BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Baisūs laikai

Alius Sakinis paliko miestą ir išsikėlė gyventi į mažą miestį kažkur pačiame Žemaitijos užkampyje. Jis man parašė, kad įsikūrė gerai, o aplink per šimtą kilometrą nėra vagių.

Pirmą dieną jį sustabdė miestelio policininkas, patikrino dokumentus ir nutebęs paklausė:

- Kas tu toks?

Alius giliai susimąstė.

- Anksčiau apie tai daug negalvodavau, - prisipažino jis policininkui. - Man nelabai rūpėjo, ar aš žemaitis, ar lietuvis, kaimiestis ar miesto žmogus. Kurį laiką tapatinau save su profesija, bet kai netekau darbo, kai po to profesiją pakeičiau… Kelis sykius keičiau profesiją, bet negi keitėsi mano tapatybė?

- Filosofas? - paklausė policininkas ir atidavė vairuotojo pažymėjimą.

- Ne, gerti mačiau, - prisipažino Alius. - Pas mus filosofais vadina tuos, kurie per dieną sėdi aludėje ir filosofuoja. Ar čia yra vagių?

- Kokių vagių?

- Na, aš čia atsikėliau gyventi, nusipirkau aną sodybą, bet nežinau, ar padariau teisingai. Gyvenau mieste, bet ten tiek vagių ir plėšikų, kad neįmanoma tverti. Kai sutemsta, negali išeiti į gatvę.

- Atsikėlei gyventi? - policininkas akykai nužiūrėjo Alių. - Tada gali nebijoti. Neprasidėsi pats - niekas tavęs neužkabins.

- Ir ką čia labiausiai vagia? Pinigus, gyvulius, brangius daiktus?

Dabar susimąstė policininkas.

- Aš čia dirbu beveik dvidešimt metų, bet apie vagis nedaug ką galiu pasakyti. Prieš dešimt metų buvo pavogę kažką, neprisimenu, ožį ar ožką. Tai toks kvailys iš gretimo kaimo…

Alius be galo apsidžiaugė. Jis rado tai, ko ieškojo!

Mieste, kai sutemdavo, jis bijodavo eiti į gatvę. Jeigu darbas pasibaigdavo vėliau, grįždavo autobusu arba taksi, o tai brangiai kainuoja. Sykį nuėjo į parduotuvę ir kol ten kuitėsi, lauke sutemo. Jis ilgai stovėjo parduotuvės tarpduryje ir bijojo žengti ant šaligatvio, kur knibždėte kniždėjo vagių, plėšikų, žudikų ir prievartautojų. Nuo parduotuvės iki Aliaus namų buvo koks šimtas metrų, bet kol parbėgo, jis buvo šlapias nuo prakaito.

“Ne, gana! - pasakė sau Alius. - Laikas gyventi saugiau!”

Taip jis paliko miestą.

Sodyba buvo visai nebloga, ji stovėjo kiek atokiau nuo gatvės ir atrodė pusėtinai, tik reikėjo pataisyti stogą, išsivalyti šulinį, įsirengti vandentiekį, kanalizaciją, išsikasti kūdrą. Nepraėjo nė treji metai, ir jis beveik viską padarė.

Kol dirbo, nejautė nieko - nei baimės, nei susirūpinimo, tik tokį sėkmės ir nesėkmės jaudulį. Gal neturėjo kada galvoti apie vaiduoklius? Vakare nuvargęs krenta į lovą ir miega be sapno, rytą anksti pašoka ir važiuoja į darbą.

“Užteks, - sykį tarė pats sau. - Laikas pailsėti ir pabendrauti su žmonėmis.”

Nuėjo į rūkyklą ir pasiėmė sūrį. Sukūrė labai gudrų planą - nusineš pas kaimyną rūkytą sūrį ir pasiteisraus: kaip tu manai, ar sūris gerai išrūkęs? Kaimynė pataisys kavos, ir jie, ragaudami sūrį, visą vakarą plepės apie orus ir apie bites.

Dar nebuvo visai sutemę, bet kaimyno durys jau buvo užkabintos. Alius pabeldė. Nieko. Alius pabeldė dar. Kambariuose užgeso šviesa.

Koridoriuje pasigirdo tylūs žingsniai.

- Kas čia?

- Tai aš, jūsų kaimynas!

Durys šiek tiek prasivėrė.

- Mes jau sugulę, - pamelavo kažkas, ir durys vėl užsidarė. Subraškėjo kablys, o spynoje braktelėjo raktas.

- Atsiprašau, jei išgąsdinau, - pasakė Alius ir nuėjo pas kitą kaimyną. Gal su tuo papalepės?

Kitas kaimynas irgi buvo užsisklendęs duris. Pabeldė - languose užgeso šviesa. Atsargiai sujudėjo užuolaida. Alius suprato: kažkas stebi jį iš tamsos.

Pasidarė kažkaip nejauku, ir jis parėjo namo. Negalėjo suprasti, kas atsitiko.

Kitą dieną pas jį užsuko kaimynas.

- Tai tu vakar naktį ėjai per kaimą ir gąsdinai žmones? - paklausė Aliaus.

- Nei aš naktį, nei gąsdinau… Užsukau, jūs jau miegojot, anas kaimynas - irgi.

- Bene kas atsitiko? Kokia nelaimė?

- Ne. Norėjau, kad paragautumėt sūrio… Sakau, pasišnekėsime.

- Na, ir nugąsdinai! - atsipūtė kaimynas.

- Pagalvojot - vagis?

- O kas dar?.. Dabar tokie laikai - aplink vieni vagys, banditai ir prievartautojai.

- Pas jus? Čia?..

- Taip, žinoma. Jų pilna visur.

- Mūsų miestelyje?..

- Na, ko tu manęs klausinėji? - kaimynas ėmė nervintis. - Ar tu nežinai, kas vyksta aplink?

- Policininkas man sakė, kad dešimt metų čia nebuvo nė vienos vagystės.

- Policininkas!.. - kaimynas nepagarbiai nusiviepė. - Tarytum mes nežinotume patys.

- Tai jis melavo? - nustebo Alius. - Iš tiesų žudo, vagia ir plėšia?

- O tu ką - nežiūri televizoriaus, neskaitai laikraščių?

Alius staiga atsitokėjo: tikrai, jis nežiūri televizoriaus neskaito laikraščių! Nėra kada. Parvažiuoja po darbo ir kimba į darbą, rytą pakyla anksti ir važiuoja dirbti. Jis visada paskutinis sužino, kad kažkur ten, už šimto kilometrų, motina pasmaugė sūnų, o dar kitame Lietuvos gale brolis išprievartavo seserį. Bet jis neturi televizoriaus ir viso šito nemato, jo namuose nėra kraujo, klyksmų ir stingdančios baimės. Kada išeina iš savo namų, jis neišsineša baimės.

Alius pasimuistė, bet nieko nesakė - nedrįso prisipažinti.

- Būk atsargesnis, - pagrasė kaimynas. - Ateina vakaras - užsirakink duris, užsileisk užžuolaidas. Pasistatyk tvorą, įsistatyk tvirtus vartus. Tada galėsi jaustis saugus.

Tą kaimyną pažįstu ir aš. Tai labai doras, rūpestingas žmogus. Kada pirmą sykį važiavau pas Alių, netyčia pataikiau pas jį.

- Jūs Aliaus Sakinio, mūsų kaimyno, draugas? - tarsi apsidžiaugė jis ir noriai pradėjo kalbą. - Mes dėl jo susirūpinę, netgi labai… Pasakykite jam, kad jis pasisaugotų. Mums taip neramu… Jam būtinai kas nors atsitiks!

- Tikrai?

Mes įsišnekome, ir aš sužinojau, kad Alius pradėjo gyventi visai kitokį, labai nerūpestingą gyvenimą. Mieste jis bijojo išeiti į gatvę, o čia slampinėja vakaras iki sutemų, alseit, labai gera klausyti varlių ir paukščių. Išvažiuoja kur nors ir net nerakina durų, girdi, pametė spynos raktą… Kaimynai turi žiūrėti ir saugoti.

- Durų jis nerakina ir naktimis, - pašnibždėjo kaimynas pačią baisiausią paslaptį. - Įsivaizduoji? Jį bet kada gali užpulti. Ateik, plėšk, žudyk, nešk, ką tiktai nori!

Mes dar pakalbėjome, ir pasidarė akišku: Alius nesupranta, kokie baisūs laikai. Aplink vienos vagystės, žudymai ir prievartavimai, o jis nieko nežino.

- Ką mums daryti? - klausė Aliaus kaimynas.

- Nupirkite televizorių, - patariau jam. - Susimeskite keli kaimynai po kelis šimtus ir nupirkite dovanų. Atseit, įkurtuvėms. Matysite - net pasidžiaugs. Dabar jis nei skaito, nei žiūri, nei žino. Jis mano esąs saugus!

Su tuo kaimynu sukirtom rankas. Tikrai puki idėja. Šimtą litų pridėjau ir aš.

Užsukau ir pas Alių. Jis gyveno taip, kaip sakė žmogus: nei tvėrė sodybos tvora, nei langų tvirtino grotomis. Jis net nerakino durų. Visas čia atlapa, adara, brangiausi daiktai, tokie kaip žoliapjovė ar motorinis pjūklas, padėti pažiūrėj visiems vagims po akimis.

- Nėra jokių vagių! - tvirtino Alius. - Kaip čia ramu gyventi! - džiaugėsi tarsi koks vaikas. - Čia dešim metų nepasitaikė nė vienos vagystės, o muštynių nebuvo ir dar seniau, čia netgi mašinos retai susiduria, nes žmonės važiuoja labai lėtai, neskubėdami. Kai gyvenau mieste, nė nemaniau, kad gali kur nors būti tokia ramybė.

Toks elgesys ir mane truputėlį suerzino. Kaip šitaip galima? Ar jis nemato, neskaito, nežino?..

“Na, neilgai, - pasakiau aš jam mintyse. - Televizorius nupirktas - greit pamatysi ir tu.”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

cinamonoKrautuvele2009-11-05 12:47

išties pati pastebėjau, kad ramiau jaučiuos, kai nežiūriu televizoriaus bei neskaitau laikraščių :)

Petras2009-11-05 18:47

Televizorius - didelis dirgiklis. Bet yra ir kita bėda: televizorius, kaip ir visa žiniasklaida, pateikia ne VISĄ pasaulio vaizdą, ne VISUS faktus ir reiškinius, bet tik ATRINKTUS dalykus. Atrenkami tik tie faktai, kurie sudomintų žiūrovą ir skaitytoją. Dažniausiai tai neigiami dalykai, o ypač žiniasklaidos mėgstami tie, kurie gąsdina. Jie traukia žiūrovus, o kai daug žiūrovų, galima daugiau paprašyti už reklamą.

Jeigu žmogus mėgina pažinti pasaulį per televizorių, jis susidaro labai iškreiptą vaizdą - ima regėti tokį pasaulį, kuriame vieni banditai ir vagys, kur tik šaudomą, pliešiama, prievartaujama. Visa kita nerodoma, nes tai neįdomu. Vadinasi, televizojos žiūrovo pasaulėvaizdyje šitų dalykų nėra. Kaip nebus baisu gyventi tokiame pasaulyje? Tiesą sakant, tokį pasaulėvaizdį žmogui pakiša televizijos režisieriai ir redaktoriai, tik naiviam žiūrovui atrodo, kad “viską mato jis pats”.

Rita2009-11-06 11:20

Perskaičius abu paskutinius tekstus prisiminiau tokį anekdotą: Icikas Saros klausia: “Ar užrakinai duris?, “Užrakinau”. “O sklendę užtraukei?”, “Užtraukiau”. “O Kabliuką užkabinau?”. “Ot kabliuko tai neužkabinau!”. “Neužkabinai. Nu dabar eikit žmonės viską vokit, neškit. Durys atidarytos”.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras