BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apskritas blogis

Prie Kaltinėnų pakėlė rankas dvi moterėlės.


Joms reikėjo iki gretimo kaimo.


- Niekas nesustoja! - konstatavo abi, vos įlipusios į golfuką. - Kad nors kas sustotų!


Kol nuvažiavome iki Tujeinių, daug sužinojau apie jų sunkų gyvenimą ir sugadintą pasaulį. Į Kaltinėnus jos atvažiuoja tik sykį savaitėje, nes reikia nueiti į bažnyčią ir nusipirkti šio to, bet vienas vargas, kai tenka sugrįžti. Vietinio autobuso į tą pusę nebėra, tarpmiestiniai pavežtų, jei mokėtumei iki Kryžkalnio, o ponai su lengvosiomis nesiteikia sustoti. Lekia visokie mafijozai kaip akis išdegę, ar jiems rūpi pakelėje atsistojęs sušalęs žmogus?


- Dabar baisūs laikai, - sakė kažkuri. - Kokie laikai, tokie ir žmonės.


Įsišnekę vos nepralėkėme jų kaimo.


Sustabdžiau golfuką prie patižusio šunkelio, ir jos nuėjo, vingiuodamos tarp balų. Rankose - po dvi sunkias tašes, ant pečių - sugedęs pasaulis. Vargšės davatkėlės!


Įsivaizduoju, kaip joms turi būti sunku tokiame baisiame pasaulyje, kur net pakeleivio niekas nepaveža. Du geri žmonės tarp šitiek pabaisų!


Kad nors kas būtų pavežęs, ar ne?


Nuo to sykio pradėjau stebėti, ką žmonės sako, įlipę į mano golfuką.


Pirmoji žimia, kurią išgirstu: niekas nepaveža. Įsitaiso žmogus šiltoje mašinikėje, bet ir toliau tiki, kad jo niekas nepaveža, na, paprasčiausiai niekas iš mafijozų nesiteikė sustoti, ir jis tebemurkso pakelėje - sušalęs ir niekam nereikalingas. Kartais mėginu atsargiai priminti, kad aš, šiaip ar taip, jau sustojau, ir jis dabar sėdi šiltoje mašinikėje, tačiau tai sukelia rytingą pasipriešinimą. “Ką čia man aiškini? - sykį užriko viena tetulė. - Ar aš nestovėjau ir nežinau? Pastovėtumei tu, tada žinotumei!”


Pasirodo, ji kiekvieną savaitę po du sykius taip stovi ant kelio, nes autobusas būna retai, ir jos niekas nepaveža. Norėjau paklausti, kurių velnių jai stovėti, jeigu vis tiek niekas nepaveža, bet prikandau liežuvį.


Kita tema, kurią užveda malonūs mano keliaviai: prasti orai. Dar nepasitaikė vežti nė vieno laimingojo, kuriam orai būtų kaip tik. Jie būna arba per šalti, arba per šilti, kartais lyja per daug, o kartais lietaus nebūna visai.


Šiemet visi burbėjo, kad nėra žiemos. Argi tai žiema, jei negali suprasti, koks dabar mėnuo - vasaris ar lapkritis? Pernai irgi buvo tas pats - dangus visą žiemą snargliavosi, nors juk visi žinome, kad žiema turi būti žiema, o vasara turi būti vasara. Vasarą turi šviesti saulė, o žiemą tegu spaudžia šaltis. Atsimenat, kaip būdavo rusų laikais? Toks speigiukas patratindavo, kad tvoros pyškėdavo. O pusnys? Prisimenat? Pusnys būdavo iki kaklo - negalėdavai į mokyklą nueiti. Sykį neatsargiai prasitariau, kad anais laikais buvom maži, todėl pusnys būdavo mums iki kaklo, bet čia pat gavau per nosį už tokia kvailas kalbas:


- Tu ką, apakęs, kad nematai, kaip pasikeitė klimatas, kaip susimaišė viskas, susigadino?


Du sykius nebuvo žiemos, o metais anksčiau žiema buvo visai pablūdusi. Dvi savaites dieną ir naktį  spaudė nežmoniškas speigas, sniego privarė tiek, kad keliuose strigo eismas. Argi taip galima? Ar mūsų laikais būdavo tokios beprotiškos žiemos, kad negalėtum iškišti į lauką nosies?


Sykį mėginau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu kantriajam Dievuliui atsibostų šitie zyzimai, ir jis paliktų orus tvarkytis patiems.


Aišku, Seime pirmiausia būtų sukurtas specialus orų komitetas, o vyriausybėje atsirastų orų departamentas, kuris labai greitai išaugtų į ministeriją ir taptų kertiniu valstybės akmeniu. Prie Seimo prasidėtų pensininkų piketai, kuriais būtų reikalaujama šiltesnių orų - tokių, kad neskaudėtų seni kaulai. Ūkininkai atsipeikėtų, kad nuo didelio karšio gali pražūti derlius, ir jie pagrasintų visuotiniu pieno streiku, jeigu vyriausybė tuoj pat nepadidins lietaus fondų. Politiniai kaliniai bei tremtiniai nenorėtų likti kvailio vietoje - jie šalčius atkentėjo Sibire, todėl dabar turi gauti amžnos vasaros privilegiją. O šalčius reikia skirti buvusimes komunistams arba siųsti į nedraugingą  Rusiją, nuo kurios amžių amžiais dvelkia šiaurės rytų vėjai. Ir tikrai, kodėl mes rusams praleidžiame Golfo srovės sušildytus pietvakarių vėjus, kada tie mums siunčia tik šiaurės rytų šalčius?  Tai mes, po velnių, Europos centras ar ne?


Prasidėtų didžioji orų geopolitika, o kai įsijungtų amerikonai, kiltų pasaulinė kova dėl orų demokratijos. Jungtinėms Valstijoms, kaip demokratijos tvirtovei,  teisėtai priklausytų patys palankiausi orai, o tornadai ir žaibai būtų pasiųsti į Iraką, kuris pažeidinėja žmonių teises ir nenori atiduoti visos naftos. Netikėtai paaiškėtų, kad orai dar brangesni už naftą, ir didžioji šutvė skubiai susirinktų derinti pasaulinių lietaus bei giedros kainų. Aišku, tose dalybose mažiesiems kliūtų mažiausiai, bet mes, būdami NATO nariai, gautume NATO lėktuvų apsaugą nuo žaibų ir šiaurės rytų vėjų…


Išlipęs iš savo golfuko, ėjau gatve ir svajojau toliau, gera buvo jausti, kad tave saugo NATO, kad esi pilietis ir turi teisę į tam tikrus orus, kad artėja rinkimai, ir būsimieji Seimo nariai mums žadės ir žadės vis geresnių ir geresnių orų - tokių, kokius turi išsivysčiusios šalys, Europos Sąjungos senbuvės…


- Kodėl pasauly tiek blogio? - netiketai paklausė kažkas, ir sustojau kaip įbestas.


Tai buvo dvi sensetelėjusios sektantės blizgančiomis akimis - į jas vos neatsitrenkiau. Visada, kai ateina kokia nors nauja pasaulio pabaiga, - ar per arti Žemės prilindusi kometa, ar Saulės užtemimas, ar 2000-ieji metai, ar šiaip klimaksas - sektantės išlekia į gatves su savo reklaminiais angelų paveiksliukais ir ima verbuoti į kitą, šimtą sykį geresnį pasaulį, kuriame nėra jokio blogio - tik ištisas gėris ir gėriu trykštantis pastorius. Kam tau šis lietingas, šaltas, vėjuotas, karštas, sugadintas pasaulis, jegu yra šimtą sykių geresnė fantastinė angelų šalis?


Šį sykį jos klausė kitaip:


- Iš kur šitiek blogio?


Tikrai - iš kur?


Supratau!


- Todėl, kad aplink vienos davatkos! - sušukasu patenkintas, kad yra su kuo pasidalyti savo nauju atradimu. - Aplink vienos davatkos, kurios mato vien blogį. Ką mato, tą jos ir skleidžia aplink. Štai kodėl pasauly tiek blogio, o gėrio nėra visai - davatkos jo paprasčiausiai nemato!


- Žinote, įdomu… - numykė viena sektantė, o kita kažkodėl susiūbavo, ir jos veidą išmušė didelės daudonos dėmės - tarsi būtų sukandusios blakės.


Jos abi pasisuko ir su savo reklaminiais angelų paveiksliukais patraukė toliau - ieškoti geresnio blogio.


 Aplink - vieni vagys. Kur pastatyti dviratį?

Rodyk draugams

Komentarai (16)

aralzero2008-03-27 09:38

Taip, laikai sunkūs ir žmonės baisūs :). O geri tik vienas kitas, žinoma, pirmiausia- mes patys…

lietuvis2008-03-27 09:41

Aš irgi manau, kad orus reikėtų tvarkyti teisingesniais principais. Juk mes, apgynę Europą nuo mongolų ordos ir tiek prisikentėję nuo rusų okupacijos, esame nusipelnę kur kas geresnių orų.

Deepblue2008-03-27 12:20

Ar šis straipsnis jau buvo ar Petras labai mėgsta bobutes pavežėt? :)

Petras2008-03-27 12:55

Aha, man patinka ką nors pavežti - vis kas nors atsitinka, istorija pasipildo ir pasipildo. Ko gero, taip yra rašomas gyvenimas - mažos mianiatūros sudaro ilgą nuobodžią biografiją, kuri vieną dieną išbraukiama kartu su gyventojo pavarde.

Deepblue2008-03-27 16:40

o dauguma žmonių bijo imti pakeleivius, kad jų gyvenimo biografija nebūtų ištrinta su pakeleivių kelione. aš asmeniškai taip pat neimu pakeleiviu ir ne dėlto paranojiškai bijau, bet esu girdėjęs iš savo draugų ne vieną istorija, apie supjaustytas sėdynes išpašyta ir kitaip apdergtą automobilį, žinoma dėl to kenčia mandagūs žmonės, o aš tik mokausi iš svetimų klaidų…

deimantukas2008-03-27 17:03

retai pavezu atsitiktinius zmones,nes bijau del automobilio sedyniu uzvalkalu-juos myliu labiau,negu pakeleivius :-),nepatinka,kai pripurvina kilimelius arba smarkiai trenkia durimis,o be to nelabai megstu,kai kas kvepuoja nugaron arba tauskia apie praeitus geresnius laikus-pats zinau,kad prie ruso buvo geriau-sniegas baltesnis,saule skaistene,pavasaris anksciau prasidedavo.Nemegstu atsitiktinio bendravimo.

Petras2008-03-27 22:54

Visi gyvename, kaip kas išmanome. Vieni paveža pakeleivius, ir niekas jiems to neuždraus, kiti nepaveža, ir niekas jų neprivers.

Aš pavežu beveik visada - jeigu nepražiopsau stovinčio žmogaus ir jeigu jis pakelia ranką ne per vėlai. Būna, kiti lyg tyčia kilsteli ranką paskutinę akimirką, kai aš, lėkdamas 120 km/h, jau būnu per kelis metrus. Nemėgstu staiga stabdyti ir dėl kito kvailumo rizikuoti gyvybe.

Daugiau jokių rizikų nepasitaiko. Nelabai mane domina paranojiškas folkloras - esu linkęs stebėti gyvenimą savo akimis, o ne svetimomis. Pavežu žmones gana dažnai, bet dar nė sykį niekas nesupjaustė ir neištepliojo sėdynių, nepadarė jokios kitos žalos - paprasčiausiai palepame, jie mandagiai padėkoja, ir išsiskiriame gražiuoju. Nėra taip buvę, kad mane užmuštų ar papjautų.

Yra dar vienas motyvas, dėl kurio mėgstu pavežti kelyje atsidūrusį žmogų, - man taip liepia daryti Mokytojas. Esu nereligingas žmogus ir nepernešu religinės veidmainystės. Jeigu savo Mokytoją vadinu Mokytoju, tai turiu iš jo bent šio to mokytis. O jis sakė: "Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių - man padarėte". O ko nepadarau vienam iš jo mažiausiųjų brolių - nepadarau savo Mokytojui.

Tai va, kai pavežu patį mažiausią ir labiausiai suvargusį, sulijusį pakelės žmogų, aš pavežu patį Jėzų. Man tai didžiulė garbė.

pieska2008-03-28 10:53

aš tai visada atsirenku ką pavežti, pasižiūriu į stabdytojo veiduką, jeigu stovi koks jaunuolis persikreipęs, žiūri į priešingą pusę vos pakelia ranką ir valgo semkes arba rūko, o jo kolega sedi šalia ir kažką veikia, tai tada nestoju :) žodžiu dažnai nepaimu, nes kol sugalvoju imti ar neimti tai ir pravažiuoju :)

Petras2008-03-28 11:03

Mėginu įsivaizduoti, kaip aš, važiuodamas 100 ar 120 km/h, mėginu apžiūrėti stovovinčio pakeleivio veiduką ir dar ką nors išskaityti iš jo. Greitis didelis, stebėjimą turiu pradėti už kelių šimtų metrų…

Atleisk, Pieska, niekai neišeina.

Petras2008-03-28 11:04

Mėginu įsivaizduoti, kaip aš, važiuodamas 100 ar 120 km/h, mėginu apžiūrėti stovovinčio pakeleivio veiduką ir dar ką nors išskaityti iš jo. Greitis didelis, stebėjimą turiu pradėti už kelių šimtų metrų…

Atleisk, Pieska, niekai neišeina.

Deepblue2008-03-28 13:50

Kadaise mačiau tokį eksperimentą, žodžiu vienoje pakelėje stovi žmogeliukas su smuiku, o kitoje treninguotas jaunuolis, smuikininkui mašinos stojo viena po kitos, o treninguotajam nesustojo nei viena :) tai reiškia kad vis dėlto žmonės renkasi, pagal išvaizdą. tiesa neatsimenu ar tai buvo greitkelis.

Petras2008-03-28 14:46

Deepblue, tu mane įtikinai - aš nesustoju, nepavežu, akylai renkuosi pagal išvaizdą. Jeigu man atrodo, kad sustoju ir pavežu bet kurį žmogų, tai yra haliucinacija, iliuzija, sapnas ar kažkas panašaus.

pieska2008-03-28 15:25

bereikalo Petrai pereini į gynybą, aš tai tikrai tikiu kad paiimi kiekvieną, sakau kad pagarba, kalbejau tik apie save, šiaip aš irgi norečiau paiimti kiekvieną tik baisu biškutis :)

Petras2008-03-28 16:46

Kokią gynybą? Aš juk nusileidau… :)

Šį sykį rašinėju tik šiaip, iš neturėjimo ką veikti. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kas čia vyksta. Papasakojau paprasčiausią istoriją, prasidėjo kažkokie svarstymai, bet nelabai suprantu, kas svarstoma…

Mano galva, istorija pasakoja apie tai, kad daugelis žmonių į pasaulį žiūri negatyviai ir mato vien blogį. Na, bet prasidėjo kalba - sustoti ar nesustoti, tai aš irgi nenoriu atsilikti. Penktadienio vakaras, dirbti nesinori, užmetu akį į internetą…

pieska2008-03-28 17:34

tai matyt ne tokius straipsnius rašai kokių reikia liaudžiai :) jeigu apie blogį tai savaime suprantama, kaip pažiūresi taip pamatysi, ką čia pridiskutuosi tokiom temom… kaip yra iš tikrųjų? gerai? blogai? kas čia žino? vargu ir ar išsiaiškinti įmanoma. Įdomu paskaityti kaip tokie dalykai pasireiškia konkrečiose situacijose, tai ir kyla diskusijos apie situaciją, kyla klausimas ?stoti ar nestoti?", o kuom čia ne klausimas "blogis ar gėris?"?

Petras2008-03-28 20:03

Taip, Pieska, pakapsčius giliau, reikia sutikti, kad dilema sustoti - nesustoti yra labai susijusi su gėrio - blogio dilema.

Jeigu vairuotojas nusiteikęs pozityviai žiūrėti į žmones ir visą pasaulį, jis tikriausiai sustos ir paveš pakelėje stovintį žmogų ("bus įdomiau važiuoti", "galėsime paplepėti", "vis maloniau, kai padarai paslaugą").

Bet jeigu tuo momentu jis linkęs matyti juodąsias puses ("pritryps mašiną", "suteplios ir supjaustys sėdynes", "nepadėkos", "gadins nuotaiką", "papjaus, apilėš"), tai tikriausiai pralėks pro šalį.

Mano pažįstami, su kuriais kalbėjausi apie balsuotojus, sakė, kad jie kartais sustoja, o kartais nesustoja. Patys nežino - kodėl. Mūsų nuotaikos labai dažnai kaitaliojasi nuo pozityvo iki negatyvo, bet ne visi mokame tai stebėti ir pastebėti.

Aišku, baugus, fobijų kamuojamas žmogus niekada nerizikuos į savo automobilį įsileisti nepažįstamo žmogaus, kuris nežinai ką padarys.

Antra vertus, sustodamas ir padarydamas paslaugą kitam, pirmiausia padedi pats sau. Kokiu būdu? Taisosi tavo santykis su visa aplinka, nyksta isivaizduojamas konfliktas su išore, pasaulis ima atrodyti nebe toks grėsmingas.

Jau senokai esu pastebėjęs, kad mano Mokytojo nurodymai pasitarnauti kitam labiausiai duoda naudos man pačiam. "Mylėk savo artimą, kaip pats save", galime perversti į "Myli artimą - myli save".

Rašyti komentarą

Tavo komentaras