Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-06-19

Trys žingsniai iki Karalystės. Lemiamas

Publikuota: Liudijimai

- Svajoju turėti namą, - pasakė ji ir užsimerkė. - Kur nors kaime, nedidelį, tokį, kaip tavo…

- Ir kiek metų svajoji? - pasišaipiau.

- Taip, namas - ne man. Man tai neduota…

- Kodėl? - norėjau padrąsinti. - Niekas man irgi nedavė.

Pasirodo, savo svajonių name ji viską yra sukūrusi iki menkiausių
smulkmenų - virtuvėje kabos tokios, o svetainėje - visai kitokios
užuolaidėlės. Vidury trobos stovės ne pečius, o moderniškas židinys,
vonioje veiks masažo dušas, išlipus iš jo, padai palies šildomas
grindis… Labai gražu, bet viso šito nebus.

Pranas seniai ruošėsi mesti gerti. Jis puikiai suprato, kad
buteliais grįstas kelias veda į amžinas pagirias, o kelias iš pagirių
pragaro yra vienas vienintelis - tai naujas gyvenimas be alkoholio
lašo. Ne tik suprato - jis kelis kartus pasižadėjo ir netgi prisiekė
daugiau nebegerti. Nuo pirmadienio, nuo naujų metų ir net nuo rytojaus.
Užsispirs ir mes - juk jis kietas žemaitis, o žemaitis, pagal jo
susikurtą legendą - tai atkaklumo ženklas. Niekas seniai tuo netikėjo,
o jis vis žadėjo mesti. Pasikorė vonioj, taip ir nežengęs žingsnio
į blaivų gyvenimą.

Marija nesižudė - jos gyvenimas nuvyto lėtai, tarsi sena gėlė. Sykį
prasitarė, kad vyrų tikrų nėra. Gal nuo vaikystės jų nekentė? Ne,
kažkada svajojo apie nuostabų riterį. Tas jos svajonių žmogus buvo ne
mažesnis kaip 180 centimetro ūgio, mėlynų akių tamsiaplaukis,
išsilavinęs, mandagus, nerūkantis, negeriantis ir nesikeikiantis
džentelmenas. Jis net mokėjo groti gitara ir taip linksmai,
užkrečiamai kvatojosi… Kažkada ji matė labai panašų, bet nedrįso
prieiti arčiau, pažiūrėti jam į akis, paklausti kažko. Gal tai buvo tos
akys, kurios laukė Marijos? Juk ji buvo jauna, graži mergina…

Dabar Marija nei jauna, nei graži. Bet vis mergina.

Vis prisimenu, kaip viena kolegė panoro numesti svorio ir atėjo pas
mane patarimo. Man buvo atsibodę ginčytis su storuliais, tai
paprasčiausiai susakiau, ką ji turėtų daryti - nusipirkti svarstykles
kūnui ir maistui, sąsiuvinuką užrašams bei metodikos knygą “Valgau ir
lieknėju”.

- Et, aš tą knygą turiu! - išsiviepė ji nusivylusi.

- O kur ją laikai? - paklausiau.

- Sekcijoj ant lentynos - kur ją laikysi?

- Sekcijoj - negerai. Reikia laikyti po pagalve - tada ji suveiks geriau.

Atsimenu, kaip mudu prisijuokėm. Moteris nebuvo kvaila ir puikiai
suprato, kad tokios knygos - ne pasiskaitymui, metodika - vykdymui, o
ne žinojimui. Bet šiandien ji tokia pat stora, kaip buvo.

Knyga po pagalve nepadeda.

Mintinai išmokti irgi neužteks.

Dar reikia kažko.

Lemiamo žingsnio!

Kai žiūriu į oro pilių statytojus, man taip norisi juos truputėlį
pastumti! Truputėlį, nedaug, pajudinti juos iš mirties taško. Atrodo,
pajudinsi traukinį, ir jis ims važiuoti.

Kartais tai padeda, bet neilgam.

Kai nusprendžiau Vacių aprūpinti darbu ir jį pakviečiau į pirtelės
statybą, šalia manęs jis dirbo kaip pavyzdingas gizelis - lentą
palaikys, vinį įkals, kirvį atneš. Darbštus, apsukrus žmogus - kodėl
jam toks blogas likimas? Praūžė per kaimą privatizacija, paliko Vacių
be nieko - be žemės, be darbo, be duonos kąsnio. Prasigėrė žmogus -
tiesiog negalėjo kitaip. Tokia mintis man kilo, žiūrint į stropų savo
pagalbininką.

Pirtelė buvo baigta - palikau jį dar namuose. Tegu pasiruošia žiemai
malkų. Yra parvežtų - tereikia susipjaustyti ir susiskaldyti.

Vos palikau vieną - darbas sustojo vietoj.

Praėjo savaitė, kita - mano malkų krūva nesumažėjo.

Pastebėjau, kad Vacius pradėjo vis daugiau ir daugiau svajoti.
Turėtų apšiltintą namą, tokį, kaip mano, kūrenti reikėtų mažiau… Būtų
centrinis šildymas… Vandentiekis… Šildomos grindys…

- Vaciau, o kodėl tu neturi? - paklausiau tada. - Juk mudu - vienmečiai, tokio pat išsilavinimo. Aš turiu, o tu neturi. Kodėl?

Atsimenu, kaip jis įsiuto. Tai buvo skaudi tema. Jis to nepakęs.
Prisipjaus malkų ir išeis, apsieis be mano malonės. Šiandien pat, nieko
nelaukęs.

Bet neišėjo. O klausimas liko be atsako.

Kodėl vieni žengia lemiamą žingsnį, ir jų žodis pavirsta kūnu, o
kiti niekaip neištrūksta iš svajonių šalies? Atrodo, ir tie nekvaili -
jie viską žino, suvokia, ir net suplanuoja.

Beveik viskas yra - nėra lemiamo žingsnio.

O laikas srovena, gyvenimas byra pro jų pirštus tarsi smėlis.

Apsidairai aplink - daugybė oro pilių statytojų. Jaunystėj jų pilys
buvo neryškios, išskydusios, jos stovėjo tarsi rūke. Dabar jie paaugo
ir žino, ko iš tiesų norėtų ir kiek. O juokingiausia, kad daugelis
puikiai išmano, kaip jie galėtų pasiekti tai, ko niekada nepasieks.

- Kaip man pasiekti dangaus karalystę? - paklausė mokinys.

- Viską palik - tėvus, namus - ir eik paskui mane, - atsakė Mokytojas.

Mokinys nuliūdo - jis buvo turtingas. Kitas negalėjo eiti, nes
turėjo palaidoti tėvą. Visada atsiras priežasčių, dėl kurių gali
nejudėti.

Ko gero, didžiausia kliūtis - baimė. Baimė, kad neišeis, kad apsijuoksi, kad neteksi kažko.

- Nebijokit, tai aš! - drąsina Mokytojas, bet ne visi drįsta.

- Mano jungas švelnus ir mano našta lengva, - įtikinėja Jis, bet jie
renkasi šiurkštų savilplakos rimbą ir sunkias bažnyčios naštas.

Pilnos bažnyčios oro pilių statytojų.

Geriausios davatkos - gyvenimą pražiopsojusios ir savo riterio
nesuradusios senos nekaltos mergelės. Sukumpę, iš baimės šalies
žingsnio nedrįsę žengti žmogeliai. Kur jiems dar eiti, jeigu ne į
spalvingą, prabangią, nuo smilkalų padūmavusią fantazijų šalį? Jų
nepasiektas gyvenimas - ten, kur laksto aplink vieni angelai, kur kalba
į ausį šventieji žmonės, kur tiesia rankas idealus tėvas, kur šventa
krūtimi idealų kūdikį žindo ideali motina… Užmeskit akį į bet kurį
bažnyčios ar šiaip davatkėlės internetinį puslapį - kiek ten
angelų, senovės, būsimo rojaus idilijos!

Tikra pasaka, fantasmagorija.

Ir veiksmo iliuzija.

Iliuzija? Juk iš tiesų ėjom, klūpėjom, žegnojomės. Ir meldėmės,
klausėmės, giedojome, šlovinome. Ir nešėme kryžių. Ne gyvenimo kryžių,
apie kurį mums kalbėjo Mokytojas, bet vis tiek nešėme - kad ir sukaltą,
simbolinį…

Pažiūrėkit, kokie rimti, pakylėti jie išeina atgal pro šventovės vartus. Tarsi būtų kažką nuveikę.

Jie iš tiesų tiki, kad ten, smilkalų migloje, įvyko kažkas. Juk valgė ir šlovino. Bet…

- Ne kiekvienas, kuris man sako “Viešpatie, viešpatie!”, įeis į dangaus karalystę, - nukerta Mokytojas.

O kas įeis, jeigu ne mes?

Įeis tiktai tas, kuris dar ir vykdo. Kas nevykdo - stato namą ant smėlio.

Patarimų knyga po pagalve neveikia. Neveikia ir ant lentynos.
Nepadės ir altorius. Gali užsidegti žvakę, apeiti keliais septynis
ratus. Net mintinai iškalta Evangelija negelbės, jeigu nežengsi
lemiamo žingsnio. Kas girdi “sek paskui mane”, bet seka paskui kitus ganytojus, kas skaito “negarbink stabų”, bet klaupiasi priešais paveikslą, kam sakoma “užsidaryk kambarėly”, bet eina melstis į minią, kas šventovėje ieško Vienatinio, kuris norėtų gyventi širdy, - jų visų trobelės ant smėlio.

Kam jie skaito, jeigu nenori klausyti?

Kiti manęs klausia, ką aš dariau, kad mečiau gerti, rūkyti, kad numečiau svorio.

Aš paprasčiausiai dariau. Bet jie netiki, mano - yra kažkokia
paslaptis. Gal kokia arbata, gal hipnozė, gal ampulė, gal koks kitas
stebuklas.

Bejėgiams žmonėms visada reikia stebuklo, kuris atneštų laimę be
pastangų. Jie veržiasi pas šarlatanus, lanko šventas vietas, su viltimi
bučiuoja paveikslus ir šventų mirusiųjų kaulus. Bet nieko nėra - tik
viltis ir viltis, tik pilkas iliuzijos rūkas, kurio negali nutverti.

O siaube!

Kaip tai apmaudu - palikti smėlio pily.

Šia tema dar:

 Trys žingsniai iki Karalystės. Pirmasis

 Trys žingsniai iki Karalystės. Antrasis


Atgal į: Trys žingsniai iki Karalystės. Lemiamas