Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-06-15

Ką smerkė Jėzus?

Publikuota: Kita

Ar tikrai Jėzus smerkė nuodėmę, o ne nusidėjėlį? Tuo suabejojo  kinder , o jo abejonę sukėlė Jėzaus žodžiai, pasakyti fariziejams:
12:34 Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Mt
23:33 Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! Mt

“Aš čia matau žmonių smerkimą, o ne elgesio smerkimą. Tiesiai šviesiai išvadina gyvatėmis, angių išperomis, sako “būdami blogi”, o ne blogai elgdamiesi”, - rašo 
kinder , komentuodamas straipsnį “Mesje, kokio pageidautumėt Jėzaus?”
 
Barimas - dar ne smerkimas
Taip, Jėzus kalbėjo apie tų laikų davatkas kaip apie blogus žmones, vadino juos gyvatėmis. Bet kitoje vietoje Jis žmonėms kėlė sąlygą: neteisk, ir nebūsi teisiamas. Pats teisė, o kitierms teisti neleido? Įdomiausia, kad ir po griežčiausių žodžių Jis nepasmerkė nė vieno, net meldėsi už savo budelius, vykdžiusius kunigų ir davatkų išreikalautą nuosprendį.
Vieni prieštaravimai, ar ne?
O gal jokių prietaravimų nėra? Gal Jėzus ne smerkė, o barė tų laikų davatkas? Jeigu būtų pasmerkęs, kam būtų meldęsis už savo budelius tokiais žodžiais: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”?

Blogi darbai ar bloga prigimtis?
Dabar mėginkim žiūrėti, kodėl davatkos pagal Jėzų - blogi žmonės. Ar jie blogi “iš prigimties”, kaip pasakytų teologai, ar dėl kokių nors kitų priežasčių? Kas daro žmogų blogą ar gerą?
Mato Evangelijoje Jėzus aiškina, kas sutepa žmogų - ogi “
pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų.” Mt 15:19,20
Darydami gerus darbus esame geri, darydami blogus tampame blogi. Mūsų būsena yra dinamiška ir priklauso nuo to, kaip elgiamės, kaip mąstome ir kaip kalbame.
Taigi mūsų gerumą arbą blogumą apsprendžia mūsų gyvensena. Todėl negalim pasmerkti nė vieno - net katalikų popiežius paskutinę akimirką gali atsiversti ir iš dievažmogio tapti mažiausiuoju Jėzaus broliu. Tada jis bus pirmasis, o jį smerkusieji - paskutiniai.
Religinis požiūris į žmogų yra kitoks. Rašto aiškintojai įrodinėja, kad žmogus blogas “iš prigimties”, o tą prigimtį sugadinę mūsų proprotėviai (”gimtosios nuodėmės” prietaras). Už tai jis turįs išsipirkinėti, aukodamas Dievui aukas. Tačiau, būdamas iš prigimties “nešvarus”, jis negali pats stoti Dievo akivaizdon, todėl reikalingi tarpininkai kunigai, kurie moka rituališkai apsivalyti ir už tam tikrą mokestį gali nunešti Dievui mūsų aukas. Taip tūkstančius metų gyvavo ir klestėjo religijos verslas.

Aukų pabaiga
Jėzus atėjęs išjuokė ritualinius apsivalymus, religines tradicijas ir kritikavo kunigus už žmonėms kraunamas naštas. Jūs valote taurės išorę, o vidų paliekate nešvarų, sakė Jis sąmojingai ir taip vaizdžiai, kad nesunku įsivaizduoti kunigą, šveičiantį ritualinę taurę, kurios vidus priskretęs. Iš tiesų Jėzus taurės metafora kalbėjo apie žmogų. Jam buvo svarbu ne išorinis, ritualinis, bet vidinis žmogaus apsivalymas. Jėzus pats neatlikinėjo ritualinių rankų apsiplovimų ir teigė, kad jo mokiniai yra “švarūs”, nesilaikė šabo ir kitų religinių įstatymų, tokiu būdu parodydamas, kad ne religiniuose ritualuose ir taisyklėse, bet žmogaus širdyje yra kelias į išsigelbėjimą.
Tai ir yra Geroji Naujiena - žmogus nėra blogas ar nešvarus, jis gali pats drąsiai stoti Tėvo akivaizdon be jokių kunigų tarpininkavimo. Svarbu, kad jis susiprastų ir patrauktų atgal pas Tėvą, kuris laukia kiekvieno sūnaus paklydėlio.
Kai už tokias kalbas kunigai ir davatkos išreikalavo Jėzaus mirties ant kryžiaus, Jo mokiniams atsirado naujas argumentas, diskutuojant su atsiverčiančiais, bet prie aukojimų prijunkusiais žydais. Be aukojimų negalintiems gyventi naujatikiams Paulius aiškino, kad nebereikia jokių aukų, nes paaukota pati didžiausia ir vienintelė tikroji auka - Dievo Sūnus. Visi mūsų nešvarumai nuplauti Jėzaus krauju, todėl visi tapome švarūs, taigi patys esame kunigai ir galime drąsiai stoti Tėvo akivaizdon.
Ar nepuiki naujiena?

Jėzaus priešai Gerąja Naujiena netiki
Nežiūrint į tai, religingieji žmonės atmetė Jėzaus ir jo pasiuntinio Pauliaus mokymą. Atmetę mokymą, jie ritualams pasiėmė Jėzaus vardą, kuris stabų prikrautoje ir ritualinių smilkalų pridususioje bei religiniais kanonais paramstytoje bažnyčioje atrodo kaip pasityčiojimas. Katalikai, liuteronai bei stačiatikiai ir toliau rituališkai nuo kūdikių plauna “prigimtinę nuodėmę”, nors jų neva garbinamas Jėzus tvirtino, kad kūdikių angelai regi Dievo veidą, nors ragino mus visus atsiversti ir tapti vaikais. Per kiekvienas mišias tarpininkai kunigai bei popai kažką vis aukoja… Už 100, už 200 litų, kartais - ir veltui. Religijos verslas klesti toliau.
Protestantai apie aukojimus kalba atsargiau, bet elgiasi pagal savo motinos katalikų bažnyčios, iš kurios yra gimę, religinę prigimtį. Jų išsigelbėjimo kelias irgi eina per religiją, tik tarpininko funkciją atlieka ne būtinai kunigas - gali būti ir formali religinė institucija, kuriai jie privalo tarnauti. “Geri” yra tik savosios organizacijos įstatymus vykdantys sektantai, o kitų sektų įstatymus vykdantys - kur kas blogesni. Patys blogiausi, žinoma, yra tie, kurie apskritai nenori tarnauti jokiai religijai ir mėgina pasikliauti ne institucija, bet pačiu Gelbėtoju.
Taigi pasaulis išlieka suskilęs: vieni išgirsta Gerąją Naujieną ir pasikliauja Jėzumi, kiti Gerosios Naujienos negirdi ir pasikliauja tarpine institucija. Vieni tikisi išsigelbėti tikėjimu (Jėzus iš bėdos ištraukia kiekvieną, kas juo pasitiki, Jis ištraukė net mane, beviltišką latrą), kiti išsigelbėjimo ieško religinėse apeigose. Vieni eina į savo kambarėlį ir kalbasi vienume su Tėvu, kaip mokė Jėzus, kiti eina į bažnyčią ir minioje meldžiasi stabams, kaip juos moko kunigai ir pastoriai.

Lemia prigimtis ar laisvas apsisprendimas?
Kodėl kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos negirdi?
Tai sunkus klausimas. Ar jie “pasmerkti negirdėti”, ar patys apsisprendžia rinktis religijos kelią?
Manau - apsiprendžia. Jeigu ne, kam Jėzus būtų kreipęsis į kiekvieną asmeniškai, kam būtų įtikinėjęs davatkas, kodėl Jis ir šiandien apeliuoja į mūsų apsisprendimą, o ne į aklą paklusnumą įstatymams?
Apibendrindami galim sakyti, kad žmonės nėra suskirstyti į “gerųjų” ir “blogųjų” rases, kaip neseniai man norėjo įrodyti vienas protestantų sektantas. Mes visi judame pasaulyje tarsi vandens molekulės arba spermatozoidai. Visi esame tokie pat, visi tobulai sukurti, tik kartais pasirenkam teisingą kryptį, judam į Centrą ir tada būnam “geri”, kartais pasirenkame neteisingą kryptį, judam į priešingą pusę nuo Centro ir tada būnam “blogi”. Jeigu spermatozoidas nepasieks kiaušialastės - argi jo gyvenimas bus vaisingas?
Pažvelgęs kiekvienas į save, nesunkiai atrasime ir tokio, ir tokio judėjimo. Štai su manimi katalikų bažnyčioje buvo atlikti visi stabmeldiški “apvalymai” ir “sutvirtinimai”, bet po to ilgą laiką klimpau į liūną. Ne tik aš, bet ir daugubė “šventesnių” katalikų - net kunigų, vyskupų ir kardinolų - klimpsta į girtuoklystės ir paleistuvystės liūną, jų neapsaugo nei smilkalai, nei užburtas, atsiprašau, šventintas vanduo…
Bet vieną dieną kreipiausi į savo Ganytoją, ir Jis mane ištraukė iš šiukšlių duobės, nuprausė, aprengė, pagydė žaizdas, davė pinigų naujam gyvenimui. Jis tai padarys su bet kuo, kuris kreipsis pagalbos - nereikalaus nei “krikšto” liudijimo, nei sektos nario bilieto… Iš manęs tai nereikalavo!
Ar dabar aš “gerietis”? O varge!
Koks būčiau kvailys, jeigu taip pasakyčiau!

Religija prieš Jėzų


Atgal į: Ką smerkė Jėzus?