BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atgal link savęs

          - Kviečiu visus kavos, - įėjęs į kabinetą, pasakiau savo draugams. - Visus, išskyrus Marę!

    Marė kavos negėrė, todėl norėjau pasakyti po pauzės: „O Marę kviečiu arbatos“. Bet nesuspėjau. Išgirdusi žodžius „išskyrus Marę“, ji netikėtai pablyško, visas veidas persikreipė, dar nebuvau matęs žmogaus veide tokio išgąsčio. Viena akimirka, ir ji apsipylė ašaromis:

    - Už ką? Ką aš blogo jums padariau?

    Visi puolėme aiškinti, kad ji kviečiama arbatos, nes kavos tai juk negeria, bet nebepadėjo.

    Dėl mano nevykusio pokšto lyg yla iš maišo išlindo tai, kas slypėjo po Marės draugiškumu, nepaprastu paslaugumu ir tariamu lengvabūdiškumu – stingdanti baimė būti paliktai, atstumtai nuo kitų.

    Kartais žmogus taip sulinpa su šia savo baime, kad ima tikėti, jog ji lydės ir po mirties. “Petrai, kaip tu įsivaizduoji savo laidotuves?” - ėmė teirautis viena baikšti davatkėlė. Kitas nuolatinis skaitytojas paklausė dar konkrečiau: “Petrai, su kokia bažnyčia tave laidos?” Išgirdęs, kad po mirties būsiu miręs, ir laidotuvių procesijos man nerūpės, jis pasibaisėjęs dingo iš mano gerbėjų sąrašo.

    O štai Fredis – visai kito tipo žmogus. Jo brolis ir keli draugai ruošėsi triukšmingai išvykai kažkur prie ežero, apie tai buvo kalbama kelias savaites, planuojama, kažkas perkama ir dedama į kuprinę. Kartu su visais trynėsi ir jaunesnysis Fredis, bet kai šeštadienį užėjau pas juos į namus, radau vieną sėdintį prie kompiuterio.

    - Bene paliko? - nustebau.

    - Ne, tai aš juos palikau, - nusijuokė Fredis. - Aš nusprendžiau, kad jie dar neverti mano kompanijos.

    Pasirodo, Fredis gavo kažkokio darbelio, pataisyti kažkokią programą ar kažką panašaus, ir neatsilaikė pagundai išbandyti jėgas.

    - Ir tau neilgu vienam? - paklausiau.

    - Ne, vienam ramiau, - atsakė Fredis ir įbedė nosį į monitorių.

    Tėvai šiek tiek nerimauja dėl tokio jaunėlio šišo, girdi, vaikinukas per anksti užsidegė visais tais programavimais, jam dar reikėtų išsidūkti su draugais ir panomis, bet jeigu jis neužsisklęs tarp informatikos kodų ir funkcijų, iš to egzemplioriaus gali subręsti labai stipri ir unikali asmenybė.

    Tai, kuo pasižymi sveikstantys ir juodąsias asmenybės skyles pradėję lopyti mano pažįstami, galima būtų pavadinti ėjimu atgal į namus, atgal link savęs. Net sapnuose jie traukia atgal  – perka stotyje bilietą, skuba, kad nepavėluotų į traukinį.

    Antanas buvo nepamainoma kompanijų siela, jį visur išsirinkdavo užstalės vyresniuoju, atrodo, visi klubai siekė, kad jis būtų jų pirmininkas. Tai buvo ne tik vaikščiojanti anekdotų enciklopedija, bet ir kolektyvo ruporas. Dar vaikystėje jis pastebėjo, kad yra dalykų, kuriuos norėtų pasakyti draugai, bet nepasako, nes bijo tėvų ir auklėtojų. Pats augdamas gana laisvoje aplinkoje ir niekada tėvų nebaudžiamas, tik kartais apiburbamas, tokių baimės varžtų jis neturėjo ir visada lepteldavo tai, kas sukeldavo mokytojų pyktį, bet visada susilaukdavo draugų pritarimo. Dar paaugliukas jis tapo mokytojų kambario ir direktoriaus kabineto lankytoju, visi jį svarstė ir linksniavo susirinkimuose, o jis atvirai tuo didžiavosi.

    Prasidėję konfliktai su vyresniais ir pralaimėjimai išmokė Antaną subtilesnių kovos metodų, tokių, kaip sąmojus, ironija ar net sarkazmas. Jautresni mokytojai pradėjo bijoti kandaus aštrialiežuvio, užtat draugai šalia jo jausdavosi saugesni. Jeigu kas, Antanas ką nors sugalvos, ką nors leptelės už visus, o po to ugnis nueis ant jo…

    Šiandien Antanas – visai kitoks. Daugiausia laiko praleidžia su meškere prie ežero arba kapstosi sode. Nueina į triukšmingus senų draugų susitikimus, bet nebekelia vėjo.

    - Antanai, skelk anekdotą! - ragina draugai, norėdami Antano širdyje vėl atverti anekdotų enciklopediją ir pažadinti užstalės liūtą.

    - Kad neprisimenu, - teisinasi Antanas. - Anksčiau politinius anekdotus drausdavo, tai buvo įdomu pasakoti. Dabar anekdotų – pini laikraščiai ir internetas, nebėra stimulo juos įsiminti…

    Draugai priima tokį paaiškinimą, o aš žinau, kad Antanas anekdotų nei laikraščiuose, nei internete seniai nebeskaito. „Banalu, vulgaru“, - raukosi jis. Turi keletą subtilesnių, bet jų labai retai pasitaiko išgirsti.

    Draugai gailisi Antano, nes „jam kažkas atsitiko“, o Antanas džiaugiasi atradęs ramybę.

    - Ko gero, vaikystėj man trūko dėmesio, - sykį prisipažino jis man. - Didelėje šeimoje buvau pagrandukas. Visi už mane – didesni ir protingesni. Pirmieji vaikai tėvams būna tikras stebuklas, o pagrandukas niekam nebeįdomus. Kartais suabejoju, ar tėvai visada žinojo, į kokią einu klasę. Tai buvo laisvė – galėjau neruošti pamokų, krėsti mokykloj juokus – namuose niekam nebuvo įdomu, kaip mokausi ir kaip elgiuosi. Visi juk ir taip žino, kur vaikai rytais išeina su portfeliu… Norėdamas susilaukti dėmesio, turėjau verstis per galvą. Mokykloj man tai pavykdavo. Manimi vieni žavėjosi, kiti piktinosi, bet visada buvau dėmesio centre. Buvau draugų draugas, nes draugai mane girdavo…

    - O dabar?

    - Dabar turiu vieną draugą, ir man jo užtenka.

    - Jis retkarčiais pagiria? - švelniai bakstelėjau.

    - Ne, kai būnu su juo, man visada saugu, ir nebereikia jokių pagyrimų. Daugiausia laiko mes tylim.

    - Sėdit lyg du homikai, žiūrit vienas į kitą ir tylit?

    - Ne, mes paprasčiausiai žvejojam!

    Sykį nuėjau prie ežero pažiūrėti, su kuo Antanas žvejoja.

    Jis buvo vienas visoj pakrantėj.

    O Kęstis vienas būti negali. Visada juos matėm kartu su žmona. Kartu dirbdavo lauke, kartu eidavo į parduotuvę, bažnyčią, kartu pasėdėdavo ir aludėje. Visi juos laikė idealia šeima, pačiais laimingiausiais žmonėmis. Nežinau, gal taip ir buvo. Bet štai žmona mirė kepenų vėžiu. Taip greitai, tiesiog netikėtai, ir Kęstis nespėjo susitaikyti su netektim. Per laidotuves jis prašneko apie kilpą, ir giminės turėjo tūpinėti apie jį kaip apie vaiką, kad jis ko nepasidarytų.

    Po laidotuvių Kęstis pradėjo vaikštinėti pas vienus kaimynus, su kuriais anksčiau kaip ir nebendravo. Ateidavo kaip tik tada, kai tie taisydavosi valgyti pusryčius. Iš mandagumo pakviesdavo prie stalo ir Kęstį, tas pasiraginęs visada atsisėsdavo. Drovėdavosi, bet valgydavo.

    - Gal man atsinešti dešros, sūrio? - sykį pasiūlė kaimynei.

    - Dar ko! - nustebo šeimininkė, kuri ir taip nežinojo, kaip atsikratyti įkyraus lankytojo.

    - Nesu valgęs pusryčių vienas, - prisipažino Kęstis. - Man tai neįprasta…

    Praėjo kelios savaitės, ir Kęstis parsivedė našlę. Mes visi buvome šoke. Kęstis, kuris taip mylėjo žmoną? Be kurios negalėjo gyventi?..

    Vaikai negalėjo tėvui atleisti tokios „išdavystės“ ir abu pareiškė į namus nebekelsią kojos.

    Žilė galvon - velnias uodegon, - susierzinęs man sakė vienas sūnus. - Niekada nemaniau, kad tėvas toks seksomanas“.

    Tada nežinojau, kame reikalas, ir negalėjau apginti Kęsčio. Dabar suprantu, kad jis – joks seksomanas. Jis negali būti pats su savim ir savo kančia, tai žmogus, kurio kaip ir nėra, jeigu nieko nėra šalia. Nežinau, kaip jam einasi su naująja žmona, bet po konflikto su vaikais Kęstis visas susmuko. Anksčiau pas jį savaitgaliais prisirinkdavo draugų ir giminių, o dabar jo kieme visada tuščia, trobelės langai dažniausiai uždangstyti užuolaidomis…

    Per kelis mėnesius Kęstis paseno dešimčia metų.

    O štai Deimantukas po savo krizių gali apsieiti be šurmulio.

    Pastebėjau, kad man nesinori būti net artimųjų rate, kai svaiginamasi, - rašo jis man. - Nesinori būti, kai vyksta užstalės ritualai. Tos šnekos apie orą, apie kitus, apie velnias žino ką, bet tik ne apie save ir ne apie save nuoširdžiai. Pavargstu nežmoniškai, jeigu tenka atbūti. Stengiuosi išsisukti, jei įmanoma. Arba pabuvęs atsiprašau, pasakau, kad man jau laikas namo, nes turiu pailsėti prieš rytojaus darbą, ir išeinu.

    - Pabūk, dar pabūk, na kur tu taip leki, - išgirstu.

    - Taigi jau pabuvau, - atsakau.

    Kiek bebūčiau, vistiek nieko apie vienas kita nesužinosim, nes bus aptarinėjamos kuro kainos, svarstoma, ar bus savaitgali lietaus, pasakojama, kas ką papjovė mieste. Nuobodu.

    - Tai apie ką kalbėti? - stebisi pašnekovai“.

    Deimantuko istorija labai panaši į Antano. Kažkada jam irgi trūko tėvų dėmesio.

    Vaikystėje labai sirgau - visokiais plaučių uždegimais, bronchitais ir panašiomis ligomis. Buvau labai silpnas. Gyvendavau ligoninėje. Tėvai galvojo, kad šūdas iš manęs bus, - pasakoja toliau Deimantukas. - Buvau gana užsidaręs vaikas…“

    Jam irgi labai anksti prasidėjo konfliktai su aplinka. Bet – ne mokykloje, o namuose:

    Turiu penkeriais metais jaunesnę seserį. Aš ją labai skriausdavau. Tėtis mane už tai statė ir klupdė į kampą. Matyt, kad ją labiau mylėjo…“

    Ko gero, reikėtų pasakoti nuo kito galo: tėvas labiau mylėjo dukrą, sūnus tai jautė ir keršijo sesei.

    Deimantukas irgi rado būdą įveikti bevertiškumą ir net pasižymėti. Ne liežuviu, kaip Antanas, bet raumenimis. Jis ėmė sportuoti. Išbandė daug ką: dviračius, krepšinį, futbolą… Įvyko tarsi stebuklas – paliegęs vaikas, iš kurio, atrodė, nieko nebus, savo jėga ir greičiu sublizgėjo visoje Lietuvoje.

    Problema išspręsta, ar ne?

    Pasirodo, ji buvo tik nustumta, atidėta vėlesniam laikui ir gimdė naują problemą.

    Ir Antanas, ir Deimantukas vieną dieną pajuto, kad nebegali būti negėrę. Antanas gerdavo, norėdamas atpalaiduoti liežuvį ir išsikovoti draugų simpatijas, Deimantukas – įveikti drovumą.

    Po to išsiskyrė tėvai, ir mano gėrimas dar labiau paūmėjo“, - prisimena buvęs sportininkas.

    Šiandien ir Deimantukas pasakoja turįs kažkokį nepaprastą draugą, su kuriuo kartu krapštosi apie mėgstamos markės automobilį, kapstinėjasi po sodą, kartais pasitaria su juo tualete.

    Tualete?

    Taip, užsirakinę duris, jie gali pabūti vienu du.

    Sykį vieną buvusį klapčiuką norėjau priversti, kad jis balsu perskaitytų kelias Evangelijos eilutes, kur Jėzus liepia melstis ne sinagogose ir gatvių kampuose, bet užsidarius kaambarėlyje, akis į akį su Tėvu.

    - Ką nori tuo pasakyti? - išsigando jis.

    - Nieko. Imk, Joki, perskaityk.

    - Na, Jėzus nebuvo prieš bendruomenes, - ėmė jis raitytis lyg ungurys ant keptuvės.

    - Joki, nekvailiok, būk geras, imk ir perskaityk!

    Jokis atsisakė perskaityti, ir mes kaip reikiant susipykome.

    Po vienos meilės istorijos Jokį ištėškė iš seminarijos, ir dabar jis turėjo didelių tapatybės problemų. Tik pamanykit, šitoks gerietis, beveik angeliukas, be penkių minučių kunigas, ir staiga – niekas, gal net ne katalikas! Vaikinas mėgino skelbtis, kad seminariją apsisprendęs paliko pats dėl aptiktos veidmainystės, bet artimiausi draugai netruko pagarsinti, kas ir kaip. Tai dar labiau sunkino jo situaciją, ir jis skausmingai blaškėsi, nežinodamas, kur pritapti.

    Eiti pats vienas į kambarėlį Jokis bijojo. Tiesą sakant, niekada vienas ir nesimeldė: šalia kas nors buvo – tai senelė, tai mama, tai kunigas, tai pilna žmonių bažnyčia…

    Pagaliau Jokis susirado kažkokią sektą, atliko visus reikalingus ritualus ir dabar yra teisėtas jos narys. Jei viskas gerai susiklostys, jis nusikapstys iki sakyklos ir pagaliau galės įsijausti į vaidmenį, apie kurį svajojo nuo pat vaikystės.

    Baikštus, kompleksuotas ir neryžtingas žmogelis galės įsijausti į sielų ganytojo vaidmenį.

    Geras vaidmuo – irgi būdas pabėgti pačiam nuo savęs.

    Kartais žmogus taip susipainioja savo vaidmenyse, kad pats nebesusigaudo, kur čia realybė, o kur imitacija. „Gyvenimas – tai misterija, o misterija – tai gyvenimas“, - rašo savo knygelėje vienas katalikų vienuolis, kuriam parūpo iš savo sumaišties sukurti visiems prieinamą ideologiją.

    Neseniai sutikau vieną buvusį ateizmo mokytoją, kuris kažkada per pamoką patampė už ausų vieną klapčiuką ir nuskambėjo per Vatikano radiją. Apie jį buvo paruoštas straipsnis ir tame laikraštyje, kuriame dirbau aš, bet partijos draugai, įvertinę jo „pasiekimus ir tam tikrus perlenkimus“, paliko ateistą ramybėj.

    - Vis mokytojauju… - pasakė jis man.

    - Mokytojauji? - apsimečiau durneliu. - Vis dar yra ateizmo pamokų?

    Taip tyčia sakiau, nors puikiai žinojau, kad žmogus įstengė prisiderinti prie naujų aplinkybių ir dabar dėsto tikybą.

    - Jūs buvot puikus redaktorius, - kažkaip nuolankiai susigūžė buvęs ateistas, kuriam po šiai dienai atrodo, kad tai aš sulaikiau ir neskelbiau to straipsnio, kurį tada atsiėmė patys partkomo autoriai.

    - O jūs gerai parašydavot tikybos klausimais, - kankinau jį toliau, kol akyse pamačiau kažką panašaus į ašarą.

    Ar šitie žmonės moka pravirkti, pamatę save? Ar jie turi drąsos pažvelgti į savo tuštybę? Kas jie yra? Ateistai, kurie giliai širdyje buvo tikintys, tikybos mokytojai, kurie giliai širdyje tebėra ateistai? O gal nei tie, nei anie – tik vaidmuo, kuris tenka vis kitame spektaklyje?

    Kaip nuraminti baimę, kuri juos ištinka, kai išvysta savo atminties redaktorių? Gal pasakyti: „Neimk į galvą, gyvenimas – tai vaidinimas, o vaidinimas – tai gyvenimas“?

    Visi tie keliai, kurie veda į užsimiršimą draugų būryje, kurie sulipdo du žmones lyg siamo dvynius, kurie išmoko nesuprantamų vaidmenų arba sugundo valdžios galia – visa tai kelionė tolyn nuo savęs.

    Pats ėjau tuo keliu ir žinau, kaip sunku grįžti atgal.

    Atgal link savęs.

    Savęs?..

    Prieiti prie to drebančio žmogaus, kuris vakar patraukė į parduotuvę nupirkti vaikams lauktuvių, bet užkliuvo kažkur, jau ir pats neprisimena – kur, kuris širyt pabudo be pinigų, be vaikų, gal ir be darbo, velnias žino, kiek jį laikys kontora, prieiti ir pasakyti, kad tas pasmirdęs žmogus, kuris rankoje vėl laiko stiklinę, o akys išsprogę iš baimės, nes žino iš anksto, kokiu galvos skausmu tai pasibaigs, prieiti ir pasakyti, kad tas menkysta – tai aš?

    O siaube!

    Vaikystėje nebuvo gėda draugauti su klišais ir mikčiais, tais, kurie netiko komandai, man nė kiek nekliudė jų trūkumai. O kai kildavo kiemo konfliktų, man daug maloniau būdavo stoti kokio mikčiaus ar snarglino pusbrolio pusėn, atsistoti į tarpą ir pasakyti: „Nori turėti reikalų su manimi?“ Kartais jie norėdavo turėti tokių reikalų, ir mes rimtai susipešdavom, bet ir tada, kai gaudavau miltų, aš nebuvau suminkytas – visada už nugaros stovėjo gauja žioplesnių ir bailesnių, kurie palaikydavo.

    Kiti mano draugai stebėjosi, kam su šitais prasidedu, bet man niekada nebuvo gėda žaisti su mažesniaisiais smėlio dėžėj arba kelti miške karus. Gal patiko užtarti, kad norėjau būti stiprus?

    O kaip užtarti save?

    Kaip prieiti prie to menkystos ir išdaviko, kaip pasakyti:

    - Vyručiai, nelieskite jo – tai aš!

    Kaip žengti šį žingsnį?

    Bet pasakai, ir karas kažkoks pasibaigia.

    Suskilę du žmonės – vėl vienas žmogus. Jokio konflikto.

    Girdėjau sakant: nebūk pavargęs, ištroškęs, alkanas ir piktas, - prisipažįsta Valdas. - Gaila, kad niekas negali paaiškinti, kur tas mygtukas ar sensorinis - programinis valdymo pultas, kad galėtum žmogus užsiprogramuoti kokiai savaitėlei į priekį. Paspaudei mygtuką - džiugus. Atsibodo - paspaudei kitą, ir tapo liūdniau. Pagalvojai, kad būtų gerai užmigti, - spust mygtuką, miegi….“

    Iš vieno nedidelio epizodo sunku spręsti, kaip žmoguje gimė toks noras valdyti save lyg kompiuterį. Kažkas per daug reguliavo vaikystėj: nebūk piktas, nebūk alkanas, nebūk toks, nebūk anoks? Tarsi jis mašina, kuri galėtų valdyti save mygtukais…

    Kiti Valdo sakiniai išduoda didžiulį vidinį konfliktą:

    Galvojant žemišku, pragmatiniu ir loginiu protu, matome daug neteisybės, skriaudų ir nelogiškumo. Ne kiekvienas stengiamės įžvelgti Dievišką logiką ir Dievišką tikslą pačiame, iš pirmo žvilgsnio niekingiausiame poelgyje…Galbūt koks pavargėlis aukoja savo kūną ir intelektą vardan sielos ir dvasios poreikių?“

    Taigi kūnas ir siela Valdui yra skirtingi ir nesuderinami dalykai. Kūnas yra tam, kad paaukotumei jį vardan sielos ir dvasios poreikių.

    Žmogus norėtų gyventi be kūno, tarsi vaiduoklis?

    Tikriausiai ne… Kaip jis sprendžia savo problemą?

    Kol kas – sunkiai. Vos tik prabyla apie save (bet jau prabyla!), mintys tuoj patraukia kažkur tolyn link globalių dalykų, link kažkokių abstrakčių žmonių ir prasmių:

    Mes galime padėti suvokti žmogui savo gyvenimo prasmę, nes kiekvienas kenčiantis apdovanotas malone savo nelaimes, skausmą, bėdas ar priklausomybės ligas paversti laiptais į laisvę ir nepriklausomybę…“

    Daug lengviau kalbėti apie tai, kad turim padėti kitam „suvokti jo prasmę“, negu atsigręžti į save ir pamatyti nuosavą beprasmybę. Tokią, dėl kurios esi atsakingas pats ir tik pats, ir niekas daugiau – ne tėvai, ne draugai, ne aplinka, ne gyvenimo sąlygos, o tu pats pasirinkai kelią, kuris atvedė į akligatvį.

    Jūs nekalti dėl to, ką aš sau padariau.

    Ne, mes esame kalti dėl to, kas vyksta šalia, - prieštarauja Akela. - Ir dėl tų, kas prasigėrė esame kalti irgi. Mūsų kultūrą (ne tik gėrimo) formuojame patys. Ji nėra nuleista iš dangaus. Priklausomybės yra visos kultūros vaisius, o ne individų susigalvotas pasimėgavimas“.

    Kitame sakinyje Akela patraukia link indėnų kultūros, dėl kurios sužlugdymo esame kalti visi europiečiai, įskaitant mane.

    O taip, daug lengviau plepėti apie kažkieno išpjautus indėnus, negu atsakyti už savo paties kvailystes.

    Iš tokių žmonių išeina uolūs misionieriai. Geriau mokslą nešti kitiems, nei priimti pačiam. Vienos sektos vasaros susibėgime susipažinau su tokiu misionieriumi, kuris atvyko iš Pietų Korėjos į Lietuvą. Jis atsikėlė skleisti Evangelijos ir kažko gelbėti, bet apie Evangeliją nieko iš jo negirdėjau. Žmogus prastai kalbėjo lietuviškai, užtat puikiai virė ryžius, buvo rytietiškai paslaugus ir maloniai aptarnavo kiekvieną.

    Kai pagalvoju – ryžių išsivirti galėjom ir patys… Argi dėl to vertėjo leistis į šitokį kelią?

    Nuo kokių problemų žmogus pabėgo už tūkstančių kilometrų?

    - Nesuprantu, kam tas anoniminių alkoholikų pliurpimas apie save, - prisipažino vienas prasigėręs kunigas, kai mudu įsišnekome apie bendrą problemą.

    - Na, aš nežinau kito būdo pažinti savęs, tik per save, - mėginau jį tikinti, bet jis atkakliai purtė galvą:

    - Ne, tai kažkoks mazochizmas.

    Apeigų meistras puikiai žino, kas yra išpažinties ritualas, bet negali suprasti, kas tai - atsivėrimas.

    Kiek žinau, kito kelio jis taip ir nerado – vis eina į tą pačią gėrimų krautuvę, o išsipagiriojęs toliau sako pamokslus. Girdėjau, jo pamokslai būna įdomūs.

    Bet jie – kitiems…

    O sau?

    Koks „sau“, jeigu savęs kaip ir nėra!

    Įdomu, o kaip tie, kurie pasirinko save? Ar jie angelai?

    Deimantukas išsiskyrė, subiro ir Antano šeima. Ne tada, kai gėrė, bet vėliau, kai gyvenime prasidėjo dideli perversmai. Buvę girtuokliai pradėjo keistis, o aplinka liko kaip buvusi. Jie dar nemokėjo prisitaikyti. Arba nenorėjo.

    Deimantukas dabar ruošiasi mesti rūkyti, bet vis nesiryžta, Antanas vis rengiasi mesti nemėgstamą darbą, bet kažko abejoja.

    - Vis dar blaivėju, - sako Deimantukas.

    - Laisvėju, - pripažįsta Antanas.

    Aš, jų likimo draugas, irgi dar nesu laisvas.

    Mes visi apsisprendę – dar kelyje.

    Atgal link savęs.

    Ten, kur gyvena Dievas.

    Stabų link

Rodyk draugams

Komentarai (15)

Anonymous2006-08-09 16:19

Dar vienas Distojevskis… Dirbtumei darbą, o ne knaisiotumeisi po žmones. Juk žmonės pradės tavęs šalintis. Kam įdomu internete rasti savo išklotinę? Jeigu tie visi deimantukai , antanai ir jokiai tikri, aš jų vietoje tau dėčiau į snukį.

Anonymous2006-08-09 21:39

O kodėl manot, kad tie visi Antanai , Jokiai ir Kęstai netikri…Įsižeidėte, nes radote panašių į save? Aš irgi radau apie save, pažįstamus ir artimus žmones. Bet manęs ši tiesa nežeidžia.O atvirkščiai… Ir Dostojevskį sunku skaityti, ar ne?Gal kad nesinori gilintis ir ieškoti paralelių… Juk žymiai lengviau plaukti pasroviui, negalvojant, nesidairant. Tik žadant susidoroti jėga… O kodėl ne tuo pačiu ginklu- straipsniu, apybraiža ar miniatiūra…Didelis čia stebuklas - užvožti į snukį…Cha, tai lengviausia.

Geriau pažiūtėrite į save, dar kartą perskaitykite- ir tada nurimsite.Visi mes Žmonės, todėl ir su mumis nelengva ir mums patiems sunku. Juk sunkiausia yra pripažinti,kad esame tik žmonės , silpni…Jau senokai baigėsi ta era, kad žmogus buvo savo likimo kalvis, komunizmo statytojas, gamtos užkariautojas…Gal atsigrežkime į save, be kovų ,o tik mąstydami…

aralzero

Anonymous2006-08-10 08:54

Anonime,tu gal ir duotum i snuki,jei parasytu apie tave,bet kad apie tave nieko neimanoma parasyti,nes tu,viena-anonimas,o be to ar tu isdrystum ka nors apie save papasakoti?Apie save!!!Kaip juokinga.Va apie kitus tai tu pavarytum!Bet apie save-cha,cha-taves gi nera….

Pazistu nemazai zmoniu,kurie piktindavosi Radiosou laidomis.Norejo ir jiems snukius isdauzyti.Deja tie smugiai pareidavo jiems patiems.Ir iki siol pareina.Uzjauciu juos.Jie nesuprasdavo,kaip as iki iskritimo galiu juoktis is laidos personazu,ju pokstu.Jie gi tyciojasi,saiposi is zmoniu,-sake salia esantieji.Nezinau is ko jie saiposi,is ko jie tyciojasi,bet kad jie juokiasi is manes ir mano poelgiu,mano trukumu,tai ta as tikrai supratau ir aciu Jiems ir panasiems.

deimantukas2006-08-10 08:55

Pamirsau pasirasyti…

deimantukas2006-08-10 09:18

Anonimini bestuburi!deimantukas yra tikras.Cia as.O Petrui tikrai i snuki neduosiu ir net mintis nekyla jo salintis.Cia tau,bestuburiui,nesinori susipazinti su savim,bent jau pradzioj pastovint pries veidrodi.Jei ta darysi-neapalpk.O ir laiko,manau,tu nerasi tam.Nepamirsk perskaityti visu laikrasciu,paziureti visu laidu,o po to aptarti ju su panasiu i save.Buk atsargus ir tai daryk ANONIMISKAI!Neduokdie,stuburas prades augti!

Anonymous2006-08-10 09:50

Ačia aš, Antanas. Man atrodo, tai aš. Vardas pakeistas, bet tiek to. Galiu pabūti Antanas.

Mudu mokėmės vienoje klasėje. Petras buvo už mane keliais metais vyresnis, ir aš norėjau būti panašus į jį. Kartais pavykdavo…

Kai paskaičiau ir daug ką prisiminiau, suėmė kažkoks graudus juokas. Kitų nepažįstu. Bet namanau, kad jie duotų į snukį.

Antanas

Petras2006-08-10 10:33

Manau, nieko blogo, jei žmogus anonimiškai kalba apie save ir savo ydas. Juk svarbu pasakyti sau.

Bet kai jis anonimiškai prabyla apie kitą, kuris pasiskelbė ir vardą ir pavardę, ir pareigas… Man tai sunku suprasti.

Deja, patys baliausi žmonės po anonimo kauke būna patys agresyviausi. Beveik visos davatkos, kurios tepa savo fekalijom arba yra prakeikę mane, neturi nei vardo, nei pavardės. Dažnai tai būna viena apsišlapinusi davatkėlė, kuri ima rašyti keliais slapyvardžiais - kad būtų drąsiau ir "tvirčiau".

Nemanau, kad jos ateitų ir duotų į snukį.

Pagalvokite patys: kaip gali ateiti vadiduoklis, kaip smilkalų kamuolys ar dvelksmas iš po kunigėlio sutanos gali ateiti ir duoti į snukį?

Anonymous2006-08-10 13:50

Niekas čia jūsų nemuš, jei tik patys tarpusavy to nepadarysim, ko jau ko, o agresyvumo šio puslapio komentatoriams pakanka. Gaila, nes ir tas sugebėjimas taip sklandžiai išdėstyti mintis pradeda varyti mano šlapimą… :) Paskaityčiau Bažnyčioj - ir ten apsišlapinčiau. Marija

Redagavo Petras 2006-08-10 14:00

deimantukas2006-08-10 14:44

Nejauciu as jokio agresyvumo.Nei pats esu agresyvus.Tiesiog destau savo nuomone ir tiek.O agresija gal tu ir jauti,bet cia jau tavo beda.Kaip sakoma perkeli savo ydas kitiems.Panasiai,kai as geriau,atrode,kad visas pasaulis girtas,vairavau girtas ir atrode,kad visi isgere vairuoja arba bent jau ju labai daug.Dabar net nustembu,kad tiek daug girtu vazineja.Kai as piktas,mane visi erzina,masina blogai vaziuoja,visi man trukdo.Bet ta busena as jau pazistu ir stengiuos issimiegot,nes zinau,kad ryt busiu pailsejes ir mylintis aplinka.

Kas del sisiojimo-kai keitesi mano gyvenimo supratimas,budas,pradejau draugauti su savim,pamaciau pasauli blaivas,pradejau mokintis blaiviai gyvent ir t.t.-dar ne taip buvo.Shlakai ejo per visus galus.Taigi,Marija,sisiukas-geras zenklas Tau.

Deimantukams :)2006-08-10 15:12

Deja, aš turiu problemų su tuo, kas prirašyta mano komentare, bet gerai pajuokinot mane :)) Marija

Redagavo Petras 2006-08-10 16:46

deimantukas2006-08-10 15:24

Jus paraset-cituoju-"pradeda varyti mano slapima",tai ir supratau beda,kuria bandziau paaiskinti.O ir kad prajuokinau-labai dziaugiuosi.Kaip matot-jokios agresijos.Tiesa,baznycioj to geriau nedaryti-nesupras.

valdas2006-08-12 09:02

:)Gera sypsena ir visai nesinori analizuoti Jūsų, Petrai, minčių. Tiesiog paskaičiau ir viskas. Ir eikime savo keliais gerbdami visnas kito pasirinkimus.Gal tik svarbu prisiminti, kad mano laisvė baigiasi, ar bent jau turėtų baigtis ten, kur prasideda kito žmogaus erdvė.

Petras2006-08-12 09:31

Tu teisus, Valdai, - svetimuose namuose nereikia elgtis laisvai, lyg savosiuose.

Manau, dėl pagalbos kito apsisprendimams irgi esi teisus.

Neseniai Šilalėje prie manęs prikibo vienas likimo brolis alkoholikas, duok, meluoja jis man, kelis centus duonos kriaukšlelei.

- Durnių ieškai? - pasakiau jam be užuolankų. - Sakytumei - alaus stiklinei, būtų kita kalba.

Žmogelis norėjo suvaidinti įsižeidusį, bet staiga suprato, ką aš sakau, ir prabilo visai kitu balsu:

- O taip, eina pašalas, norėčiau išgeri alaus…

Aš jam įmečiau į saują kažkokią monetą, ir jis puolė bučiuoti rankos:

- Du litai? - šaukė js neatsitebėdamas. - Niekada nesu gavęs dviejų litų!

Aš jam šaukiau, kad nesižemintų, o jis įkyriai gaudė mano rankas, norėdamas pabučiuoti.

Kas iš to, kad gerbiu jį, jeigu jis negerbia pats savęs?

Važiuodamas namo, ilgai galvojau, ar simptomą galima laikyti apsisprendimu. Ar tikrai žmogus yra apsisprendęs klimpti toliau į šį liūną? Ar jis tikrai žino, ką daro? Ar aš pagerbiau jo apsisprendimą, ar tik sustiprinau simptomą?

Juk niekas nelaikydavo apsisprendimu, kai mūsų kaimynas Kelpševičius pasiversdavo šventuoju Jurgiu ir bėgdavo per kaimą laiminti gyvulių. Jį pagaudavo atvykę sanitarai ir be ceremonijų išveždavo į psichiatrinę.

Kur riba tarp sąmoningo apsisprendimo ir nesąmoningo simptomo? Kur žmogaus galia pačiam naikinti save, o kur viso labo - beviltiška rezignacija?

deimantukas2006-08-12 12:13

As sioje svetaineje todel,kad man ji patinka ir laukiu Petro straipsniu kiekviena karta-man jie labai idomus.Jei man jie nebutu idomus-mauciau is cia ir viskas.Paklaidzioju internete visur,daug matau ivairiu diskusiju,kai kur parasau savo nuomone,kai kur uzsilaikau,kai kurie puslapiai tampa kasdienybe,kaip ir sis.Uztikes neidomiu ar,mano nuomone,kvailu parasymu,tiesiog padarau "exit".Dabar taip elgiuosi ir gyvenime:neinu,kur zinau,kad man neidomu,iseinu is ten,kur suvokiu,kad darosi neidomu,stengiuos vengt ginco.Tai skiriasi nuo diskutavimo.Kiekvienas turi savo nuomone ir tik diskusija ta nuomone praples ar ja pakeis,bet ne gincas.Dar idomiau,kai atsiranda pasnekovu su panasiom paziurom.Na,nieko baisaus,jei nuomones kartais nesutampa-tai irgi zmogiska ir normalu,ir net gerai.

Pries ieidamas i namus,visada nusivalau kojas.Ir netik i savo namus.Ir ne tik kojas………….

Lidija2006-08-14 00:57

(Tikrai taip. Išvaliau. Mergaitė jau kuris laikas netelpa savyje. Niekuo negaliu padėti.)

Redagavo Petras 2006-08-14 07:13

Rašyti komentarą

Tavo komentaras