BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atidėta akimirka

Mes sėdėjom už apskrito stalo ir kalbėjom apie rugsėjo vienuoliktosios Niujorko tragediją. Treminių vadas aiškino, kad tai - ne islamo teroristų, o sovietinio KGB darbas. Iš pradžių maniau - juokauja arba jam išsprūdo netyčia, iš įpratimo, bet po to jis kelis kartus sąmoningai pakartojo apie KGB.

- Išeitų, sovietų KGB tebėra? - paklausiau.

- Aišku, yra.

- Tai gal tebėra ir Sovietų Sąjunga? - nustebau.

- O ką, gal nėra? - jis pašoko iš vietos. Buvo matyti: dar žodis, ir aš gaunu į snukį.

- Yra, aišku, yra, - nuraminau jį, ir mes abu su draugu palikom senukų kompaniją. Atimti iš jų KGB, Sovietų Sąjungą, stribus, tautos priešus, partkomus ir visą praeities žemę, kurioje jie begali gyventi, būtų per daug žiauru. Argi nežinom, kaip jie kentėjo, kai neberado anos, smetoniškos Lietuvos, kurią paliko geležinkelio stotyje tą baisią naktį, kai guvulių vagonais buvo išvežti į nepažįstamą svetimą žemę? Grįžo į kitą, jau svetimą Lietuvą, o savos, jaunystės laikų Lietuvos nepavyko atkurti ir po Sąjūdžio lūkesčių.

Kur jiems daugiau gyventi?

Kažkada grįžau į tėvų sodybą ir žinau, koks tai susidūrimas. Ne iš tremties, bet šiaip iš miesto po labai ilgos pertraukos. Iš pradžių maniau, kad nebus įmanoma tverti. Visur, kur tik ėjau, gyveno vaiduokliai. Tuščioje troboje seniai miręs tėvas įsijungdavo Vatikano radiją, savo kambariuke pradėdavo knarkti kažkada miręs brolis, o mieste jau dešimt metų gyvenanti motina senoje nebenaudojamoje vasaros virtuvėlėje susiruošdavo virti cepelinus.

Kitam gal būtų patikę, bet aš kažkodėl nenorėjau grįžti į mirusį laiką. Tik po to, kai perdažiau nutrupėjusias namo sienas, atsirado gyvesnis dabarties sluoksnis. Nugrioviau sutręšusią lauko virtuvę, įvedžiau vandentiekį, kanalizaciją, kieme sumyniau naujus takus, ir troba tapo gyvenamu namu, o ne praeities karstu.

Kiti susidūrimai gal ne tokie dramatiški. Važiuojame link Medvėgalio, mano kolegė ir sako: “Gražu. Kažką panašaus mačiau. Taip, netoli Zarasų…” Kažkada matytas nuostabus vaizdas netoli Zarasų dabar uždengė jos akis, ir ji negalėjo pamatyti Medvėgalio. Staiga ji nutvėrė mane už rankos ir sušuko spontaniškai: “Kostai, Kostai, žiūrėk!..” Bet aš - ne Kostas, aš esu Petras, visai kitas žmogus. Kostas buvo jos vyras, gal kažkuo panašus į mane: irgi žemaitis, irgi alkoholikas, irgi nedidukas… Jis miręs, bet savo vietos neužleis nė už ką!

Kai pirmą sykį atsidūriau toli nuo namų tarp svetimųjų, labai nustebau ir apsidžiaugiau sutikęs gatvėje pažįstamą veidą. Tuoj pat pribėgau ir pasisveikinau.

- Čto govorite? - nustebo mano kaimynas, ir jo veidas ėmė mainytis, darytis ne toks pažįstamas. - Ne ponimaju vas…

Tai buvo visai kitas žmogus - jis net nemokėjo lietuviškai.

Panašiai atsitiko ir mano draugams. Keletą nepažįstamų praeivių tolimoj šaly jie irgi palaikė savo kaimynais. Mums nepavyko į svetimą žemę atkelti savo žmonių, kad ir kaip norėjome tai padaryti.

Teko taikytis su nauja situacija.

Kiti nesusitaikė. Vaikai jau kada suaugę, o motina tebesuka galvą, kad jie vieni neišeitų kur nors. TSRS kainų komiteto seniai nebėra, o tūkstančiai nuskriaustųjų laukia, kada valdžia nustatys “protingas kainas”.

Kuo namas senesnis, tuo jį sunkiau perdažyti. Kartais pasikalbu su vieno vaikystės draugo motina. Kalbame tik apie buvusį laiką ir anksčiau gyvenusius žmones, bet niekada - apie darbartį. Mes neturim bendros dabarties - tik praeitį.  Ji labai brangina didžiulį storą albumą. Naujų nuotraukų ten nėra. Ir kam?

Kada pirmą sykį sužinojau, kad po nauju dažų sluoksniu gali būti kitas, senesnis, kad buvusį laiką galima patirti tarsi iš naujo? Tikriausiai tai buvo seniai…

Viena pažįstama pasakoja, kaip ji susikaupusi laukdavo išryškėjant užfiksuotų akimirkų:

- Prisimenu, kaip vėlyvais vakarais tėtis uždengdavo mūsų mažos virtuvėlės langą, užkamšydavo duris ir sėsdavo ryškinti nuotraukų. Su sese, jei tik būdavom kuo nors nenusikaltusios ir nenubaustos, laukdavom, kada pagaliau mus pakvies ir galėsim greitai prasmukti pro vos pravertas duris į tą juodai baltą stebuklų karalystę. Už stalo, visai nebepanašų į pietų stalą, sėdėdavo Magas, aplinkui - visa jo paslaptingų indelių ir skysčių alchemija. Įmerkdavau baltą popierių į vieną tokį indelį ir jau po kelių sekundžių imdavo ryškėti vaizdas. Aš, sesė, mama, šuo, kelionės - akimirkos sugrįždavo, atgydavo, prabildavo, tada, jei tik nebūdavo perlaikytos ir nepajuoduodavo, džiūdavo prispaustos skalbinių spaustukais. Iki šiol žodžiai “ryškalas”, “fiksatorius” man skamba lyg burtažodžiai, lyg koks magiškasis “mutabor”.

- Ir dabar, žiūrinėdama tas senas nuotraukų šūsnis, jaučiu gyvenimą, patį tikriausią, kvepiantį kelionių vasarom ir šviesiom žiemom, skambantį lietumis ir traškantį laužais… Šildantį vaikystės namų sienomis… - prisipažįsta jinai.

Iš tiesų tai panašu į magiją. Tai patyrėm visi, kurie patys ryškinom nuotraukas.

Kitas fotomėgėjas kalba šiek tiek atsargiau:

- Sutinku, kad čia ir dabar yra gražiausia ir niekada jau nebepasikartos.Tačiau man yra malonu žiūrėti nuotraukas, kurias fotografavau. Atminty vėl iškyla tie vaizdai, akimirkų nuotaikos.

Iškyla tai, kas buvo tada. O jeigu nebuvo?

Kartais atrodo, kad savo jausmus tyčia atidedam praeičiai.  Aš irgi savo darbdaviui pasakysiu, kad pusdykiai jam nebedirbsiu. Tai, ką jie daro su manimi, yra pasityčiojimas. Būtinai pasakysiu, bet ne dabar. Jaunėlį sūnų reikės pagirti, kad jis atidavė draugui tūkstantį litų. Mamai pasakysiu, kad jos pasiilgstu. Kada nors, prie progos…

Laiko juk  bus.

Uošvė rauda prie uošvio karsto ir sako, kad jis - jos vienintelis auksas. Tai tiesa - jis vienintelis, jis brangiausias, jis mylimiausias. Pagaliau jausmas prasiveržė. Visa bėda, kad brangiausias ir mylimiausias šito negirdi.

Kodėl nepasakė tada? Negalėjo, bijojo ar nežinojo, kad padaryti ji gali tai tik dabar?

Mes sėdim ant kranto, apačioj teka kažkokia nepažįstama upė.

- Ką tu matai? - klausia kelionės draugas.

- Man tai primena Nemuną, - sakau jam. - Raigardo slėnį. O gal - Čiurlionio paveikslą…

- Po velnių, tau tai nieko neprimena, - pyktelėjo draugas. - Tu čia nesi buvęs!

Jis man liepė žiūrėti į upę ir su niekuo nelyginti. Upė ir tiek - geriau neklausti nė pavadinimo. Nematyta gėlė - kaip ji vadinasi?

O kam tau pavadinimas?

Tai gėlė, kurios nematei, upė, kurioj nebraidei.

Buvo sunku, bet mėginau. Pamėginkit ir jūs.

Tai bus nepaprastas laikas - akimirka be praeities.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Eld'ir2010-12-08 17:01

Hey thanks for the blog.

Uskor2010-12-08 17:24

Hey thanks for the reading.

Esamo2010-12-08 18:11

Hey thanks for the article.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras