BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Antroji proga

Sėdėjau atsilošęs ir mąsčiau apie tai, kad man patinka šis vakaras.
Mašinų srautas buvo panašus į didžiulę procesiją, vienos važiavo artyn
ir šmėkšteldavo pro akis prasilenkdamos, kitos per tamsą tolygiai
slinko į priekį, bet iš tiesų visi judėjome ta pačia kryptimi. Atrodė,
kad visa Lietuva išsikėlė iš namų ir patraukė į tamsų kelią susitikti
su mirtimi. Pakelės miesteliai šviete tūkstančiais žvakių, netgi virš
mažyčių kapinaičių žibėjo pašvaistės, o privažiavus arčiau, buvo
matyti, kaip tarp švieselių juda juodi šešėliai - tai buvo gyvieji,
atėję į susitikimą.

- Aš neturiu pinigų, - išgirdau balsą.

- Aš negaliu vežti, - atsakė vairuotojas.

Savo
frazes jie pakartojo keletą kartų, bet vairuotojas kažkodėl nesakė:
lipkite lauk! Vyras su vaiku ant rankų pastovėjo dar kelias
sekundes, jis pagaliau susiprato, kad turi išlipti atgal į naktį,
bet delsė vis tiek. Vairuotojas tylėdamas pradarė
duris, kūdikio tėvas žiūrėjo į tamsą ir nenorėjo tikėti, kad
yra išvaromas lauk.

Pagaliau jis su vaiku išlipo, durys
pykštelėjo ir užsidarė, staiga mes visi sutartinai loštelėjome atgal,
ir autobusas vėl pajudėjo. Visi kaip vienas tylėjom - nebuvo girdėti nė
menkiausio šnabždesio.

“Aš juk turiu pinigų!” - staiga
atsipeikėjau. Kišenėje turėjau 50 litų, o gal ir daugiau - išsikeldamas
kur nors toliau, visada pasiimu atsargos, juk nežinai, kada kas
atsitiks. Bet kas iš to? Štai atsitiko netikėtas dalykas, vyras su
vaiku turėjo palikti ant kelio, o aš su savo banknotais važiuoju toliau.

Norėjau
stabdyti autobusą, bet supratau - vėlu. Vairuotojas nė už ką nebūtų
sutikęs grįžti atgal ir paimti tuos du paliktuosius, nes grafikas yra
grafikas, be to, kaip apsisuksi su tokiu gremėzdu pilname kelyje?

Netrukus
privažiavome Pakražantį, mašinų eilės prie kelio, žvakių šviesa
kapinaitėse ir tamsūs žmonės dabar suerzino. Nepykau nei ant mašinų,
nei ant žmonių - tik ant savęs. Su manimi visada tas pats - kada reikia
nuspręsti greitai, aš nusprendžiu po laiko!

Toliau viskas buvo
beprasmiška. Kurių galų reikia išsikelti į tokią tolybę, jeigu palieku
ten pat? Mirtis buvo čia pat, aš jai degiojau žvakes, atrodė, kad
butas, darbas, pinigai ir kiti niekai bent vienai dienai paliko
ramybėj - kas gali rūpėti daugiau, kai iš arti pamatai amžinybės
plevenimą? Pasirodo, yra toks dalykas, kuris rūpi labiau - tai keli
sumauti litai!

Susiduri su žmogumi, ir nieko nėra svarbiau už
kelis litus, keli litai rūpi labiau už pakelės žmogų, kuris nenorėjo
lipti atgal - jam buvo sunku patikėti, kad aš iš tiesų toks žiaurus.
Lipdamas pro duris, jis net pažiūrėjo į mane, dar sykį suteikė šansą,
bet keli litai man buvo svarbiau. Koks maskaradas ši mano kelionė link
svarbesnių dalykų!

Taip aš ėdžiau save kilometras
po kilometro, pagaliau mintyse išgirdau: “Buvau keleivis, ir
tu mane palikai…” Tai buvo nepakeliama, norėjau išlipti lauk ir
patraukti pėsčias, tada žinosiu, ką reiškia eiti keliu ir stabdyti,
koks didelis kaifas yra stovėti vienam kelyje, žiūrėti į mašinų srautą
ir aiškiai matyti, kad niekas tavęs nepaveš!

Staiga mes visi
sutartinai linktelėjome į priekį, o paskui loštelėjome atgal -
autobusas sustojo. Iš lauko ėmė lipti žmonės kartu su vėsa.

- Mes neturim daugiau, - išgirdau balsą.

- Aš negaliu už tiek, - atsakė vairuotojas.

Tai
buvo du padžiūvę berniukai prastais drabužėliais, jie abu centais
sukrapštė kelis litus, o reikėjo keliolikos.  Berniukai paklusniai
pasisuko atgal ir būtų išlipę, bet dabar savo šanso nepaleidau iš rankų.

- Stokit! - sušukau. - Eikit, sėskit į vietą!

Vairuotojas piktai dėbtelėjo į mane - girdi, kuris čia šeimininkas?

-
Plėšk bilietus, - įsakiau jam, vairuotojas net loštelėjo, bet pamatė 50
litų banknotą ir mašinaliai ėmė spaudyti kasos aparato klavišus.

- Tai
kur? - paklausė vaikų dar sykį. Berniukai važiavo į Šiaulius.
Tikriausiai tai buvo kurių nors globos namų auklėtiniai ir dabar grįžo
iš prasigėrusių savo tėvų, kurie neturėjo įdėti kelių litų kelionei.
Arba gal ir tėvų neturi, tik kokią močiutę. Jie pasiėmė bilietus ir
nedrąsiai nutipeno į galą. Variklis garsiai suūžė, ir per visą
autobusą nuvilnijo šurmulys - žmones ėmė šnibždėtis, kalbėtis ir
garsiai juoktis. Visus tarsi kažkas atrišo.

Variklis ritmingai
ūžė, žmonės šnekėjo niekus, apie tai, kaip vėjo nebuvo ir kaip gerai
degė žvakės, o aš pasijutau pavargęs. Nežinau nuo ko, bet jutau didelį
nuovargį, viskas staiga atslūgo, atlošiau galvą ir truputėlį apsnūdau.
Man dažnai šitaip būna - prisidirbu velnių, po to kas nors atsitinka,
kas nors labai netikėto, ir viskas bemat išsisprendžia, tarsi nieko
nebūtų buvę. Dar pagalvojau, kad tiems vaikams reikėtų kuo nors
atsilyginti - gal Šiauliuose nupirkti saldainių arba atiduoti likusius
pinigus. Kelios dešimtys manęs nesuvarys į bankrotą, o jie tokią dovaną
ilgai prisimintų.

Šiauliuose visi jau buvo išlipę, tada išlipau
ir aš. Autobusų stotyje buvo tamsu, pasukau gatvės link, o dvi tamsios
žmogystos patraukė iš paskos ir sekė tarsi šešėliai.

- Jums ko? - staiga atsisukau. Tai buvo tiedu berniukai.

- Norime padėkoti… - pralemeno vienas.

- Už ką? - nustebau.

Aš žiūrėjau į juos, o jie į mane - visi nedrįsom kažką pasakyti.

- Ak taip! - sušukau, ir paplojau vienam per petį. Staiga supratau - jie buvo dėkingi, kad pasitaikiau aš.

 

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2005-04-11 11:52

Gerai, kad jis suveda zmones.

Anonimas2005-04-11 16:01

Ji buvo raudonplaukė smulki ir sodraus artistiško balso. Gera pažįstama. Matėmės dar šiąnakt, bet dabar ją sutikau netikėtai. Ji manęs nematė ir laukė miestinio autobuso. Priėjau iš nugaros ir švelniai apkabinau. Tyliai paklausiau į ausį "kur važiuoji?"

Jutau kaip ji virpa - truputį išsigando, o gal džiaugiasi… "Tranzuoju namo".

"O kur tu gyveni?"… pasirodo, mano pažįstama, dėl kurios žalia spalva atrodė dar žalesnė, traukia pas mamą į Tauragės rajoną.

- Man pakeliui, - pasakiau. - Kaip tik į Pasvalį tranzuoju. Gausis nedidelis lankas, bet praktiškai pakeliui.

Tranzuojam. Kažkodėl linksma. Kelmė, Kryžkalnis, Tauragė ir kažkoks kaimelis netoli Viešvilės miškų. Šaltas pienas, sausainiai, vyriška šeimininko Vytauto ranka ir įtarūs brolių žvilgsniai.

Toliau keliauju vienas. Kol šviesu - dar sekasi. Sustojo sausakimšas "moskvičius" ir pamėtėjo porą kilometrų. Paliko vidury girios. Kareiviai su "paziku" - iki Jurbarko. Mašinų prekeivis - iki Kauno. Studentas su "Ford eskort" - iki Cinkiškių. Ir nebeatsimenu kas - iki Kėdainių. Stop.

Naktis.

Gerai, kad kuprinėje paltas. Bendrabutyje jam jau vietos nebebuvo, tai vežiau namo.

Einu ir stabdau. Toks lengvabūdiškumas apėmė. Kiek čia iki Panevėžio. Penkiasdešimt? Iki šešių ryto nueisiu - pas seserį užsuksiu. Bet vistiek stabdau.

Sukaukia geltoni žibintai. Supratau, kad sustojo ne tas ko tikėjausi. "Sumokėsiu Panevėžyje - išimsiu iš banko kortelės ir sumokėsiu". Autobuso vairuotojas nesileidžia į kalbas. "Nevešiu ir viskas. Kas bus jei kontrolė?"

Slenku laukan. Autobuso vairuotojas užmušė viltį, kad šiandien parsigausiu namo.

Einu ir jau kažką pradėjau niūniuoti ir dairytis į šalis, gal kokį dar po stogu nesuvežtą šieno žaginį rasiu.

Vėl stabdau. Sukaukia geltoni žibintai. Tarsi žaibas nutvilko, vėl autobusas. Bet tamsa mane apgavo - tralas su automobiliais. Jėėėėėga - iki pat Pasvalio paveš, o nuo ten - pora kilometrų pėsčiomis.

Vairuotojas latvis rusiškai klausia "Ilgai tranzuoji. Turbūt niekas nestoja. Žmonės dabar bijo. Prisižiūri visokių baisybių per televizorių. Aš tai aštuonias apynaujes mašinas iš Vokietijos gabenu".

Pagalvojau "juk nieko blogo, kad mano žavioji pažįstama neišmano geografijos", o paskui garsiai pasakiau.

"Bet juk jūs sustojote".

Allvydas

Petras2005-04-11 18:06

Sunuolis, Alvydai! Atrodo, man laikas susirupinti - tavo komentarai ima pranokti tai, ka neva komentuoji…:)

O jei rimtai - puikus dalykas yra tokios paprastutes istorijos, kaip nuostabu butu ju isgirsti kuo daugiau ir kuo ivairesniu! Kievieno zmogaus gyvenimas yra begaline vertybe, nes jis visada pilnas nuostabiu dalyku.

Anonimas2005-04-13 21:15

Is tiesu daznai net ne keli litai, bet centai buna svarbiau uz pakeleje susalusius nelaimingus vaikus….

Rašyti komentarą

Tavo komentaras