BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Biblijos kelias: nuo gaivalo iki normos (2)

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Londono gatvėse automobiliams pagaliau buvo leista važiuoti beprotišku 20 kilometrų per valandą greičiu. Aišku, tiems laikams tai buvo pagrįsti ir protingi apribojimai, bet jei anų laikų Londono kelių eismo taisykles pamėgintume šiandien pritaikyti Vilniui arba Šiauliams, turėtume labai didelių problemų.


Arba mes pasenusiais apribojimais sukeltume mieste neįveikiamus automobilių kamščius, arba turėtume ignoruoti kai kuriuos taisyklių straipsnius ir neurotiškai tvirtinti, kad jų paprasčiausiai nėra, nes “šito negali būti”. Neurotiniam neigimui sustiprinti turėtume kurti sudėtingiausias Taisyklių aiškinimo metodikas ir mėginti įrodyti, kad taisyklių apribojimai iš tiesų nėra jokie apribojimai, o pačias Taisykles reikia skaityti visai ne taip, kaip jos parašytos.


Būtų dar sudėtingiau, jeigu šiandien mėgintume gyventi pagal Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės įstatymus. Jeigu bajorų kilmės kaimynas sumanytų už įžeidimą nubausti kitą kaimyną valstietį, nukirsdamas jam galvą, mes jam turėtume kažkokiu būdu įrodyti, kad įstatymo suteikta teisė nukirsti prasižengusiam valstiečiui galvą iš tiesų nėra jokia teisė nukirsti galvą, kad įstatymus reikia skaityti kažkaip kitaip, nei jie parašyti, kad reikia vadovautis ne įstatymais, bet Įstatymų aiškintojų parengtais įstatymų komentarais…


Visai keblu, kada Rašto aiškintojai mėgina šioms dienoms pritempti kelių tūkstančių metų senumo Biblijos normas. Viename religiniame tinklalapyje skaičiau, kad Biblijoje užfiksuota pirmykščių žmonių norma “akis už akį, dantis už dantį” visai nesuteikia teisės išmušti kitam žmogui akies ar danties, jeigu jis išmušė tau, kad tai esąs viso labo žalos - kompensacijos teisingumo principas, kuris po šiai dienai neleidžiąs reikalauti didesnės ar mažesnės kompensaciojos, nei buvo padaryti žala… Tai va, jeigu teologas tau davė į akį, nepažeisk teisingumo principo ir nelik jam skolingas, neužvažiavęs kumščiu atgal.


Atrodo, turėsim sutikti, kad viskas keičiasi, ir kiekvienas laikas turi savo įstatymus.


Kiekvienas laikas paliko savo eilutę žydų Rašte.


Neišleiskime iš akių, kad Biblijoje aprašytas labai ilgas žydų tautos kelias. Tai kelias, kuris prasidėjo nuo to momento, kai vieną dieną žmogus išlipo ar netyčia iškrito iš Rojaus medžio ir patraukė žeme dviejomis kojomis. Iš Motinos Gamtos ištrūkęs dvikojis gyvūnas ir toliau liko gyvūnas, bet jis nebegalėjo vadovautis tik gamtos įstatymais - tai jau buvo ir socialus padaras, kuriam reikėjo dar ir kitokių principų, nei natūralūs instinktai. Užmušti į mano teritoriją įžengusį kitą žmogų ar ne? O jeigu jis man išdūrė akį, tai gal jam išdurti abi, kad kitą sykį žinotų?.. Ne, pasirodo, atėjūną užtenka išvyti iš savo teritorijos, o jei jis išdūrė tik vieną akį, tai jam nėra ko išdurti abiejų.


Sutikime, tai - jau norma, kuri apriboja gaivalą.


Reikia manyti, žydų protėviai, kaip ir kiti pagonys, aukojo dievams žmones, taip pat - ir savo vaikus. Vieną dieną Izaokas susiruošė aukoti savo pirmagimį sūnų, bet žydų Dievas Jahvė netikėtai pasakė: “Sustok, nereikia”. Biblijoje liko užfiksuotas šis momentas, įtvirtinantis naują normą, kuri žydų tautą pakreipė kiek kitokiu keliu - ji nebeaukojo žmonių, tik gyvulius ir augalus.


