Beprasmis laikas, bevertis žmogus

Buvau pritrenktas: internete aptikau savo gyvenimo trumpą parodiją.
Nežinau, gal tai ir jūsų gyvenimas… Kažkoks žmogus, kurio nei mačiau,
nei girdėjau, aprašė savo gyvenimo modelį, kuris labai panašus į
maniškį.

Tas žmogus, kaip ir aš, per parą turi 24 valandas arba,
kaip jis paskaičiavo tiksliau - 86400 sekundžių. Tą sumą jis netgi
palygino su pinigais: žiūrėk, tavo sąskaitoje kiekvieną rytą atsiranda
86400 sekundžių. Dykai! Dabar viskas priklausys nuo to, kam jas išleisi.

Kaip
ir aš, tas sekundes jis leidžia įvairiai. Vienas - naudingai, kitas
paleidžia vėjais. Darbe dalį laiko atidirba dorai, dalį tuščiai
praplepa arba šiaip praslampinėja. Jam irgi reikia važiuoti į darbą,
todėl dalį laiko praranda kelionėje. Todėl suka galvą, kaip iš kelionės
valandų išspausti kokios naudos - gal paklausyti audioknygų, gal
pasimokyti užsienio kalbos?

Norėdamas sumažinti laiko
nuostolius, mano antrininkas pasišovė sutvarkyti apskaitą. Mažiausiu
laiko vienetu pasirinkęs 15 minučių atkarpą, jis tikisi sudaryti tikslų
laiko balansą ir nustatyti, kiek jo praleista naudingai, siekiant
tikslų, o kiek išbiro tarp pirštų lyg smėlis. Aišku, reikės skaičiuoti
ir tą laiką, kuris praleistas miegant, tingint, šiaip išnyko kažkur
nejučiomis. Visai kaip man!..

Labiausiai apstulbino išvada,
kurią netikėtai pamačiau tokiame laiko rūšiavime: laikas gali būti
naudingas ir nenaudingas, jis gali praeiti prasmingai, bet gali būti
beprasmis. Dar prieš kokius metus būčiau drąsiai pasirašęs po tokia
išvada.

Man irgi atrodė: gyvenu tam, kad veikčiau kažką.

Netgi
dabar, kai nutraukiau lenktynes su laiku ir paleidau tekėti vieną kaip
jis išmano, mane kartais prie sienos priremia keistas kaltinimas: kodėl
šiandien nieko nenuveikiau? Kodėl niekur nevažiavau? Kodėl nedalyvavau?
Ar negalėjau parašyti dar vieną straipsnį ir užsidirbti dvigubą
honorarą?..

Vadinasi, laikas pats savaime neturi jokios vertės
ir prasmės - vertę ir prasmę jam galiu suteikti tik aš. Kaip? Ogi
dirbdamas, kažkur eidamas, važiuodamas, kažką sakydamas, kažką
darydamas, su kažkuo rungdamasis, kažko siekdamas. Jeigu nieko
nenuveiksiu ir nepasieksiu per savo gyvenimą, tai ir visas gyvenimas
bus šuniui ant uodegos. Vadinasi, ir gyvenimas pats savaime yra
bevertis, jis vertę įgauna tik tada, kaip mes ko nors siekiame, kam
nors tarnaujame.

Štai žmogus išeina į pensiją ir negali sustoti
nedirbęs, nekaupęs ir neskubėjęs. Jis seniai viskuo apsirūpinęs, bet
kaip jis gyvens tik pats sau, tik dėl to, kad gyventų?

Aludaris ir po mirties norėtų gaminti alų, t.y. išlikti aludariu.


Gyvenimas - tai tik priemonė. Tarsi plaktukas, kastuvas, kūjis…

Žmogus
irgi bevertis. Vertę jis įgauna tada, kai daro ką nors ir ko nors
pasiekia, kai tarnauja kam nors, tarkim, tokiems tikslams,  kuriems
paaukoja visą gyvenimą. Kartais jo vertę galima labai tiksliai
apskaičiuoti pinigais - visą gyvenimą rungęsis su konkurentais, žmogus
užsidirba per savo gyvenimą tris milijonus ir miršta labai turtingas.

Juk nesakysi - miršta galingas. Mirtis ir galia kažkaip nesiderina.

Visgi
mūsų kultūra sukūrė siekį ir po mirties išsaugoti savo turtus bei
galias. Brangus antkapis paprastai liudija, kad čia palaidotas
turtingas žmogus, labai naudingai gyvenęs ir miręs. Kol antkapis stovi,
išlieka iliuzija, kad tas žmogus dar neišnyko. Jeigu žmogaus gyvenimą
įvertinome pinigais ir kitokia nauda, tai ir žmogus negali išnykti, kol
yra išlikę bent šiek tiek užsidirbto turto. Yra sakoma, kad tas turtas
gali būti ne materialinis, bet ir kažkoks dvasinis. Dažniausiai tai
būna garbė. Žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmę, garbingai dėl
ko nors numiręs ir užsidirbęs pomirtinę garbę. Taigi didžiausią prasmę
jo gyvenimui suteikia mirtis.

Keistas dalykas: prasminga mūsų kultūroje yra ne gyventi, bet mirti.

