BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsargiai: televizorius!

Tai šen, tai ten vis kyla karštų diskusijų dėl jo didenybės televizoriaus, jį netgi siūloma sunaikinti arba uždrausti kaip ir kitus narkotikus. Būtent - televizorių, nes šita elektronikos dėžė kaltinama itin sunkiais nusikaltimais žmonijai, tautai, šeimai ir kiekvieno žiūrovo psichikai. Dvidešimtajame amžiuje ji taip klastingai įsiveržė į kiekvienus namus ir nuo to laiko siurbia patiklių savo aukų dėmesį, atskiria žmones vieną nuo kito, mainais už tai jiems kišdama itin siaurą požiūrį į pasaulį ir gatavus banalių minčių ruošinius. Su tokiais kaltinimais sunku nesutikti - netgi platieji televizoriai yra milijoną kartų siauresni už horizontą, o pats ilgiausias istorinis filmas tėra bereikšmė akimirka, iš kurios mes norim suprasti visą epochą. Štai kodėl sveika nuovoka yra atvirkščiai proporcinga laikui, praleistam prie televizoriaus.

Tačiau iš tranzistorių, diodų, kondensatorių ir visokių laidelių sukonstruotas elektronikos vampyras taip gerai įsitaisė mūsų svetainėse, virtuvėse ir miegamuosiuose, kad jo taip lengvai neišrūkysi. Todėl ir siūloma televizoriui skelbti mirties bausmę, o skvarbiąją jo technologiją uždrausti kaip ydingą iš prigimties. Televizijos technologija netgi lyginama su ginklų prekybą. Ar įmanoma reformuoti ginklų prekybą ir tokiu būdu sumažinti žudantį ginklų poveikį žmogui? O ką tu pasieksi, reformuodamas televiziją?

Ko gero, tai irgi tiesa, bet aš nežinau jėgos, kuri šiandien galėtų uždrausti ginklų prekybą. Televizija - dar einamesnė prekė. Nespėsi paskelbti karą, ir milijonai žiūrovų pakils į gynybą, tą pačią akimirką mirtinai užmėtys tave televizoriais.

Mano galva, yra daug pigesnis ir visai nepavojingas būdas nutildyti šį elektronikos monstrą. Televizoriaus nereikia nei drausti, nei skaldyti, nei sprogdinti atomine bomba. Užtenka išjungti, ir jis pasidaro tylus kaip batų dėžė. Ant jo netgi galima padėti vazoną su gėlėmis, pjaustyti lašinius, o plokščiasis tinka uždengti nuskilusį tinko gabalą arba vaikų nutepliotą sieną. Aš jau seniai pastebėjau, kad išjungtas televizorius nekvaršina galvos nei loterijų perlais, nei Seimo apkalbomis, nei pilkų garsenybių lovos naujienomis, nei uždarbiaujančių pranašų prognozėmis, kas bus, jeigu bus dar blogiau, negu galėtų būti. Ir niekas negali prikišti, kad aš neturiu televizoriaus!

Kažkada labai panašiu būdu nugalėjau žudantį alkoholio bei nikotino poveikį ir pasidariau atsparus visiems reklamos lapeliams. Ilgai kūręs įspūdingus planus, kaip išblaivyti Lietuvą ir visą pasaulį, vieną dieną padėjau taurelę, o paskutinį cigarečių pakelį palikau mieste ant suoliuko savižudžiams. Šitas antialkoholinis ir antinikotininis projektas man kainavo tiek pat, kaip ir kova su reklamos lapeliais - aš jų paprasčiausiai neimu ir neskaitau, o reklamos šauklius praeinu, nematydamas ir negirdėdamas. Šiukšlių dėžėj spalvingi reklamos šūkiai man padaro žalos tiek pat, kaip ir neatkimštas butelis arba neįjungtas televizorius.

Išjungęs televizorių labai greit pastebėjau, kad turiu daugybę laiko skaityti, bendrauti su žmonėmis ir domėtis tais dalykais, kurie man pačiam įdomūs. Antra tiek laiko gyventi! Iš kur jo tiek daug? Norėdamas sužinoti ką nors labai svarbaus, aš įsijungiu internetą ir perverčiu laikraščių antraštes, o tai padarau šimtą sykių greičiau, negu visą vakarą žiūrėčiau kalbančias galvas ir klausyčiau jų išvedžiojimų.

Sutaupytą laiką galiu tvarkyti nuosava galva, o svarbiausia - kartu su informacija apie rytdienos orus aš negaunu žinių apie naujus loterijų aukso puodus, žemės drebėjimą Dzin Ciao provincijoje, išskirtines brangstančių prekių nuolaidas, naują skandalą švedų karalienės rūmuose, opozicijos poziciją koalicijos klausimu, nepaprastus įklotus, kurie drėgmę praleidžia į vieną pusę, ir daugybę kitų dalykų, dėl kurių man nei kiek nebeskauda galva. Gal ir sunku patikėti, bet aš puikiausiai išsiverčiu, nežinodamas akcijų kurso Londono biržoje ir nieko nenutuokdamas apie geidžiamiausio Lietuvos vyro laisvalaikio pomėgius. Kiek sunkiau be transliacijų iš Vatikano: aš juk negaliu pamatyti, kaip jo ekscelencija pakelia ostiją, jų eminencijos priklaupia, o jo šventenybė pamojuoja ranka.

Užtat imu pastebėti, kad vis dažniau imu pats ir nusprendžiu, kas man svarbu ir kas yra nereikalinga, ko man siekti, kur važiuoti, kuo man rūpintis ir dėl ko nesukti galvos. Kiauras daržinės stogas man kelia daugiau nerimo, negu ozono skylė danguje ar globalus atšilimas, dėdės mirtis man buvo svarbiau už Jo Ekscelencijos mirtį, o viena gretimo kaimo našlė, jeigu kalbėsim visai atvirai, mano akį traukia labiau, negu Mis Lietuva ar naujoji roko žvaigždės sugyventinė. Netgi rinkimų dieną atsikėlęs pats vienas nusprendžiu, kur man eiti ir ką tokią dieną daryti!

Ko gero, tai pati didžiausia kliūtis atsikelti nuo sofos ir išjungti televizorių. Pažįstu daugybę žmonių, kurie nė už ką nesutiks patys galvoti, rinktis ir apsispręsti. Be keikiamų reklamos vaizdelių jų vakarai pasidarytų tušti kaip asmeninė banko sąskaitą, o be politikos teologų išvedžiojimų jų gyvenimas netektų bet kokio pamato. Iš ko jiems reikėtų suprasti, kurie čia gerieji, o kurie dešinieji, kas šiandien be galo svarbu, o kas nebeteko prasmės? Sykį draugams pasakiau, kokia menka skylė yra jų televizorius, ir vos negavau šaukštu į kaktą.

Mes įsišnekome apie globalius dalykus, ir aš įsigeidžiau pasirodyti, kad išmanau apie žiniasklaidą, nes esu dirbęs sode su vienu redaktoriumi ir dar turėjau reikalų keliose redakcijose. Normalūs žmonės miške renka grybus, nežinomų ir nematytų jie neima, o žurnalistai renka faktus ir atmeta viską, kas yra žinoma, įprasta ir nieko net nesuerzintų. Kam įdomu būtų skaityti, kaip mano šefas rytą išeina į darbą, o vakare pareina gyvas ir sveikas? Bet sykį iš skersgatvio išlindo pora vyrukų, atėmė auksinį laikrodį, pamušė akį ir juoko dėlei paleido be kelnių, o kitą dieną apie tai jau trimitavo visi televizoriai. Vieną vakarą aludėje kilo muštynės, ir aš sugurinau nosį tokiam išsišokėliui, o kitą dieną atsidūriau kriminalinėj kronikoj. Prieš tai daugybę kartų buvau toje aludėje, bet joks laikraštis niekada nei žodžiu neužsiminė, kad aš vakar išgėriau bokalą alaus, sumokėjau iki paskutinio cento, atsisveikinau su barmenu ir nieko net nepastūmęs išėjau vėl pro duris.

Kam įdomu būtų skaityti apie tokius gerus ir kasdieniškus dalykus? Tūkstančiai automobilių rytą išvažiuoja į kelius ir gatves, bet televizorius parodo tiktai tuos, kurie pavirto metalo laužo krūva - jie susidūrė, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į namą arba užsidegė neaiškiomis aplinkybėmis. Milijonai žmonių išskrenda atostogauti, bet į televizorių papuola tik tie, kurių lėktuvas nukrito, autobusas apsivertė, arba jie patys prisidarė velnių, nes išvažiavo už ministerijos pinigus ir gerai nesutvarkė visų dokumentų, o grįždami mėgino pranešti pro muitinę narkotikų siuntą. Kiekvieną laisvą minutę žiūrint tokius ir tokius žinių rinkinius, televizoriaus aukai ima atrodyti, kad aplink vieni vagys, vienos nelaimės, o keliuose vyksta nepaprastas karas velniai žino tarp ko. Negana to, žemė vis dreba ir dreba, audros nusiaubia tai Kaliforniją, tai Pakistaną, galas žino, kas bus su Šilale rytoj?

O ką jis daugiau turi galvoti, jeigu į visą pasaulį žiūri pro televizorių ir mato tik reporterių nufilmuotą, redaktorių atrinktą, televizijos kameros gerokai iškreiptą ir apribotą vaizdą? Iškreiptas vaizdas - ne būtinai angažuotas, jis negali būti niekur nenukreiptas ir neiškarpytas, nes visas pasaulis paprasčiausiai netilptų į televizorių. Ir kuo tu ilgiau matysi siūbuojantį vaizdą, tuo didesnis bus įspūdis, kad žemė supasi. Ir kuo daugiau tau aiškins bei komentuos kiaušinio lupimą, tuo painiau viskas atrodys.

O jums atrodo, kad viską patys matėt ir žinot!

Vos pasakiau šituos baisius žodžius, mano draugai pašoko, ir vos negavau į kaktą.

- Kaip tu gali? - sakė jie man. - Kaip tu drįsti šitaip sakyti, jeigu pats turi televizorių?

Staiga supratau, kodėl televizorius pastatytas jų svetainės centre, galima sakyti, pačiame Visatos centre, pačioje pagarbiausioje vietoje ir kodėl visi svečiai sodinami prieš televizorių. Aš vis mėgindavau išsisukti nuo prievolės žiūrėti į kalbančią dėžę, o tai buvo beveik tas pats, kas nueiti kur nors į maldos namus ir nusisukti nuo altorėlio. Ir štai aš dūriau pirštu jiems į akis, sudaviau tiesiai į širdį. Niekada nemaniau, kad televizorius gali šitaip suaugti su tapatybe.

Užtat dabar esu daug atsargesnis. Aš jau niekada nesakysiu, kad reikia iš žmogaus atimti jo televizorių. Kas jis be savo akių, be savo širdies, be mąstymo organo? Iš kur jam žinoti, jei niekas nepasakys? Kuo jam džiaugtis tada, kuo gi jam piktintis? Ir kaip jam gyventi rytoj, jeigu ponas redaktorius nepatvirtins naujo scenarijaus?

Atleiskite man, jeigu pasakiau per daug. Įsijunkit dvidešimt penktą kanalą ir viską pamirškit.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (22)

Gintarė2010-11-28 11:05

Kai pradėjau studijuoji, gyvenu be televizoriaus. Iš pradžių atrodė keista, kad nematysiu taip pamėgtų laidų, tačiau praėjus kelioms savaitėms grįžus namo ir vėl įsijungus televizorių likau apstulbusi: ,,Kokios beprasmės laidos”. Ir pati nesuvokiau, kaip anksčiau savo laiką praleisdavau žiūrėdama į laidas, kuriose jų pavadinimas atitinka dešimt minučių rodomos laidos iš kokių keturių valandų. Iš ties pagyvenus be Tv atsiveria visai kitoks požiūris į tas pačias laidas, filmus, ir serialus. tad aš iš dalies prieš tv.

Petras2010-11-28 13:11

Labai puikus Gintarės pastebėjimas. Kartais užmetu akį į televizorių ir stebiuosi: kaip aš galėjau žiūrėti šitokį šlamštą?

deimantukas2010-11-28 14:14

Puikus straipsnis. Jaučiu tik tokią pažangą, kad renkuosi, ką žiūrėsiu. Nors pastebėjau, kad ir rinkdamasis, visvien pamatau visokio šlamšto, kuris brukamas per reklamą ir ne tik.

Rasa2010-11-29 00:38

Dalinausi vienu kambariu su sese. Sesė - televizijos gerbėja. Ta bjauri dėžė kaupė dulkes, dėl per trumpo televizijos laido negalėjau perstumdyti baldų. Aš jau nebekalbu apie visokias nusidainuojančias ir nusišokančias garsenybes, kurios savo talentais gadindavo ir taip jau prastą mano nuotaiką. Bet štai, vieną gražų rytą sesuo išvyko užsienin laimės ieškoti (sėkmės jai). Tą pačią akimirką, kai ji uždarė duris, aš ištraukiau televizijos laidą iš tos velnio mašinos ir išnešiau rusin. Pabijojau nešti į šiukšlių konteinerį, nes sesė vieną dieną grįš (laimę atradusi) ir neradusi televizoriaus neatpažins namų. Dabar tik kartais pas mamą užsuku į kambarį patikrinti ar dar nevisiškai jai išplautos smegenys.

deimantukas2010-12-01 18:38

Tačiau, štai, neseniai mane aplankė draugas ir mudu, visai kaip nenormalūs piliečiai, laiką praleidom visai ne prie kalbančios dėžės. Puikiai pasišnekučiavom ir visai nerūpėjo ką mums nori pasakyti televizorius. Netgi pasišaipėm iš tų itin “svarbių” dalykų, ką kiekvieną dieną grūda į smegenis teležiūrovams.

mild2010-12-29 14:11

labai geras straipsnis. thumbs up!

cleo2010-12-30 18:12

“netgi platieji televizoriai yra milijoną kartų siauresni už horizontą, o pats ilgiausias istorinis filmas tėra bereikšmė akimirka, iš kurios mes norim suprasti visą epochą” tobulai išreikšta.tiesiog tobulai.
O dėl televizijos..daugeliui siūlyčiau iš viso jos neįjungti.Nes kaip sakėte per sunku atsistoti ir išjungti.Be to tv daug paprastesnis-jis nereikalauja net perjungti kanalo.O knygos lapus juk reikia vartyti, užgesinti lempą, padėti į šalį.O tv užstatei 30min. ir ramu:))))
O kai neįjungi iš pat karto, tai nėra kam suvilioti.Nežinai kas ten vyksta.pasiemi knygą ir pašaipiai,savimi besididžiuodamas paskersuoji į tokį menką ir neįdomu tv.

Petras2010-12-30 18:43

Taip, žinoma, cleo, lengviausia būdas išsivaduoti iš spąstų - nepakliūti į juos.

Psichologinis poveikis turi kelias stadijas, ir kuo ankstesnėje stadijoje užkerti kelią, tuo lengviau atsilaikyti manipuliacijoms. Televizijos atveju - net neįjungti televizoriaus. Kada reklamos agentas pasiūlo reklaminę šiukšlę - ne tik neimti jos į rankas, bet ir nežiūrėti į jo pusę, neužmegzti su juo nė akių kontakto. Tegu jis būna sau, aš - sau. Mes galime puikiausiai prasilenkti.

Kai man paskambina į mobilų ir pasiūlo kokią “nepaprastą galimybę”, iškart išjungiu telefoną, nepradėdamas jokios kalbos ir ginčų. Kam tai? Ateina į namus - užtrenkiu duris. Ir jokių konfliktų, jokių piktumų. Viskas labai paprasta.

Įsivėlęs su manipuliatoriumi į pokalbį, įsivelsi ir į ginčą, o tada prasidės kova, ir turėsi jį nugalėti. Kam eikvoti jėgas ir laiką? Be to, kuo vėlesnę pasieksi manipuliacijų stadiją, tuo sunkiau bus nutraukti jas.

Reikia žinoti, kad ir televizijoje, ir rinkodaros spąstuose dirba specialiai parengti žmonės, ir nėra jokio reikalo pradėti su jais varžybas. Nebent negali gyventi savo galva ir tik apgaudinėji save, kad nepatinka nei televizija, nei reklama, bet sėdi kaip prikaltas ir negali atitraukti akių.

Gintaras2011-01-01 22:06

Taip televizija yra supuvusi. Lietuviška televizija rodo bukinančias nesąmones, tačiau, kas dėl to kaltas? Pats televizorius yra informacijos skleidimo priemonė ir beje labai efektyvi, blogai tik tai, kad televizininkai daro šou dėl reitingu, tačiau tai yra naturalus dalykas, verslas yra verslas. Bėda yra ta, kad žmonės nesugeba suderinti technologijų ir gyvenimo. Daugybė žmonių diena iš dienos sėdi prie TV/PC (iš esmės net nėra skirtumo), tačiau nebeišeina į lauką. Nes lauke šalta. Aš ir pats neišeinu. Esu girdėjęs tokią teoriją: Šaltojo karo metais rusai bandė valdyti tautą ją nugirdę. Tauta buvo laiminga ir lengvai manipuliuojama. Tuo metu amerikiečiai naudojo kitoki metodą - entertainment. Kitaip tariant bukino žmones rodydami būtent tokias laidas kokias rodo TV dabar ir Lietuvoje. Rezultatas buvo panašus į rusų žmonės klusnus ir laimingi, tačiau gerai buvo ir tai, kad jie dar ir dirbo (pas rusus čia buvo bėda). Abiem atvejais žmonės dideliais kiekiais ėmė tai kas jiems teikia laimę. Dabar patarimas autoriui. Aš pats negeriu, nerukau ir pritariu šiai minčiai dėl TV, tačiau kokia prasmė yra negerti jei betkokiam baliui visiems prikaišiosi koks mirtinas dalykas yra alkoholis, kaip jis griauna gyvenimus. Galima žmonėms patarti kaip elktis ar kaip ne, tačiau negalima nurodynėti, nes tokiu atveju tu būsi ne “negeriantis”, o “alkoholio nekentėjas”. Aš visiškai nenoriu, kad mano draugai gertų, tačiau jeigu aš būsiu tas kuris visus peikia aš irgi būsiu alkoholio auka, nes per alkoholi manęs nemėgs žmonės.

Petras2011-01-02 11:10

Gintarai, pradėkime nuo to, kad aš tavęs nepažįstu ir nieko gyvenime tau nesu nurodęs. Negana to, aš turiu du sūnus, bet ir jiems niekada nenurodinėjau, gerti ar negerti. Taigi nekovok su vaiduokliais - jie gyvena tik tavo fantazijose. Pagiringam man irgi daug kas atrodė kitaip.

Sakyti nuomonę - visai kas kita. Štai aš esu tikras, kad daužyti sau plaktuku per pimpalą nėra sveika, ir niekas man neuždraus to sakyti. Taip pat aš manau, kad nesveika gerti antifrizą, uostyti acetoną, nuodytis alkoholiu. Štai jūs, alkoholikai, nuolatos man tvirtinate, kad per šventes apsinuodyt alkoholiu yra gerai, ir aš turiu klausyti šitų nesąmonių, nors savo kaliu esu patyręs, kad tai durnystė. Jeigu jūsų, alkoholikų, yra daugiau, tai dar nereiškia, kad aš turiu paklusti jūsų kultūrai, nors ji labai sena, siekia Kristų (Dionisą) ir senesnius laikus. Dar daugiau - alkoholikai labai dažnai mėgina mane įkalbėti ir net priversti išgerti jų mylimo nuodo, anksčiau net kišdavo į rankas stikliuką, bet aš niekada niekam nesu iš nagų išplėšęs taurelės. Žodžiu, spaudimą mūsų visuomenėje daro ne tie, kurie nebegeria, bet alkoholikai, nes jų dauguma. Bet dauguma - ne būtinai teisi. Anksčiau dauguma tikėjo bažnyčios mokymu, kad saulė sukasi apie žemę.

Šiek tiek apie meilę ir neapykantą. Savo kailiu esu patyręs, kad gali atsirasti meilė alkoholiui (kaip ir narkomanui - meilė narkotikams), bet kai išsivaduoji iš priklausomybės, nutrūksta emocinis ryšys su kvaišalu. Šiandien aš alkohoilio “nekenčiu” ne daugiau, negu hašišo, kokaino, acetono, antizrizo, arseno ir kitų medžiagų, kurių irgi nevartoju ir kitiems vartoti nepatariu. Tavo žiniai, aš netgi darau naminį vyną, nors jo negeriu. Taigi jeigu nemyliu ir negarbinu tavo brangaus alkoholio, tai dar nereiškia, kad jo nekenčiu. Bet kai į pasaulį žiūrėjau pro taurelės dugną, jis irgi buvo labai panašiai apribotas bei iškreiptas.

Priklausomybė nuo televizoriaus yra labai panaši, bet šiame straipsnyje labiau kalbėjau apie pačios technologijos ribotumą. Pačia savo esme televizija yra labai ribota pažinimo priemonė, o kas laiko ją “labai gera”, jau apribotas televizoriaus ekrano, kuris, kaip rašiau, milijoną kartų siauresnis už horizontą.

Shamus2011-01-03 17:20

Super. Išsamus, ironiškas, įžvalgus, subtilus, didaktinis, estetiškas, mokslinis, psichologinis straipsnis. Pats jau nežiūriu TV 8 metus, visai neseniai mano močiutei padovanojo televizorių. Labai užpykau ir vos neišmečiau jo pro langą. Kadangi jis buvo pastatytas virtuvėje, vienoje iš vietų kurioje sėdžiu susikaupęs, tyloje, skaidria galva dedu į burną maistą… O čia stereo garsu iš virtuvėje ir kambaryje įjungtų televizorių girdisi ta pati programa. Akimirką buvau pavirtęs į monstrą, kuris sudraskys tą dėžę į gabalus. Bet TV pasiliko stovėti virtuvėje, pavyko išspręsti viską taikiai, tolerantiškai pažvelgti į žmonių nesupratimą, kartų skirtumą, bei prieiti kompromiso - kai esu virtuvėje TV būna išjungtas.

Petras2011-01-03 18:05

Malonu sutikti vis daugiau laisvų, atsparių beprotybei žmonių. :)

moksliukesdienorastis2011-01-04 22:33

Jei žmogus pats nesuvokia, kad yra priklausomas nuo televizoriaus ir kad televizorius bando jam įpiršti savo požiūrį, kvailus stereotipus (ypač reklamos) ir kitokį šlamštą… televizoriaus iš tokio žmogaus atimti negalima, nes atjungtas jis gali nebesugebėti mąstyti pats. Kaip žinia, kai kurie organai atrofuojasi nenaudojami. O iš tų, kas turi savo mąstymą, televizoriaus irgi nereikėtų atimti, nes jis pats atsirenka, ką žiūrėti ir ko ne, kas pakenks jo smegenims, o kas dar labiau sustiprins. Bent jau man taip atrodo.

me2011-01-05 17:10

Labai labai super :) http://www.filmai.in/uzeik-271411.html

boardgames2011-01-22 21:56

a tai ka tada veikt? nestumkit ant teliko. telika reik ziuret maziausiai 7h per para.

valexas2011-01-23 19:45

Oi, Petrai… Nepabijosiu ir dar kartelį tavęs pagirt :D

Gera svečiuotis tokiame bloge, kurio savininkas turi rimtą ir argumentuotą nuomonę. O tas faktas, kaip tu moki išdėstyti tą nuomonę iš vis daro blogą nuostabų :D

Kad jau visi taip maloniai dalinasi mintimis apie televizorių, tai manau niekas nesupyks, kad ir aš pasisakysiu :)
Televizorius tikrai daiktas geras. Turiu mėgstamą serialą. Daktaras Hausas. Taigi laukiu trečiadienio vakarų :) Taip pat mėgstu susitikti su draugais ir taipogi paspoksoti į “akiratį siaurinančią dėžę” Veiksmas būna toks, kad sėdim, valgom, juokiamės iš matytų filmų, juos parodijuojam ir šnekamės tarpusavyje. Nežinau kaip jiems… Bet televizorius man daugiau kaip pretekstas susitikt :)
Aišku dabar per televizorių išvis jokio naujo filmo nebeparodo… Visi būna pergrūsti iš interneto ir tik tada prasideda kino vakarai.. Bet jeigu kokia LNK sugebėtų į eterį įdėti naują, nematytą filmą, tai būčiau visai dėkingas, nes nebereikėtų pačiam vargti ir ieškotis ką čia būtų galima pasižiūrėti su draugais (arba vien tik su drauge :) )
Bet vėlgi… Reklama… Vaizdas toks, kad žiūri ne filmą su reklamos intarpais, o reklamą su filmo intarpais. Jeigu nebūtų tiek reklamos, tai irgi supanikuotumėm, nes atsirastų per daug laisvo laiko :D O ką? Juk maloni paslauga.. Televizorius išvaduoja nuo laisvo laiko! (juokiuosi) :)
Nežinau ar esu didelė televizoriaus auka. Žinau, kad pasaulyje daug gražių dalykų, kurių per televizorių nepamatau, tačiau man televizorius ne gyvenimo dalis, man televizorius maža pramoga, kuria reikia mokėti džiaugtis, o nelaukti, kol tave nudžiugins :)

Petras2011-01-24 17:42

Ačiū, Valexsai, už gerus žodžius.

Štai tu sakai: “Televizorius išvaduoja nuo laisvo laiko! (juokiuosi) :)” Sakai juokaudamas, bet iš tiesų pasakai tikrą dalyką.

Televizorius tikrai išvaduoja nuo laisvo laiko. Paprastai sakoma: išblaško nuobodulį. O kas yra nuobodulys? Tai labai nemaloni būsena, kuri apima, kai negalime susitvarkyti su laisvu laiku.

Laiką mes ne tik “leidžiame”, bet ir “struktūriname” - skirstome į valandas, minutes, darbo, poilsio, žaidimų, miego ir kt. etapus. Daugelio žmonių paros “grafike” televizoriui iš tiesų tenka daug laiko. Kuo jį reikėtų “užpildyti”, jeigu išnyktų televizoriai? Daugeliui atrodo, kad jie be televizoriaus negalėtų gyventi, arba gyventi jiems būtų labai sunku.

Juk kai turime niekuo neužimto, t.y. į jokią struktūrą “nesįsprausto” laiko, mums tenka su juo kaip nors “susitvarkyti”. Vieni labai greitai suranda, kuo užsiimti, kitus ima kamuoti bejėgiškumas. Tai priklauso ir nuo interesų rato, krybiškumo, ir nuo “objektyvių” aplinkybių, tokių kaip fizinės galimybės bendrauti ir veikti.

Mano manymu, didžiausia kliūtis yra pokyčių baimė. Bijodamas pokyčių, žmogus labai bijo pats keisti ką nors savo gyvenime. Jis gali meluoti pats sau, kad kažką “gauna” iš tuščių plepalų, kurie sudaro didelę dalį jo dienos struktūros. Ilgainiui tuo ima tikėti pats. Kažkada esu atlikęs vieną eksperimentą su keliais “televizijos žinovais”. Vieną dieną užsirašydavau per žinias girdėtus dalykus, o kitą dieną klausinėdavau “eruditų”, kurie išdidžiai tvirtindavo, kad kultūringam žmogui “žinias reikia žinoti”. Pavyzdžiui, jų klausdavau: dėl ko vakar įvyko avarija Alytuje? Kelis įtariamuosius policija suėmė Šiauliuose? Kas kaltas dėl vandentiekio avarijos Telšiuose? Ar prezidentę lydėjo užsienio reikalų ministras?..

Kaip jūs manote, kiek iš tos “svarbios” informacijos būdavo užsilikę “kultūringų žmonių” galvose? Manau, nujaučiate… :)

Su savo draugais televizorių žiūrovais galite atlikti ir žiauresnį eksperimentą. Įsiminkite arba užsirašykite kokį nors per žinias girdėtą bet nelabai svarbų dalyką, o kitą dieną reikšmingu veidu sakykit draugams: “Ar jūs girdėjot, ką vakar sakė?” Kai tie susidomės, galit pareikšti kad ir tokį dalyką: “Trys Kauno tarybos nariai tikrai žada palikti frakciją”. Tada išvardinkit pavardes. Jeigu draugai dar nepasiųs velniop, galit pridurti ir tokį labai svarbų dalyką: “Laikinasis Tuniso prezidentas po rinkimų tikrai pasitrauks iš politikos!” Arba apsimesti rimtu ir paklausti: “Bliamba, pamiršau, kiek ten, sakė, pakilo akcijų kursas Londono biržoje?..”

Kurį laiką taip žaidžiau su savo kolegomis, ir tie pradėjo kratytis manęs: “Petrai, eik po velnių, mes tikrai nenorim girdėti, ką vakar sakė koks pusdurnis”. Jie nenorėjo klausytis mano parodijų, bet televizoriaus klausėsi noriai. Ne todėl, kad “gautų ką nors”, net kad nebūtų ką veikti be jo. :))

need2talk2011-01-25 14:09

čia tik mano nuomonė, bet šis pavadinimas irgi gali sukelti baimę.
kai žmonės mato purvo nuošliaužas Tolimuosiuose Rytuose, tornadą Floridoje, badą Afrikoj ir t.t. jie bent jaučiasi saugūs ant tos sofos, ant kurios sėdi, nes jų namuose nei taifūnų, nei avarijų, nei nieko nėra. o čia rašai “atsargiai” :) ne vienas žmogus gali išsigąsti ir pradėti pykti būtent dėl to, jog teigi, kad grėsmė jų pačių namuose, kad grėsmė stovi vidury kambario ir žiūri šviesia akimi į jų gyvenimus, ne gana to, juos gadina ir dar griauni iliuziją, kad tai jie renkasi. žmonės pyksta, nes ginasi. ir tai suprantama.
o šiaip, kai paskaitai tave, ima rodytis, kad aplinkui vien grėsmės ir pavojai: televizorius, marketingas ir visa kita :) na, bet aš tai kažkaip saugiai jaučiuosi ir su tuo arba šalia to (lygiai kaip ir tu) gyvenadama :)

deimantukas2011-01-25 14:32

Pameginsiu paeksperimentuoti - ačiū.

Petras2011-01-25 14:36

Jau daugelį metų stebiu priklausomybių valdomus žmones ir negaliu atsistebėti, kaip jie išverčia vaizdą ir mato aukštyn kojomis.

Štai aš, būdamas profesionalus žurnalistas ir žinodamas faktų atrankos principus, perspėju žmones, kad jie per televizorių mato ne pasaulį ir ne gyvenimą, bet tam tikru būdu ATRINKTUS faktus, ir vaizdas pasidaro iškreiptas - gali pasirodyti, kad aplink vienos avarijos, skandalai ir nusikaltimai…

Priklausomybių valdoma moterėlė perskaito tai ir sako: “kai paskaitai tave, ima rodytis, kad aplinkui vien grėsmės ir pavojai”.

Ką gali jai pasakyti? O ką pasakysi alkoholikui, narkomanui, rūkoriui? Juk jie - nei alkoholikai, nei narkomanai, o rūkorius irgi nėra priklausomas - didelio daikto! Tai tik aš keliu pavojų ir skleidžiu neurozę. :)

Vaidas2015-02-17 12:27

svarbu geras televizorius (marketingo sukčiaus reklama išvalyta - P.D.), o ką per jį žiūrėti, kiekvienas gali pasirinkti - arba laidą, koks blogas Putinas, arba laidą, koks geras Obama. čia kaip pinigai, gali su jais padaryti kažką gero, o taip pat ir kažką blogo..

Rašyti komentarą

Tavo komentaras