Vėliau atsirado poligaminė šeima su savo taisyklėmis, buvo steigiami šventyklų viešnamiai keliautojų lytiniams potraukiams tenkinti ir lytiniam instinktui suvaldyti, nustatinėjama tvarka, pagal kurią galima užpulti kaimynus ir atimti jų turtą… Taip žingsnis po žingsnio, knyga po knygos buvo kaupiama didžioji žydų tautos biblioteka - įstatymų, patarimų, pamokymų, giesmių, legendų ir pasakų sąvadas, kurį šiandien vadiname Senuoju Testamentu. Iš pradžių ši biblioteka, kaip ir bet kuris kitas folkloras, buvo kaupiama tautos atmintyje, vėliau, įvaldžius raštą, buvo užrašyta ritiniuose, kuriuos šiandien vadiname knygomis. Žydai - viena iš pačių seniausių raštą pažinusių tautų.


Šiandien, skaitydami šimtmečiais sukauptą jos biblioteką, galime atsekti, kur ir kaip ši tauta judėjo. Sekdami judėjimą, galėsim nesunkiai suprasti, kodėl vienoje Biblijos vietoje Dievas žydams liepė žudyti ištisas tautas, o kitu istorijos momentu mokė gailestingumo, kodėl vienoje knygoje moko keršyti, o kitoje liepia atleisti,  išnyks visi tariami prieštaravimai tarp Biblijos mokymų.


Bet jeigu Senąjį Testamentą suvoksime kaip vieną dieną visiems laikams parašytą ir šiandien tebegaliojantį civilinį, admininstracinį, baudžiamąjį ir moralinį kodeksą, prietaravimai kils, jie bus nešvengiami. Religingi žmonės juos mėgina spręsti įvairiausiais būdais. Vieni neurotiškai neigia kai kurias Biblijos vietas, atkakaliai tvirtindami, kad jų nėra, nes to paprasčiausiai “negali būti”, kiti Biblijos skaitymą palieka kunigams bei Rašto aiškintojams, kurie “moka” skaityti  taip, kaip reikia perskaityti, treti, kurių yra daugiausiai, paprasčiausiai numoja rankas į tas storas nesuprantamas knygas ir pasitenkina keistais religiniais ritualais.


Rašto aiškintojams ir kunigams nėra blogai - jie turi iš ko gyventi.


O visiems kitiems? Jie lieka atskirti nuo Dievo, nuo tūkstančius metų kauptos gyvosios Išminties. Kitų ganomas avinas Dievo patiria tiek, kiek gauna iš tarpininkų kunigų pauostyti kartu su smilkalų dūmais, kiek Jo kunigas duoda suvalgyti mažyčiame užburtame plotkelyje, kiek užtykšta ant veido kartu su užburtu stebuklingu vandeniu.


Kiekvienas galime rinktis. Arba Bibliją skaitysime tokią, kokia ji parašyta, su visais kvietimais žudyti ir atleisti, arba atsiklaupę žiūrėsime į jos viršelius ir nuolankiai klausysimės saldaus, miginančio Rašto aiškintojų balselio. Nuo to priklausys, kaip mes suvoksim pasaulį: vienu atveju jis bus gyvas Kelias, kitu - negyvas, bet kunigo pašventintas pakelės akmuo.


Rinkitės, ponai!


 Ar jus sustabdys šis draudžiantis ženklas? Sustabdyti gal nesustabdys, bet daug kas, pravažiuodamas pro jį, gali pajusti kaltės jausmą. Kai suaugame su tam tikrais ženklais, jie ima veikti mumyse savarankiškai, net negalvojant, ką jie galėtų reikšti ir iš kur atsirado. Mano pažįstami katalikai negali pasakyti, kodėl mėsos negalima valgyti penktadienį, o ne ketvirtadienį, kodėl švęsti privaloma sekmadienį, o ne šeštadienį, kodėl reikia žegniotis prie paveikslo, kodėl per apeigas degamos žvakės ir t.t.

Rodyk draugams

Komentarai (5)

pieska2008-03-26 16:42

o kaip tada žinoti ar kuris nors pamokymas yra jau atgyvenęs ar dar ne? jeigu galime priimti kurias nors senojo testameto vietas kaip atgyvenusias, tiesiog kaip istorijos raidą, tai ar negalime to paties padaryti su kristaus mokymu? kristus taip pat gyveno ne prieš vieną šimtą metų. tada turėtumėl laikyti islamą tobulesniu mokymu? pvz gal jau yra atgyvenęs kristaus liepimas atsukti antrą skruostą gavus per vieną? tiesiog dėl to kad dabar pagal šį principą ir užmužtų!? painiava neišsnyksta, nors prieštaravimų nebelieka, tiksliau - ar toks prieštaravimų panaikinimas nėra tas pats kas tiesiog išmesti nepatogias vietas? pasitelkus laiko faktorių kaip pasiteisinimą?

Petras2008-03-26 17:00

Dabar rašau apie Senąjį Testamentą. Apie tai ir kalbėklime.

Kaip tik tvirtinu, kad negalima neurotiškai neigti kai kurių Biblijos vietų, kaip tai daro religijos fanatikai, negalima jų kraipyti ir apvertinėti aukštyn kojomis, kaip tai daro Rašto aiškintojai. Visas Biblijos vietas reikia skaityti tokias, kokios jos parašytos.

O kaip atskirti dar galiojančius Senojo Testamento įstatymus nuo nebegaliojančių? Yra keletas būdų. Vienas: stebėti Rašto aiškintojų ir fariziejų elgseną. Jeigu jie neurotiškai neigia kokį nors Senojo Testamento mokymą, tarkime, mokymą naikinti kitatikius, tvirtindami, kad to paprasčiauysiai "negali būti", tai tas mokymas tikriausiai pasenęs ir nebevykdytinas.

Kitas būdas yra daug paprastesnis. Reikia atsiversti Naująjį Testamentą ir susirasti tą vietą, kurioje rašoma, kad visas Įstatymas jau įvykdytas. Išmesti Senojo nereikia - jį pravartu žinoti, bet vykdyti nebėra ko, nes vieną sykį ir visiškai jį įvykdė toks keistuolis Jėzus. Turėtumei būti apie jį girdėjęs, nes katalikų stabmeldyklose, kiek žinau, tas vardas minimas, mini jį ir protestantų fariziejai bei Rašto aiškintojai.

Bet jeigu nori, pasiimk Kunigų knygą, susirask aprašymus ir statykis altorių, mokykis labai griežta tvarka skersti aukojamus gyvulius. Kai viską darysi, būtinai pasikviek mane - norėčiau pažiūrėti, kaip visa tai atrodys.

Redagavo Petras 2008-03-26 17:06

pieska2008-03-26 17:19

tada prašysiu paaiškinti šitą logiką, kad mums nebereikia vykdyti įstatymo nes kažkas jau įvykdė, kaip čia išeina? jeigu įstatymas sako nežudyk ir jeigu kažkas tai įvykdė, tada mes jau galim žudyti? ar kaip?

Petras2008-03-26 17:35

Pieska, gal tavo klausimai ir logiški, bet juos turėtumei kelti ne man, bet NT Autoriui. Aišku, man didelė garbė būti tapatinamam su tokiu Asmeniu, bet nenoriu savintis autorystės, kurią man vis primeta tai vienas, tai kitas tavo tikėjimo brolis.

Bet jeigu pakentėsi ir palauksi, kol rašysiu apie šių dienų Jėzaus siūlomas ir visų bažnyčių atmestas gyvenimo normas, užfiksuotas NT, kai kurie atsakymai gal paaiškės savaime.

O kol kas ieškokis akmenų gyvulių aukojimo altoriui pagal ST statytis. Jeigu esi pasišovęs vykdyti visą Senąjį Testamentą, jokiu būdu nepraleisk Kunigų knygos - ji bene pati tinkamiausia tam reikalui.

Odisėjas2008-03-29 12:33

Aukos, aprašytos Kunigų knygoje, simbolizavo galutinę Jėzaus auką ant kryžiaus. Todėl daugiau aukų nebereikia.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras