškuosius, žinoma), jis gali būti atviras ir kančiai, priimti ją kaip iššūkį ar pamoką. Apie tai esu rašęs, nebenoriu kartoti.

Psichologijos mokslas žino: nesant kančios, negalėtų būti ir džiaugsmo. Nepatyrusi gimdymo kančių, gimdyvė nepatirtų ir tokio didelio džiaugsmo, kokį patiria, vaikeliui gimus. Nepatyręs baimės, parašiutininkas nepatirtų ir laisvo kritimo džiaugsmo…

Normalaus žmogaus emocinė būsena nebūna pastovi - nuolatos pakili ar nuolatos prislėgta, ji panaši į suinusoidę - pakilimus lydi didesni ar mažesni kritimai, kritimus - pakilimai.

Jeigu žmogus tobulai derėtų Dievo kūrinijoje, visas jo gyvenimas darniai sroventų kaip ta sinusoidė. Deja, mes pažeidžiame harmoniją, dėl to patiriame labai sunkias ilgalaikes kančias, o Jėzaus priešų bažnyčios susikuria kančios kultą. Šnekant grafiškai, šis kultas emocinę sinusoidę norėtų pakeisti kančių dugnu slenkiančia tiese. Taigi kančios kultas pats savaime yra nukreiptas prieš kūrinijos harmoniją. Argi mažai ką sako bažnyčios panieka žmogaus kūnui - vienam iš pačių tobuliausių Dievo kūrinių?

Paniekas Dievo kūrybai - panieka ir pačiam Kūrėjui.

Kaip atsirado kančios kultas? Manau, jį turėjo sukurti žmonės, kurie nesusitvarkė su savo gyvenimu ir pavertė jį nuolatine kančia. Šiandien akivaizdu, kad skausmingo veido nuolatiniai niurgzliai anksčiau ar vėliau ima ieškoti kančios ideologijos ir galiausiai ją atranda bažnyčioje. Tarp jų ir bažnyčios atsiranda grįžtamasis ryšys.

Žinoma, gali būti ir nereligingų niurgzlių, tačiau akivaidu, kad tarp jų ir kančios kultą propaguojančių bažnyčių yra glaudus vidinis ryšys.

Petras

Redagavo Petras 2006-10-09 23:32

cleo2006-10-11 09:57

Kai vaikas išmoksta tarti "R" ir "Š" , jo džiaugsmui nebūna ribų. Jis jas taria net ir ten kur jų nėra- vietoj "L" ir "S".

Man panašiai irgi buvo kurį laiką pasimokius geštalto. Buvo smagu VISUR ir VISUOSE matyti rezistencijas, t.y. pasipriešinimus, refleksijas ir visus kitus baimės pasireiškimus….nes ir vietos tokios nėra, kur jų nebūtų…

Bet, įdomiausia ir naudingiausia, tur būt, asmeniniam augimui- kada SUVOKI, kad VISKAS, ką besakytum kitiems ir ypač APIE KITUS, tėra mano pačios projekcijos ir perkėlimai.

Taip, kažkada skaičiau Šv.Raštą, bet staline knyga jis man netapo. Kas turėjo manyje likti iš to ką perskaičiau, manau kad ir liko. Neketinu kiekvieną savo ir, ypač kitų, žingsnį grįsti citatomis- manau, kad viskas ir taip vyksta natūraliai.

Perskaičiau šitam Blog'e, berods, viską. Patiko labai žmogiškas Šv.Rašto aiškinimas.

Vienam forumuke, įsiplieskus buitinėms rietenoms, pakopinau staripsniuką apie pirmą asmenį internete. Suveikė:)

Kitam(ir vienam ir kitam turiu gerų pažįstamų) forume, susikovus "tikriesiems krikščionims" su kitaip suvokiančiais šventraščius ir realybę, vėlgi įmečiau Tavo straipsnį "Krikščionybės Iliuzija". Atspėk, kur "Tave" chebra pasiuntė ieškoti "tikrosios kriščionybės"??? Ogi kas į kibuciją, kas į mormoniją, kas dar toliau…ir tik vienas susiprato pasidairyti savo šeimoj. Bet, kad visa tai yra DAR ARČIAU, nesusivokė niekas….

Šiandien ryte, vežant sūnų mokyklon, jis garsiai skaitė Šekspyrą(užduotis buvo- raiškiai skaityti). Pagalvojau, kad būtų labai į šitą temą, apie baimes toji citata, bet…nespėjau išmokti, tai pacituosiu gal kitąkart, jeigu galima…:))

Šviesos ir Ramybės :)

Petras2006-10-11 12:22

Džiaugiusi, cleo, kad pasinaudoji mano darbeliais ir jie suveikia. Bet dėl geštalto jaučiuosi šiek tiek sutrikęs. Gal tu vis dėlto paskaitei ką nors iš psichoanalitikų, nes pasipriešinimas, perkėlimas ir projekcija, šiaip ar taip, yra psichoanalizės terminai?

Tačiau teorija nėra taip svarbu. Kur kas svarbiau, kad surastas žinias taikai praktikoje. Kažkada tokiu būdu ėmiau skaityti Jėzaus mokymą, ir mano gyvenime prasidėjo didelės permainos. Nėra lengva tiesą pritaikyti sau, bet tai daug naudingiau, negu ją įbrukti kitam. Aš tuo įsitikinęs.

O teoriškai "suprasta" Evangelija, kaip ir psichologija ar bet koks kitas mokymas, būtų tokia pat bevaisė, kaip ir negyvi stabukai bažnyčioje.

Petras

cleo2006-10-13 10:10

štai toji ištrauka iš "Hamleto":

Hamletas. III veiksmas, I scena.

Būt ar nebūt – štai klausimas. Ir kas gi

Yra kilniau: ar dvasioje iškęsti

Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo,

Ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių

Ir baigti jas kovoj? Numirt – užmigt,

Ir viskas. Šitaip pagaliau nutraukti

Širdies skausmus ir begalybes smūgių,

Kuriuos paveldi kūnas, - štai ko mums

Uoliausiai reiktų siekt! Numirt – užmigt;

Miegot, galbūt sapnuot: tai čia kliūtis!

Nes kas sapnuosis amžinai užmigus

Ir nusimetus žemiškus varžtus?

Tai mus ir stabdo; ir tiktai dėl to

Nelaimės mūsų taip ilgai gyvena.

Nes kas gi kęstų rūsčią laiko rykštę,

Puikuolio panieką, engėjo smurtą,

Pamintą teisę, meilės atstumtos

Kančias, valdžios skriaudas ir neteisybes,

Kuriom apmokamas kantrus teisusis,

Jei tik galėtų visa tai lengvai

Užbaigti durklu? Kas gi prakaituotų

Po gniuždančia gyvenimo našta?

Bet baimė to, kas mūsų laukia mirus, -

Neatrastos šalies, kurią pasiekęs

Negrįžta joks keleivis, žlugdo valią

Ir verčia esamajį blogį vilkti

Neieškant naujo, nepatirto mums.

Taip sąmonė paverčia mus bailiais

Ir įgimtąją ryžtingumo spalvą

Suluošina išblyškusi mintis,

O užmojai lakaus momento puikūs,

Neryžtumu iš kelio iškreipti,

Praranda veiksmo vardą. Bet tyliau

Ofelija! <…>

Iš anglų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas.

cleo2006-10-13 11:11

kas per daiktas yra tas Geštaltas sužinojau iš tikro tai jau po mokslų Studijų centre. Kai pradėjau gilintis į F.Perlz ir Naranjo knygas. O pačiam centre buvo aiškinama, kad Geštaltas "susėmė", pritaikė sau, visų psichologinių pakraipų (stilių) geriausius ir laiko patikrintus terapinimo metodus. Na, ir gavosi šiuolaikinis geštaltas- lyg kažkokia savotiška sintezė. Tolokai, sakyčiau, nuo šio mokslo pradininko F.Perlz idėjų…. Todėl ir mokėmės viso to, ką minėjau, nors man buvo sunku iškart susigaudyti prie ko čia visa tai…. Lyg ir patarinėja "būti čia ir dabar", sekti savo kvėpavimą, reakcijas, bet…bet kažkodėl vėl ir vėl vis knaisiojasi po praeitį ir ten ieško, ko nepametę, net analizuoja… Na, nežinau…matomai ne kiekvienam pagal jėgas - iškart atsidurti šioje akimirkoje, ir stipriai besikabinantį protą reikia prie jos pamažu pripratinti… Nors buvo tokių "besipratinančių" ir niekaip nepajėgiančių "atkabinti" ir paleisti tuos nereikalingus praeities 'vežimus' , nebe pirmi ir nebe treti metai…. Dar pagalvojau, kad - vien tik PALIEPUS klientui(pacientui) - "Būk Čia ir Dabar!"…psichoterapeutams ir ypač "psichoterapeutams" gali greitai nelikti su kuo dirbti…:)) O juk reikia pagailėti visokių…dievinančių savo kančią ir nenorinčių taip lengvai su ja skirtis… Na, aišku, yra ir šiaip niekaip nepajėgiančių patikėti, kad "genialu kas paprasta"… Tai tegul tempia tokie savo pinigėlius, jei jų turi, ar neturi kur dėti. Visiems gi gyventi reikia…:)

Tik dabar žinau, kad BŪTI ČIA IR DABAR nereikia jokių mokslų, bet….kad tai sužinoti…matyt, kad reikėjo..:))

Dar….apie kančią….gal kažką ne taip nukalbėjau, kad iššaukiau tokią paskaitos dydžio reakciją..:))

Negarbinu kančios ir neteisinu visokių mazochistų… Tiktai norėjau pasakyti, kad…kai ji ateina, nekviesta ir neprašyta…na, praradus(tiksliau- "praradus", nes žmonės ne daiktai:) artimą, mylimą ar dar kaip nors kitaip… tokiu momentu kenti skausmą, kankiniesi tik dėlto, kad paprasčiausiai NEŽINAI, KAIP TO NEDARYTI. Tik todėl ir bandau pasidalinti savo patyrimu- KAIP. JEIGU užpuls mirtina kančia, kad net norėsis viską užbaigti, nedarykite to [patarimas:)] . Tuo momentu reikia gyventi AKIMIRKĄ PO AKIMIRKOS. Akimirka yra tokia mažytė, kad jokia kančia joje netelpa. Taigi- akimirka, dar akimirka, dar… net jeigu toks buvimas išsitęs, atrodytų iki begalybės, reikia turėti kantrybės- akimirka, kurioje netelpa kančia, išsiplės ir pavirs į BŪSENĄ. O nesąmoningai pabėgus ar išvengus kokiomis nors priemonėmis(laikinais malonumais) užpuolusios kančios ar skausmo, jis būtinai sugrįš su dar baisesne jėga… Reikia nebijoti viską IŠGYVENTI SĄMONINGAI. Tik tuomet pamatai, kad tai tebuvo miražas…

Jeigu kiekvienas nusižudęs, būtų nepabūgęs savo skausmo, savo kančios, ir ištvėręs dar kelias akimirkas… būtų pamatęs, kad nėra jokios aklavietės, kad iš tokios "aklavietės" veda nesuskaičiuojamų galimybių, pasirinkimų keliai. Tereikia tik Buvimu Šioje Akimirkoje apraminti protą, kad jis nebetampytų po praeities šiukšlyną. Ir po mistinę ateitį, žinoma.

Buvimas ČIA ir DABAR, koks jis momentais bespalvis ar nykus atrodytų… tik toks Buvimas yra tikras, realus.

Na, nežinau…jeigu ir šitas mano pačios patirties susakymas bus panašus į "brukimą", tuomet… na, man visiškai nesunku ir patylėti:))

Bet visgi tikiuosi, kad gal kam nors tokios žinios pravers gyvenime.

Sėkmės:)

Anonymous2006-10-13 12:45

Vis prisimenu pokalbį su vienu prasigėrusiu kunigu. Jis ryžosi mesti gerti ir ėmė vaikščioti į anoniminių alkoholikų klubo susirinkimus. Nuėjo kelis kartus ir labai nusivylė. "Nesuprantu, kam ši nesąmonė - pliurpti apie save. Kam tas kapstymasis po savo mėšlą?" - sakė jis man, savo likimo broliui alkoholikui. Nors aš seniai nelankau jokių klubų, bet esu buvęs anonimų susirinkimuose, galima sakyti, nuo jų prasidėjo mano sąmonėjimo kelias, todėl iki šiol labai palakiai vertinu savistabą ir savianalizę. Mėginau jam paaiškinti, kad be savęs pažinimo, be savidiaganozės negali būti ir savo sielos gydymo. Neįtikinau.

Po kurio laiko norėjau jį aplankyti, bet trečią valandą po pietų jis buvo smigęs. Keista, bet labai nenustebau.

Atmintyje perkračiau mūsų pokalbius, bet neprisiminiau nieko, ką jis būtų kalbėjęs apie save - apie savo norus, baimes, potraukius ir kitus panašius dalykus. Ko gero, jų net nepažįsta. Užtat jis labai daug galėjo kalbėti apie kitus ir kitiems - jis netgi pakvietė mane paklausyti savo pamokslo…

Manau, to kunigo problema yra tai, kad jis gautų žinių nesugeba pritaikysti sau, nukreipti žvilgsnį į save, o ne į kitus. Kartais nesuprantu, ar tie žmonės negali atsiverti dėl to, kad bijo savo jausmų (tai itin būdinga sutanuotiems, kostiumuotiems ir kitiems uniformuotiesiems), ar neatsiveria dėl to, kad neturi ko parodyti, kad patys nepažįsta ir tarsi nejaučia savo kūno ir savo jausmų.

Gal todėl jų žvilgsnis nuolatos krypsta į kitus - netgi elementariausios žinios yra adresuojamos kitam tarsi kokia naujiena, o asmeninė patirtis įgauna paliepimų ir patarimų formą. Gal žmogui atrodo, kad jokiu kitu būdu asmeninė patirtis egzistuoti negali?

Kuris laikas stebiu, kiek žmonės atsiveria, kalbėdamiesi vieni su kitais ir su manimi. Matau, kaip jiems kartais būna sunku išreikšti savo jausmus, netgi tuos, kurie juos labai stipriaiiai veikia.

Internete - daugybė asmeninių puslapių ir labai mažai asmeniškumo. Žmonės pasakoja apie save, bet tie pasakojimai dažniausiai - apie išorinius dalykus - kaip suerzino kaimynas, kaip užkniso ilga eilė oro uoste, ką pasakė kokia žvaigždė ir pan. ir nepan.

Žmogus - pats sau didžiulė mįslė, kurios jis nenori įminti. Užtat labai maloniai nustebina viena kita mano draugų išimtis. Tie mano draugai, kaip ir aš, neseniai išsikapstė iš labai didelio mėšlo, o dabar lipa iš kitų mėšlidžių.

Yra kažkoks dėsningumas - atsiveria tie, kurie kapstosi, arba jie išmoksta kapstytis todėl, kad atsiveria ir pažįsta save tokius, kokie yra.

Petras

Redagavo Petras 2006-10-13 12:54

baime2010-11-01 15:54

o man tieisog sunku,,ir bijau pati saves

Petras2010-11-01 16:02

Vadinasi, Baime, tau reikia pagalbos.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras