BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsakomybė - žmogaus privilegija

Neseniai kalbėjau su viena pažįstama, kurios vyras alkoholikas mirė prieš kelias savaites. Iš pirmųjų žodžių tapo aišku, kas kamuoja moterį - ogi kaltės jausmas. Aš juk galėjau ką nors pakeisti… Kodėl neįtikinau? Argi nesu kalta, jei nesustabdžiau?..


Po šio pokalbio pagalvojau, kad man, senam alkoholikui, laikas prabilti apie priklausomybes ir atsakomybę dėl jų.


Po to, kai perpratau priklausomybės klastą ir mečiau gerti, aš jau niekada neprisisiimsiu atsakomybės dėl to, kad kitas ima į rankas taurę. Man niekada nešaus į galvą nueiti į aludę ir ten paskaityti savo broliams alkoholikams švietėjišką paskaitą apie alkoholio žalą. Vieną dieną metęs rūkyti, supratau, kaip beprotiška būtų sukti galvą dėl to, jog kiti liko kieme dar parūkyti. O kai numečiau beveik 30 kilogramų svorio ir supratau, kaip tai padaroma, aš jau neprisiimsiu svetimos atsakomybės ir dėl to, kad šalia žmogus persivalgo.


Jeigu esu kaltas dėl svetimų bėdų, tai tik todėl, kad priklausomų žmonių artimiesiems dar nepasakiau, kas atsakingas už jų draugo, vyro, brolio, tėvo ar motinos  pasirinkimą.


Paneigti alkoholiko, narkomano, lošėjo, apsirijėlio ar kito priklausomo žmogaus atsakomybę dėl savo sprendimų - pažeisti paties Dievo suteiktą privilegiją rinktis ir atsakyti už savo pasirinkimus, paneigti paties Dievo saugomą žmogaus orumą. 


Jeigu pats Dievas suteikė žmogui teisę rinktis, tai kaip mes galime atimti iš jo šią privilegiją? Net ir labiausiai susipančiojęs, į neišsprendžiamus prieštaravimus, į prieštaringiausius norus ir baimes įsipaniojęs priklausomybių valdomas žmogus turi galimybę pasirinkti kitokį kelią. Tai jo privilegija, jo asmeninė teisė, kurios iš jo neatims niekas, net Dievas.


Tačiau atsakomybė - ne tik kaltė, jeigu kas nors nepavyksta. Atsakomybė - tai dar ir viltis, kad žmogus pasirinkti gali. Jis tai gali visada, iki paskutinės minutės, kol neiškeliauja iš šio pasaulio.


Kas kitas, jeigu ne priklausomybių pragarą matęs žmogus pasakys alkoholikų, narkomanų, lošėjų ir kitų priklausomų žmonių artimiesiems visą šią malonią ir nemalonią tiesą? Vienu sakiniu tiesa skambėtų taip: jūs nesat kalti dėl to, ką mes pasirinkome.


Pats laikas pradėti straipsnius naujam katalogui, kurį pavadinčiau Priklausomybė.


Yra daugiau

Rodyk draugams

Komentarai (34)

Anonimas2006-03-16 09:34

Taip ,mes nesame kalti dėl artimųjų žmonių priklausomybių. Puikiai suprantu,kad kitas žmogus nei moralais ne asmeniniu pavyzdžiu nieko negali padaryti. Bet vistiek skaudu matyti, kai negali nieko padėti…Juk atrodo, kad viskas taip paprasta- nustoti gerti, rūkyti, šlamšti maistą… Deja…

aralzero

Anonimas2006-03-16 11:58

O kaip su paauglių priklausomybe nuo mobiliųjų telefonų, nuo interneto? Juk tėvai negali nusiplauti rankas ir sakyti: "Tavo teisė rinktis". Šventojo Rašto teiginiai daugeliui paauglių nežinomi, daugelis apie Dievą bei Jo Žodį nė girdėti nenori.

Petras2006-03-16 12:30

Su vaikais, kurių asmenybė dar formuojasi, yra truputėlį kitaip. Kituose straipsniuose rašysiu, kaip išmokstama priklausomo elgesio. Dabar užteks pasakyti, kad tėvai yra atsakingi už tai, kad saugotų savo atžalas nuo elgesį sąlygojančių veiksnių - patys negirtautų ir neduotų išgerti savo vaikams (kartais jie tikrai duoda vaikams ragauti alaus ar net lašelį degtinės), nerūkytų ir nesukurtų nuostatos, kad rūkymas - geras dalykas, patys nuo ryto iki vakaro nevėpsotų į televizorių ir neišugdytų vaikams priklausomybės nuo trelevizoriaus bei pan.

Nežiūrint į tai, kad tėvai vaikus turi saugoti nuo tam tikrų dalykų, jie niekada NEGALĖS apsispręsti už juos. Kai ateis lemtingoji valanda, apsispręsti turės JIE PATYS.

Todėl labai svarbu vaikams nuo mažumės ugdyti įgūdžius gyventi laisvai ir atsakingai, nuolatos mokyti juos apsispręsti. Savarankiškas žmogui, kuris, tarkime, nuo vaikystės turėjo savo "užsidirbtų" pinigų, lengviau tvarkytis su savo ištekliais ir apsispręsti, kur juos geriau išleisti.

Važiuodamas dviračiu, išmoksti važiuoti dviračiu, primdamas sprendimus, išmoksti juos priimti. Kaip ir gerti išmoksti gerdamas, rūkyti - rūkydamas…

Anonimas2006-03-16 14:43

Nesu girdėjęs, kad kas nors sakytų: noriu būti alkoholikas. Arba: noriu būti narkomanas. Niekas nenori būti nei alkoholikais, nei narkoamanais, nei nutukėliais.

Žmogus nesirenka blogio, jį sugundo kas mnors iš šalies - draugai, reklama, negeros tradicijos, piktoji dvasia.

Anonimas2006-03-25 18:54

Net palengveja kai toki perskaitai.

deimantukas2006-06-17 10:55

Iki paskutines akimirkos neigiau savo priklausomybe.Siandien blaivas jau 37 menesius.Isskyrus atvejus,kai netycia suvalgiau saldaini su alkoholiu.Psichologiskai jauciausi nemaloniai,bet praejo.Dabar esu atidesnis-principingai.

Jei kas jaunysteje butu pasakes,kad tapsiu priklausomu-trenkciau i veida.Kad tapau-priklause nuo daug ko.Siandien nesmerkiu saves.Aciu Dievui-likau gyvas.

Niekada nepamirsiu paskutines savo gerimo dienos-savojo dugno.Man padejo!!!

akela2006-07-10 17:38

visi mes esame kalti dėl to ,kas vyksta šalia .Ir dėl tų kas prasigeria esame kalti irgi.Mūsų kultūrą(ne tik gėrimo) formuojame mes patys.Ji nėra nuleista iš dangaus.Kaip pasiklojame -taip ir miegame.Amerikos indėnų kultūra nežinojo šios mūsų kultūros sudėtinės dalies ir apie tai kalbų jų tarpe nebuvo.Priklausomybės yra visos kultūros vaisius ,o ne individų susigalvotas pasimėgavimas.O ,kad Petras turėjo valios sustoti - sveikinu :) Bet ne kiekvienas turi tiek valios ir intelekto ,kad susivokti.

Petras2006-07-10 19:33

Jeigu visi kalti dėl visko, tai niekas nekaltas dėl nieko. :)

Šitaip subendrinus individulią kalte, ji suabstraktėja ir išnyksta. Religinė mąstysena būtent tai ir padaro - ji įtikinėja, kad visi kalti dėl to, dėl ko iš tiesų nėra kalti - dėl tėvų nuodėmių, dėl pirmųjų žmonių nuopolio ir t.t. Visi šitie teologiniai pliurpalai daro žmonėms labai didelę praktinę žalą. Prisitraukę į plaučius abstrakčios kaltės jausmo, jie nebeužuodžią, kur dvokia jų pačių konkreti kaltė.

Jūs nesat kalti dėl to, kad aš prasigėriau, aš nesu kaltas dėl to, kad prasigėrė mano kaimynas. Šiandieninis katalikas nekaltas dėl žvėriškų nusikaltimų, kuriuos darė labai konkretūs inkvizicijos vienuoliai ir jų popiežius. Šių dienų žmogus kaltas tik dėl to, ką daro pats - tarkime, pritaria protėvių nusikaltimams, pats garbina stabus ir t.t. Aišku, jis yra kaltas, jei moko savo vaikus gerti, bruka taurelę metusiam. Kaltė visada konkreti. Kaip ir atsakomybė.

Tik suvokdami savo asmeninę atsakomybę, galime atskirti save nuo minios.

Man tai pavyko, tik tai. O stiprios valios nesu. Jeigu būčiau buvęs stiprus, ko būčiau nusiritęs iki tokio lygio?

Mano ir kitų metusių gerti alkoholikų sėkmės paslaptis yra tai, kad jie suvokia asmeninę o ne kažkokią abstraklčią atsakomybę ir tokiu būdu atpyšta nuo girtuoklių minios.

Jeigu asmeninę atsakomybę suvoktų religingas žmogus, jis irgi galėtų atsiskirti nuo stabmeldžių minios. Tačiau religijai ir jos užvaldytam žmogui svarbu tik tai, kas yra bendra - bendrti ritualai, bendri atlaidai, bendra "prigimtinė" kaltė… "Kaip radom, taip ir paliksim", - kartoja jie savo tėvų klaidas.

Akela2006-07-10 21:19

Aš nesijaučiu kaltas,kad tu prasigėrei,bet jaučiuosi atsakingas ,kad tu neprasigertum.Šiandieninis katalikas kaltas,kad susideda su organizacija,kurios šaknys kraujuotos.O jei kalbam apie alkoholio vartojimo tradiciją ,tai ji glaudžiai siejasi su mūsų civilizacijos kultūra.Ir nebūtina vaiko mokinti svaigintis,kad jis taptų alkoholiku .Yra begalė priežasčių,kurios gerokai nutolę nuo butelio ir tiesioginio ryšio lyg neturi, bet paanalizavus atrastume,kad jos buvo pirmas postūmis link taurelės .

Žmogus nori ar nenori yra visuomeninis padaras ir atsiskirti nuo minios yra velniškai sunku.Ir nematau nieko blogo ,jei žmogus yra bandoje .Blogybė tik ,kai visa banda sėdi ne savo rogėse .Dažnai mus lietuvius praeityje laiko stabmeldžiais – pagonimis .Manau,kad tai netikęs pavadinimas mums.Negarbinome mes stabų .Mes garbinome gamtos reiškinius , o tai jau panteizmas arba animizmas .Ir kol neprimetė mums šios religijos kryžiuočiai ,mes savo bandoje buvom stiprūs ir gerai joje jautėmės.Visa gamta juk viena didelė banda ,kuri susaistyta griežtais ryšiais ,kurių pažeisti niekam nevalia .Net ir krikščionims :) .Pats principas “kaip radom,taip ir paliksim “ yra auksinis ,jei visi jo būtų laikęsi .Bet kadaise Tigro –Eufrato tarpupyje vieniems mūsų protėviams kilo mintis nesilaikyti šio principo .Ir …turim ,ką turim.Kaltė buvo konkreti ,tačiau to asmens jau niekas niekada nesužinos .Asmens ,kuriam kilo mintis išsprūsti iš dievų sumanyto maisto rato.

Petras2006-07-10 22:46

Gerai, Akela, kad bent sutinki, jog kaltė būna tik konkreti. Tai jau šioks toks vadavimasis ir religinio mąstymo.

Bet štai rašai: "nematau nieko blogo, jei žmogus yra bandoje…" Tai viską nubraukia, ką pasakei apie individo kaltę.

Religinis bandos jausmas neveda į jokias dvasines gilumas - tik aklą paklusimą (bandos) instinktams.

Kai panikos apintas žmogus kartu su minia kur nors metro požemyje traiško kojomis tokius pat bandos gyvūnus, sunku ką nors kalbėti apie atsakomybę, kaltę ar asmenybę. Toks žmogus niekada neatitrūks nuo sugėrovų kompanijos, jis neišsiverš iš atlaidų minios, nepabėgs iš jį užverbavusios sektos.

Tačiau žmogus nėra šiaip sau bandos gyvulys, kurį būtinai turėtų varinėti bet kuris kunigas arba pastorius, kuris kaip visi turėtų kartu su kompanija gerti lig dugno arba kolektyviškai žegnotis kvailiems stabams. Žmogus yra žmogus, ir tą unikalią savybę jis pasiekia per asmeninę atsakomybę, kurią prisiima, darydamas apsisprendimą.

Tik apsispręsdamas žmogus darosi nebe gyvulys.

Tik apsisprendęs jis gali atitrūkti iš bandos ir pažvelgti į save iš šalies. Ir tada jis - jau ne banda, o apsisprendusi asmenybė. Tada jis gali sąmoningai pasitraukti iš girtuoklių kompanijos, atsakyti stabmeldžių miniai arba pasakyti "ne" jį užverbavusiai protestantų sektai.

Apsispręsdamas ir prisiimdamas atsakomybę žmogus tampa laisvas.

Nebūčiau tapęs laisvas, jeigu nebūčiau prisiėmęs atsakomybės dėl to, ką padariau.

Religijų profesionalai šį fenomeną žino arba nesąmoningai jo bijo ir visomis išgalėmis painioja žmones, kad tik šie netaptų laisvi ir neištrūktų iš jų letenų. Todėl jie ir pučia į akis teologinius paistalus apie prigimtines nuodėmes bei kitas abstrakčias "kaltes".

Ar aš kaltas dėl to, kad pučia?

Jėzus darė kitaip. Jo mokslas - ne miniai, ne bandai, o žmogui, individui, apsipręsti sugebančiai asmenybei. Jis nesistengė paveikti žmonių masiniais ritualais, kaip daro katalikai ir protestantai, bet kreipėsi į kiekvieną nusidėjėlį asmeniškai ir žadino jo sąmonę.

Argi ne dėl to kunigai, Rašto aiškintojai ir jų valdoma davatkų minia pasmerkė jį tokiai baisiai mirčiai ant kryžiaus?

Akela2006-07-10 23:20

Neturiu Petrai aš jokio religinio mąstymo.Greičiau aš tau kolega,nei oponentas .Gaila,kad neatsakai į emailus :) .Įmetu dar kartą klausimą ir kelias ištraukas attachmente . Gal suprasi mano religiją :)

Petras2006-07-11 00:32

Visi, įskaitant mane, gyvename religijos aplinkoje ir daugiau ar mažiau turime religinio mąstymo. Jeigu užtrenkėm stabmeldyklos duris, dar nereiškia, kad iškart pasikeitė mąstysena.

Religinė mąstysena prasideda bendrumu (bendraisiais instinktais, bandos jausmais, bendra ritualine praktika, bendra "kalte"), o pasibaigia, kai žmogus suvokia savo atsakomybę ir išsiveržia iš bevalės minios.

Pastebėjau, kad šitie religinės mąstysenios bruožai yra būdingi visų religijų išpažinėjams - tiek katalikams, tiek protestantams, tiek pagonims, tiek ateistams.

Pavadinimas - tai tik etiketė.

Akela2006-07-11 08:28

Negirdėjau Adlerio ir nežinau ką jis parašė ,bet žinau kitą knygą,kuri rašoma visą laiką už lango .Ir tikrai žinau ,kad joje melo ir fantazijų nėra .:)

Ir nemanau,kad išsiveržus vulkanui ,tu bėgtum į priešingą pusę,negu bėga banda :) Vitalinis imperatyvas galioja visiems.

O palyginimas su kameromis nelabai vykusiai duotas .Pirmiausia - mes niekada nesužinosime ką mato kamera,kaip niekada nesužinosime ir to ,ką mato žiūrintys saulėlydį .Mes galime tik matyti ką rodo kamera ir ką pasakoja žiūrintys .O jei jau siūlai daltoniką,tai siūlyk ir vieną kompiuterį su CMYK spalvų formavimo įrenginiu .

Žmonės – kompiuteriai.Tik biologiniai .

Anonymous2006-07-11 08:46

Jezaus mokymas niekada nebuvo mokslu.O alkoholikas nebūtinai turi gerti bandoje.

yonanoy2006-08-03 17:49

"… Teisingumas nuo šėtono, Atleidimas nuo Dievo…"

Kas pasakė?

Petras2006-08-04 00:49

yonanoy, tau nereikėtų skaityti apie atsakomybę, pasirinkimą, laisvę ir kitus asmenybės atributus. Tai tik sukelia nemotyvuotus klausimus ir kitus religinius paūmėjimus, o po to aš turiu vaikščioti iš paskos ir valyti tavo pridergliotus svetainės kampus. Yra daugybė religinių ir netgi pašventintų interneto puslapių, kurie neturėtų tavęs šokiruoti.

yonanoy2006-08-04 09:06

(yonanoy, tuštintis eisi į savo namus. Mano sveitaine skirta ne tam)

Redagavo Petras 2006-08-04 10:00

Anonymous2006-08-04 12:17

Atsiprašau, gal aš čia visai ne į temą. Kaip tau pavyko numesti 30kg? Mane ta problema labai slegia.

Petras2006-08-04 13:18

Na, yonanoy, tai labai paprasta. Reikia užsakyti mišias katalikų bažnyčioje (200 Lt), užsidegti žvakę, šventintą prie didžiojo altoriaus (10 Lt) arba šventintą prie paprasto (5 Lt), paaukoti dievams 1 ltr pieno (2 Lt), sukalbėti du karolius (nemokamai) ir atlikti visus kitus reikalingus ritualus. Na, tu žinai šimtą sykių geriau - nedrįstu tavęs mokyti.

Valdas2006-08-06 08:49

Priklausomybė užvaldo žmogaus esybę, palikdama, deja, tik iliuzinę pasirinkimo galimybę. Jei aš turėčiau šiandien galimybę savo valia pasirinkti laisvę ar gėrimą, laisvę ar ,,džefą" (toks narkotikas -efedrinas), laisvę ar asmenybę išbarstantį seksą - be abejo aš rinkčiaus laisvę. Priklausomybė, be savo psichologinės ir dvasinės prigimties turi ir fiziologini pagrindą. Su laiku keičiasi priklausomybę išgyvenančio žmogaus sinapsiniai neuronų ryšiai. Bet ne tai noriu pasakyt. Esmė, kad šiandien, laisva valia pasirinkus blaivybę, priklausomybė niekur neišnyks ir po 40 metų. Ar įsivaizduojate 40 metų kančios be džiaugsmo ir atsipalaidavimo? Alkoholis, atnešęs tiek skausmo ašarų ir nevilties - vis tik yra laimės ir džiaugsmo šaltinis! Vieną dieną, valios pastangom užsisiuvus sau burna, tampama pilko ir neįdomaus gyvenimo kankiniais. Tą patį siūlo ir baimės terapijos gydymo metodai - kodavimas ir torpedavimas. Nors iš tiesų retais, pavieniais atvejais būna, kad priklausomybę išgyvenantis žmogus pasveiksta remiantis tik savo valia. Nežinau kiek metų tas jų apsisprendimas spaudžia stuburą, kiek laiko jie kenčia, bet faktas, kad taip įmanoma negerti. Kitas klausimas kas yra blaivybė? Ar yra skirtumas gyventi blaiviai ir būti blaiviu? Manau, kad ir lengvai apgirtęs žmogus gali būti blaivesnis už mane, visai nevartojantį alkoholio, nerūkanti, negerianti kavos ir nevartojanti jokių narkotikų. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad nesu angelėlis. Turiu savo priklausomybės kryželį, kurį kol kas nešu sukandęs dantis ir nulenkęs galvą. O kartais puikybė dar liepia nebemylėt ir nebegerbt savęs, tokio netikusio, nesugebančio išgyvent be nesantuokinio orgazmo, ar visa dieną, užuot dirbus savo ir šeimos labui, tuščiai praleidus Interneto svetainėse. Kur, žmogau, man gaut atsvaros tašką ir tokios valios, kad gyvent pagal savo isivaizduojama vizija, kurioje tik gėris ir tiesa, tik sąžinė ir pareiga, tik meilė ir šviesa….sakysit turėk tu valios, prisimink vaikus, įgauk proto…O aš sakysiu ar nepažįsti tu genealaus sportininko, kuris turėjo tiek valios, kad užtektų gal penkiasdešimčiai paprastų mirtingųjų, bet gyvenimą baigė alkoholiko landynėje, ar nepažįsti tu menininko ir dvasiškio, kurių moralinės vertybės ir sąžiningumas galėjo būt pavyzdžiu ir kelrodę žvaigžde, o likimas juos nubloškė į klampų užkampį su ,,astros' dūmeliu ir samagono stikleliu.

Taigi, laisvas pasirinkimas, be abejo, būtinas, bet toliau svarbu nekartot tų pačių veiksmų, tikintis skirtingo rezultato. Tikiu, kad kelią rasit. Ir autorius tą patį sako norinčiam numesti svorio. Tik nesu tikras dėl formos ir turinio..

A. Visockis taip ar panašiai sakė: ,,Jeigu gyvensiu blaiviai – niekada nekelsiu pirmo stiklelio“

Ir aš manu, kad blaiviam žmogui scheminių stimuliatorių nereikia Geros dienos!

Anonymous2006-08-06 09:15

Puikus priklausomo žmogaus atsivėrimas, Valdai! Laisvės noras ir tuo pat metu priklausomybės diktuojamas neryžtingumas, baimė, abejinė, perdėti svarstymai "kas būtų jei būtų"…

Aš tam ir liudiju, kad kiti mano likimo draugai matytų: štai, žiūrėkite į mane, aš - toks pat alkoholikas, kaip ir jūs, bet aš pasirinkau laisvę. Laisvė tikrai yra. Eidamas tuo keliu, seniai nejaučiu jokių pagiringo žmogaus kančių, aš einu ne sukandęs dantis, o juokdamasis. Taip yra ne tik todėl, kad pakeičiau kai kuriuos įpročius, bet ir todėl, kad turiu nuostabų Gydytoją, kuris pakeitė mano gyvenseną ir mane patį.

Aš ir kitiems rekomenduoju savo Gydytoją, kuris dirba nemokamai, bet užtikrintai.

Bet saugokitės šarlatanų, kurie skelbiasi turį Dievo galių ir galį jas perduoti per jų atliekamus ritualus (mišios - 200 Lt), šventintus stabus (kaina sutartinė), smilkalų tvaiką ir dvasinę vergovę juodaskvernių organizacijai (iki gyvos galvos). Pažiūrėkit į išpurtusį sutanuoto alkoholiko veidą ir paklauskite, kodėl jis nepagydo savęs, jeigu turi tokių magiškų galių.

Pagydyti gali tik Gydytojas, o gydo Jis tik apsisprendusius, tik tuos, kurie patys ateina pas Jį pagalbos, o ne atvaro tradicijos, bandos jausmas arba tėvai.

Petras

vValdas2006-08-06 12:56

Sakydamas, kad pasirinkus laisvę, svarbu nedaryti tų pačių veiksmų , tikintis kitokio rezultato, norėjau nedrasiai pasakyti, kad be Didžiojo Gydytojo aš išsiversti nesugebėjau. Alkoholis buvo pilnai užvaldęs mano sąmonę ir gyvenimas buvo įgavęs butelio formą ir turinį. Vienintelės belikę vertybės: seksas, valdžia, pinigai. Vieninteli klausimai: kuo vakar baigėsi, kiek turi ir ką darom? Ir taip nuo 14 metų, kai pirmą kartą prisiekiau daugiau nebegerti, nes buvo taip bloga, kad teko išvemti ir tulžį. Po to tą priesaiką kartojau dar tūkstantį kartų…ir taip kol stebuklingu būdu neatsirado Gydytojas. Koks jis? Man jis unikalus, vienintelis ir nepakartojamas. Kito tokio nėra, ir kitam jis gali netikti! Kitas tesusiranda savo Gydytoją, kuris būtų nors truputi galingesnis už nuosavą valią, protą ir ego. Ir visai nesvarbu kaip ji pavadinsi. Mano Gydytojas evuliocinavo nuo grupės žmonių, debesies, nepažinios energijos, visatos dėsnių iki Dievo, kurį po kiek laiko išdrįsau pavadinti Kristumi. Dabar esu tikintis, bet nereligingas. Pripažįstų kitų teisę ieškoti savo Gydytojų, gerbiu juos suradus, kad ir kokie bebūtų ir suvokiu, kad dalis žmonių , besikankindami tarpuvartėse, tarnaus pavyzdžiais kaip nereikia daryti….

Petras2006-08-06 13:35

Dabar viskas aišku. Mes praėjom tą patį kelią ir žinom, kur rasti Gydytoją.

Kai pasižiūriu į tokius, kaip aš, tu ir kitus iš gniaužtų ištrūkusius žmones, matau, kad mūsų visų kelias prasidėjo nuo to paties taško: mes surizikavome pažvelgti į save, į savo tuštybę ir bejėgiškumą, vietoj to, kad būtume toliau bėgę link stabų (stabai gali būti ne tik bažnyčios statulos, garbinami žmonės, bet ir butelis, seksas, tam tikta grupė, savo paties įvaizdis ir visa kita, kam žmogus vergauja).

Visi mano sutikti negeriantys alkoholikai ir "nesikalantys" narkomanai yra giliai tikintys, bet nereligingi žmonės. Pajutę indivudualų kontaktą su savo tikruoju Draugu, jie nė už ką to neiškeis į bandos ekstazę.

Kažkada atvirai įsišnekome su vienu prasigėrusiu kunigu, ir tas prisipažino nesuprantąs, kam tas anoniminių alkoholikų "pliurpimas apie save". Atsakiau, kad tur būt nėra kito kelio - tik per save ir savo kančią. Jis purtė galvą.

Kiek žinau, to "kito kelio" jis taip ir nesurado - vis vaikšto į tą pačią gėrimų krautuvę, o išsipagiriojęs toliau pamokslauja kitiems.

Man labai gaila, kad jis, protingas, išprusęs žmogus, negali apsisukti ir patraukti į kitą pusę - link savęs.

Bet aš negaliu už jį apsispręsti - tik už save.

Anonymous2006-08-06 20:51

Girdėjau sakant: nebūk pavargęs, ištroškęs, alkanas ir piktas. Gaila, kad niekas negali paaiškinti kur tas migtukas, ar sensorinis - programinis valdymo pultas, kad galėtum žmogus užsiprogramuoti kokiai savaitėlei į priekį. Paspaudei mygtuką - džiugus. Atsibodo - paspaudei kitą, ir tapo liūdniau. Pagalvojai, kad būtų gerai užmigti - spust mygtuką ir miegi….

Galvojant žemišku, pragmatiniu ir loginių protų matome daug neteisybės, skriaudų ir nelogiškumo. Ne kiekvienas stengiamės įžvelgti Dievišką logiką ir Dievišką tikslą pačiame, iš pirmo žvilgsnio niekingiausiame poelgyje…Galbūt koks pavargelis aukoja savo kūną ir intelektą vardan sielos ir dvasios poreikių? Mes galime padėti suvokti žmogui savo gyvenimo prasmę nes kiekvienas kenčiantis apdovanotas malonę savo nelaimes, skausmą, bėdas ar priklausomybės ligas paversti laiptais į laisvę ir nepriklausomybę.

Anonymous2006-08-06 23:20

Neatsibodai, Valdai, bet kažko nesuptrantu. Pavyzdžiui, kaip galima aukoti "savo kūną ir intelektą vardan sielos ir dvasios poreikių"? Argi kūnas ir siela yra skirtingi dalykai, argi egzistuoja alternatyva "arba dvasia, arba kūnas"?

Tai pragaro vartų bažnyčia (tiek katalikų, tiek pritestantų, tiek stačiatikių versijos) yra paskelbusi karą žmogaus kūnui ir jo dar nebaigusi. Iš esmės tai paties šėtono kova prieš Dievo kūrinį, Jo kūrybą ir patį Kūrėją. Biblijoje nieko panašaus nerasi.

Pagal biblinį supratrimą siela apima viską - tiek kūną (mėsą ir kaulus), tiek protą bei emocijas. Žmogus - vientisas kūrinys, prie šios nuomonės priėjo ir psichologijos mokslas - jis nebeskaido žmogaus į atskiras dalis.

Toks skaidymas žmogų veda į neišvengiamus vidinius prieštaravimus. Ne išeitis iš jų kurti ideologiją, tarkim, saviplakos ir savograužos teologiją. Ideologija, tarkim, religija, tokiu atveju tik "legalizuoja" dvasinę negalią, bet jos negydo.

Taip pat nelabai suprantu, kaip aš galėčiau, tarkime, tau, padėti "suvokti savo gyvenimo prasmę". Tu turi savo gyvenimą ir gali suvokti jo pramę, aš turiu savo gyvenimą ir ieškau savo prasmės ar pašaukimo.

Bet sutinku, kad "kiekvienas kenčiantis apdovanotas malone savo nelaimes, skausmą, bėdas ar priklausomybės ligas paversti laiptais į laisvę ir nepriklausomybę". Taip, ir aš manau, kad kiekvienas gali išsivaduoti iš priklausomybių, todėl jis turi apsispręsti ir vaduotis pats. Eiti "vaduoti" kitų - religijos tarnų reikalas. Tie, kurie negali išspręsti savo problemų, bėga nuo jų "atvertinėti" kito. Kaip juokėsi mano Mokytojas, pirmiau derėtų išsikrapštyti rąstą iš savo akies, o tik po to ieškoti šapelio kitų akyse.

Pažįstu nemažai "misijonierių", kurie mielai "gelbsti" kitus, bet patys pasijunta bejėgiai lyg kūdikiai, kai susiduria su kokia nors savo problema, tarkim, girtavimu ar nutukimu. Iš tiesų jie ir tebėra vaikai - infantiliškos, nebrandžios asmenybės. Tokie liko todėl, kad neskyrė dėmesio sau, savo norams, pojūčiams, baimėms, ydoms…

Sveikstančio Jėzaus mokinio kelias yra visai į kitą pusę - ne išorėn, bet vidun, ne link kitų, bet į save - ten, kur gyvena Dievas.

Petras

Redagavo Petras 2006-08-06 23:48

Valdas2006-08-07 00:08

Pagalvojau, kad prasmę lengviau suformuoti, nei atrasti…Ką norėjau pasakyti? Tik tai, kad man neužtenka loginio ir nuoseklaus proto suvokti pirmiausia, kad ir savo poelgius ir motyvus, nekalbant apie globalius procesus, stichijas karus ir nelaimes. Mano unikalus protas atsitrenkia į sieną, susidūręs su faktu, kad, tarkim, gimė neįgalus kudikis, žuvo nekaltas vaikas, sudegė daugiavaikė šeima, kažkieno bombos krenta ant taikių gyventojų, kažkas neša savo ideologiją ir santvarką ten, kur niekas nekvietė…Kur kančios prasmė? Štai ir belieka daryti hipotetinę išvada, kad aukojamas logiškumas, kūnas, intelektas, saviraiškos galimybės vardan kitų vertybių. sr tai būtų siela, dvasia, aura, žodžiu tai, kas neišnyksta man numirus…O gal išnyksta viskas ir žmogaus gyvenimas šioj žemėj baigtinis? Nežinau! Aš abejoju. Koks ten mąstytojas pasakė, kad netelpa tarp skrybėlės ir batų…? Ar iš tiesų užkasus kūną manęs visai nebelieka? Jokios energijos jokiam pavidale, jokios informacijos jokiam faile? Na žinoma, lieka darbai ir įdėjos, bet aš kalbėjau ne apie tai.

O gal panašiai ir su girtuokliu? Dabar aš suvokiu ir matau prasmę kodėl mano gyvenimas klostėsi būtent taip. Kodėl teko patirt visokiausią prievartą ir netektis, kodėl savo laiku nepasiekiau mokslo ir statuso…Pirmą kart viešai keliu versiją, kad mano alkoholizmas susijęs su mano troškimais…Kažką garbinau ir vertinau labiau už Kūrėją. Ir čia yra pramė netekti troškimo objekto, net jei tvora statoma iš butelių…

Anonymous2006-08-07 10:32

Tikras minčių škvalas… Sunku viską suvokti, beveik neįmanoma, kai užgriūva tokia lavina.

Savęs suvokimą pradėjau nuo paprastesnių dalykų. Mintys - mūsų produktai. Geriau pradėti ne nuo produktų, o nuo savęs.

Pamėgink atsigulti ant sofos, nei atsipalaiduoti, nei įsitempti, bet paprasčiausiai gulėti ir suvokti, kas vyksta. Ne mąstyti, bet paprasčiausiai suvokti fizinius pojūčius - kaip tu guli, kaip jauti nugara sofą, kaip jauti kojas, rankas, genitalijas… Pamėgink sakyti :"Dabar suvokiu, kad guliu ant sofos… Dabar suvokiu, kad jaučiu savo kojas… Dabar suvokiu, kad girdžiu bildesį…"

Ir taip toliau.

Jeigu pavyks, bent trumpam laikui realybė - tu pats ir aplink esantis kambarys, matomi daiktai ir girdimi garsai - žybtelės labai ryškiai.

Tai ir bus suvokimas.

Mūsų kultūros žmogus paprastai yra užverstas verbalizuotų minčių lavina, kurią laiko beveik vienintele realybe. Bėgdamas nuo savęs ir savo pojūčių, jis labai nuskurdina save ir galiausiai nebesuvokia pats savęs. Jis nejaučia savo kojų, genitalijų, sprango, skrandžio susitraukimų, bet "teoriškai žino", kur tai yra ir kaip tai turėtų būti. Iš to seka, kad jis nebesuvokia ir savo norų, troškimų, o tie jį ima valdyti. Alkoholikas nebesupranta, kaip jis vėl atsidūrė aludėje - juk ėjo pirkti šeimai maisto ir visai nejautė noro irgerti alaus. Taip, noro nejautė, bet noras buvo ir atvedė į aludę, pakišdamas klastingą mintį, kad čia galima nusipirkti cigarečių (nors jų buvo, tarkim, kioske).

Kai žmogus pabėga nuo savęs, belieka patraukti ieškoti kitų ir išnykti beformėje minioje, amžinai būti kur nors kitur. Iš to kyla sadomazochistinis kūno niekinimas (ne būtinai - religinis), įvairiausios niaurozės. Alkoholizmas, manau, - tos pačios šaknies medis.

Manau, tau nereikėtų bėgti nuo užplūstančių abstrakčių minčių. Daug sveikesnis būdas - sukoncebntruoti dėmesį į kokią nors konkretybę, tarkim, į gėlės žiedą, ir abstarktybės pasitrauks savaime. Kažkada mane kankindavo nemiga, ir aš tokiu būdu save net užmigindavau.

Petras

valdas2006-08-07 13:02

Pagalvojau, kad tokios abstrakčios mintysgalėtų labaiu tikti scholastiniam pokalbiui, o ne artėjimui link savęs. Kai klausiame kokia žmonijos prasmė - greičiausiai neklausiame nieko. Šiaip kabiname sąvokas erdvėje, piname tuščią voratinklį ir mintys driekiasi atskirai nuo kalbėtojo. jei klausčiau kokia MANO gyvenimo prasmė - atsirastų didesnė tikimybė ką nors suvokti. Jūsų, Petrai, pasiūlytas metodas gal ir padėtų labiau suvokt save. Tik ką tai reiškia, suvokt save? Ar uodimas, lytėjimas, girdėjimas, matymas ir skanavimas, kad ir v vienu laiku, yra visi pasaulio pažinimo ir savęs suvokimo instrumentai? Ir vėl retorinis klausimas:)))

Geros dienos visiems piliečiams!

Gintarai, Sėkmės Tau! Kančia vardan kančios - mazochizmas! Todėl tikiuosi, kad nekenti pasirinkęs sunkų kelią.

Anonymous2006-08-07 15:28

Valdai, kai aš noriu ką nors suvikti, o ne išmąstyti, nesvarstau, "ar uodimas, lytėjimas, girdėjimas, matymas ir skanavimas, kad ir v vienu laiku, yra visi pasaulio pažinimo ir savęs suvokimo instrumentai". Nesvarbu, ar tai visi, ar ne visi, bet tikrai - pasaulio pažinimo ir savęs suvokimo instrumentai.

Jeigu bijočiau suvokti save ir pasilikti su savimi, aš irgi, žinoma, pasinerčiau į abstrakčius svarstymus ir tokiu būdu išsisukčiau nuo galimybės suvokti savo pojūčius.

Bet aš seniai nebebijau savęs ir nebebėgu nuo atsakomybės. Tai, kią mątau, tikrai matau aš, ką girdžiu, tikrai girdžiu aš, ir ko noriu, trokštu, bijau, nekenčiu - irgi noriu, trokštu, bijau, nekenčiu aš!

Petras

valdas2006-08-07 23:29

Vienas mano gerai pažįstamas Romos katalikų kunigas taip pasakė apie panašias diskusijas: ,,Jeigu jūs galvojate, kad čia viskas labai paprasta - jūs labai klystate. viskas kur kas paprasčiau". Gal jis ir teisus buvo…

Anonymous2006-08-08 03:41

Tikrai, Valdai, viskas daug paprasčiau. Pasiremsiu ne kunigu, o tos srities specialistu. Štai kaip Fritz Riemann aprašo labai pananšų pavyzdį, kai suvaržyti žmonės užtveria kelią laisviems savo išgyvenimams. Vienas pacientas analizės metu pasakoja sapną ir po to tęsia:

"Ar apskritai yra prasmės suteikti reikšmę sapnams? Juk visada viskas reliatyvu, juk į sapnus įdėti ar iš jų išskaityti galima ką tik nori - kas man pasakys, kad mano interpretacija teisinga? Gal būt jau pasakodamas aš pakeičiu sapną ar net jo visiškai neatsimenu? Ar taip viskas netampa abejotina? Juk sapnai tėra tik oro pilys, užsiimti jais nemoksliška. Freudas ir Jungas net vissiškai skirtingai suprato sapnus ir skirtingai juos interpretavo…"

Psichiatras toliau taip komentuoja situaciją:

"Čia puikiai matyti, kaip įvaldytu racionalizavimu saugomasi išgyvenimų, nuo kurių jis atsitveria; išryškėja, kaip jis bijo "nekontroliuojamumo" - juk visai nebuvo kalbos aoie mokslinį sapnų analizavimą; jis teturėjo nugrimzti į fantaziją. (…) Daugelis suvaržytų žmonių dėl panašių apsisaugojimo motyvų neina toliau pasirengimo kam nors".

F. Riemannn, "Pagrindinės baimės formos", Alma littera, 2004, p 156-157

Tai labai panašu į mudviejų situaciją. Aš tau paprasčiausiai pasiūliau, kad laiko turėdamas atkreiptumei dėmersį į savo fizinius pojūčius (labai paprastas pratimas suvokimui pagerinti), o tu vietoj to imi svarstyti, ar pojūčiai - vienintelis būdas pažinti psaulį ir nori visa tai pavadinti diskusija.

Aš nematau, dėl ko diskutuoti. Laiko turėdamas, nuolatos naudojuosi šiuo metodu. Vaikštinėdamas kambary, lauke ar net važiuodamas automobiuliu, kartais išjungiu "minčių gaminimo aparatą", sutelkdamas dėmesį vien į tai, ką matau, girdžiu ir jaučiu. Man tai padeda suvokti impulsyvius išgyvenimus ir dėl to nesiruošiu su niekuo diskutuoti.

Kas nenori, gali apsieiti be to. Daugybė žmonių gyvena savo minčių konstrukcijose, kuriomis pakeičia pojūčius, jausmus ir kitus laisvus išgyvenimus, ir man jie nė kiek netrukdo.

Bet man pasirodė, kad tu eini tuo pačiu sąmonėjimo keliu, ir pasiūliau savo naudojamą pratimą. Tik tiek.

Petras

Redagavo Petras 2006-08-08 04:21

valdas2006-08-12 10:03

Buva toli nuo kompiuterioir pristigau šio blogo minčių. konkrečiai Petro patarimų apie savęs suvokimą. Pasigailėjau, kad neatsispaudžiau. Dabar perskaičiau vėl ir pasirodo nieko ir nereikia spausdintis, tiesiog reikia būti ,,čia ir dabar" jausti save čia ir dabar…. noriu išmokt:)

Anonymous2006-08-15 11:43

Ačiū už receptą, Petrai. Reikės pabandyti :). Jei pamačys siūlysiu visiems. Ir nebrangu.. vis tiek dešimtinės nemoku savo bažnyčiai.

Anoniminas2008-10-01 10:48

As manau, kad priklausomas zmogus ne kaltas, kad jis tapo priklausomu… Bet yra atsakingas uz tai, kad issivaduotu is priklausomybes

Rašyti komentarą

Tavo komentaras