Paaukoti
gyvybę galima ir ne vienu sykiu, bet palaipsniui kam nors atiduoti savo
gyvenimą: darbui, šeimai, tėvynei, pareigai… O tada, kai atiduosi
gyvenimą, jam prasmę suteiks mirtis. Tada, kai numirsi, tau pastatys
paminklą. Pagarba mirčiai mūsų kultūroje tokia stipri, kad prie karsto
nusilenkiama ir tam, kurį vakar, kai jis dar buvo gyvas, visi spjaudyte
spjaudė. Tiesa, kartais sakoma, kad ir mirtis būna beprasmė, tačiau tik
tokiu atveju, kai iš jos niekas neturėjo naudos.

Piramidės - didžiausi žemėje antkapiai. Kurį laiką saugoję faraonų
turtus ir didybę, šiandien jie traukia būrius turistų ir tapo pelninga
atrakcija.


Dabar ir mes
naudos - nenaudos principu mėginkim įvertinti kiekvieną savo minutę.
Mažiausiu vienetu ir mums tegu būna 15 minučių atkarpa.

Štai
pabudau ir pusę valandos rąžiausi po lovą. Galėjau keltis ir ką nors
daryti, bet paprasčiausiai snūduriavau. Žiūrėjau, kaip šviečia raudonos
anglys židinuke. Klausiausi, kaip už sienos dūzgia ventiliatorius, kaip
tiksi laikrodis ant stalo, kaip tvinkčioja širdis. Nei aš ką dirbau,
nei mokiausi ko - paprasčiausiai gyvenau. Po to atsikėliau ir 15
minučių žaidžiau su šunimis. Kam nauda iš tokių žaidimų, iš tokio
gyvenimo?.. Juk tai paprasčiausias nuostolis!

Man atrodo, daugiausia laiko dabar iššvaistau gyvendamas.

Jaučiu,
kad ir mano mirtis nebus nei labai prasminga, nei atneš gyviesiems
naudos. Jeigu sąskaitoj liks bent keliolika litų, tai bus viskas, ką
palikau iš savo dalies. Visa kita išleista gyvenimui.

Tiesiog iššvaistyta!

Neliko nė antkapiui…

Kai
pažiūri tokiu kampu, netrunki pamatyti: mūsų kultūra žmogų vertina taip
pat, kaip ir darbinį gyvulį. Gyvulys yra tam, kad dirbtų ką nors ir
duotų naudos, naudos turi duoti ir kiekvienas žmogus. Gyvuliai vežami į
skerdyklą, žmonės skerdžiami karuose, o mirtis būtinai naudinga.
Skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio gal tiktai toks, kad gyvulį išnaudoja
žmogus, o žmogus dažnai dar plaka rimbu save, vaiko, neleidžia per daug
aptingti, žiūri, kaip čia iš savęs kuo daugiau išspausti. Apie tai, kad
gyvenimas gali būti gražus ir be naudos, kad gyventi gerai tik dėl to,
kad gyventum, kad galėtum kvėpuoti, matyti bėgantį vaiką, girdėti
drebulę, paglostyti šunį, mūsų kultūroj negali būti kalbos.

Ne,
yra svarbesnių reikalų! Gal kelionėje mokytis užsienio kalbos, gal
vonioje pakartoti matematikos formulę, gal trumpą minutę tarp sriubos
ir kotleto sumesti greitą balansą?

Štai ir aš. Ką padariau šiandien?..

Kol sėdėjau, mąsčiau, abejojau ir rašinėju erezijas, ar negalėjau atlikti kažką naudingo?

 

Gyvenimo paskirtį galima pavaizduoti ir taip, kaip tai padarė nežinomas
dailininkas, palyginęs žmogų su degtuku. Paprasčiausia mintis, kad
gyvenimas gali būti vertingas savaime, be šalutinės naudos, mūsų
kultūrai yra nepriimtina.

Rodyk draugams

Komentarai (10)

Sveikas2009-03-11 11:03

Профан сказал - и озаботил мудреца…

Petras2009-03-11 11:18

Nesinervink, Sveikuoli. Dar visai nesiniai buvau toks pat išmintingas, kaip tu. Aš irgi - iš to paties kelio.

Sveikas2009-03-11 11:40

Komentavau iš profano pozicijų, sensėjau… :)

Petras2009-03-11 12:06

Viskas gerai, praeis.

karo kapelionas Katzas2009-03-11 13:20

U keip gali praeiti tai, kas neužėjo?

Bonita2010-01-17 18:04

protingas straipsnis,patiko!

Aras2010-01-18 21:24

Su laiku lai varžosi filosofai. Savo gyvenimą paprasčiausiai norėčiau nugyventi prasmingai. Pasodinau ne vieną medį, pastačiau šeimai namą, užauginau du sūnus … Šiuo metu užsiimu širdžiai mielais darbais. Esu laimingas. Manau, šio straipsnio komentarams netinka ironija, tai tik pasityčiojimas iš savęs, ar jaunatviškas nesuvokimas, tačiau gerbiu visų nuomones.

Petras2010-01-18 22:38

Jeigu gyvenimą reikalinga įvertinti kokiais nors darbais, tai vertiniausiai jį nugyveno kolūkio arkliai - visą dieną jie ardavo kolūkio laukus, o vakare dar turėdavo prakaituoti kokūliečių dirvose. Jų gyvenimas buvo pats prasmingiausias.

Aras2010-01-21 21:09

Geriau būti nuvarytu kolūkio arkliu, negu savimi be galo patenkinta kiaule.

Petras2010-01-21 21:57

Nepavydėk kiaulei… :) Kai valgysi kiaulieną, prisimink, kad ji gyveno dėl tavęs. Jos gyvenimas dar prasmingesnis nei kolūkio arklio.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras