Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-10-01

Trys žingsniai į laisvę: pirmasis

Publikuota: Straipsniai

Pasitaiko stebuklų. Žmogus prasigėrė, prarado šeimą ir darbą, visi sakė, kad pragėrė gyvenimą, ir štai - visai kitas žmogus. Blaivus ir laisvas jau dešimt metų.

Arba senas pažįstamas, kurį netikėtai sutikau oro uoste. Tai buvo tipiškas pinigo vergas, juos dar vadina darboholikais - nieko daugiau šis žmogus nematė, tik savo sukurtą įmonę, savo pelną, kuris visada buvo per mažas, ir savo išlaidas, kurios visada buvo per didelės. Kažkada mėginom dirbti kartu, bet neištvėriau - aš negalėjau gyventi kaip jis vienu darbu ir be jokių atostogų. Ir štai tas niurzglys žiemą įdegusiu veidu, švytintis ir pailsėjęs. Pasirodo, dabar jis gyvena kitaip ir netgi mėgsta keliauti!

Arba gal esat sutikę storulį, kurio negalėjot pažinti - tai juk tas pats žmogus, tik porą kartų plonesnis!

Kaip tai atsitinka?

Paklauskite tų žmonių, ir jie pasakys:

- Aš pamačiau: toliau šitaip negalima.

Pamačiau, kad daugiau nebegalima gerti, pamačiau, kad nebegalima kilogramais kimšti bandelių, pamačiau, kad negalima gyventi be savo gyvenimo…

Taigi - pamačiau. Pirmasis žingsnis į laisvę visada - suvokimas.
Kartais klausia manęs, kaip vyrą, brolį ar žmoną atpratinti gerti.

- Ar jis supranta, kad nebegali negėręs? - paklausiu pirmiausia.

- Žinoma, ne!

- Tai kaip jį atpratinsi?

Jeigu žmogus supranta, kad nebegali gyventi negėręs, jam atsiranda šansas pradėti kitą gyvenimą. Šitą nutraukti, nes jis visai sugadintas, ir pamėginti iš naujo. Kvaila manyti, kad tu tiktai mesi gėręs, o visa kita paliks kaip buvę. Jeigu tikrai paliks - ir draugai, ir pomėgiai, ir interesai, ir aplinka, ir vertybės, ir įpročiai, tai tu kokį rytą pabusi šalia to paties stalo, o galva vėl plyš nuo pagirių.

Ar galima išsiskirti su žmona ir gyventi tą patį gyvenimą? Ar galima suaugti ir likti kūdikiu? Ar galima išeiti į laisvę ir toliau sėdėti kalėjime? Kam tada vargas, jei nori likti prie seno?

Diagnozė daug ką išgąsdina. Aš alkoholikas? Nesąmonė! Norėčiau - gyvenčiau negėręs! Jeigu mano tėvas būtų laiku patikėjęs, kad jam - vėžys, tikriausiai būtų dar gyvas. Vėžys? Ne, tai neįmanoma! Kai patikėjo, beliko laukti mirties.

Daugybė žmonių gyventų laisviau, sveikiau ir ilgiau, jeigu įveiktų neigimą ir pamatytų: toliau šitaip negalima.

Kodėl jie nepamato?

Kai pirmą sykį atsidūriau tarp anoniminių alkoholikų, man buvo ir keista, ir nuostabu, kaip atvirai ir paprastai, be jokios saviplakos žmonės kalba apie save ir širdies gelmėse kylančias galingaas jėgas, kurios bloškia tave tai šen, tai ten. Tik tada, kai praregi ir aptinki tas jėgas, jos nebegali žaisti tavimi lyg šiaudeliu. Didžiausias atradimas, atvėręs iki tol neregėtas erdves ir pakeitęs mano gyvenimą, buvo pažintis su savimi, su nematoma savo puse. Koks aš buvau naivus, kai tikėjau, kad tai, ką suvokiu, ir yra visas mano pasaulis!

O kiek naivuolių atkakliai tuo tiki!

Hipnoze galima paveikti žmogų taip, kad jis pabudęs vykdys keisčiausius tavo įsakymus ir nė neįtars, kad dirba pagal tavo komandas. Jis gali nustatytu laiku imti strakalioti lyg vaikas, sukukuoti gegute arba visuose kambariuose įjungti elektrą. Jeigu paklausi, kodėl jis taip daro, žmogus prigalvos įtikinamiausių motyvų, bet tikrasis motyvas - hipnozės būsenoj gauta komanda - liks paslėpta nuo jo akių. Žmogui netgi galima įteigti alkoholio ar cigaretės dūmų baimę, ir alkoholikas kurį laiką negers, o rūkorius nesąmoningai vengs cigaretės.

Panašiai elgiamės mes visi, nors ir nesame susidūrę su hipnotizuotoju. Mus visus nuolatos veikia daugybė įtaigų ir saviįtaigų. Kai politikas ilgai ir metodiškai meluoja žmonėms, jog į valdžią jis eina dėl Lietuvos gerovės, ilgainiui ir pats nebemato tikrojo savo veiklos motyvo - turtų ir galios troškimo. Verslininkas ima tikėti, kad jis trokšta ne pelno, bet “geriau aprūpinti rinką”, alkoholikas įtikina save, kad jį valdo ne alkoholio troškulys, bet noras pabūti su draugais, savo vaiką mušanti motina elgiasi pagal smurtavusių savo tėvų scenarijų, bet šventai tiki, kad tai daro “dėl savo vaiko gerovės”…

Visgi būna - įtaigų užmigintą žmogų ištinka toks sukrėtimas, kad jis netikėtai pabunda ir išsigandęs pamato tikrąsias jėgas, kurios valdo jo kojas, rankas ir protą.

Būna, bet labai nedažnai.

“Man visada atrodė, kad apie savo dukrą tūpinėju iš meilės, - anoniminių alkoholikų susirinkime papasakojo viena moteris. - Dabar matau, kad mane valdo baimė. Aš visą laiką bijau, kad ji nepaliktų manęs, todėl viską darau, kad ji negalėtų kur nors išeiti arba išvykti…”

O siaube, juk panašiai būna ir man! Tik valdo ne baimė likti vienam, o baimė prarasti kontrolę. Štai kodėl aš noriu būti toks geras savo sūnui ir viskuo už jį pasirūpinti - išrinkti kompiuterinį žaidimą, kad neišsirinktų jis pats, išvirti valgyti, kad neišsivirtų pats, nupirkti jam gerą mašiną, kad jis pats nenusipirktų kokio nors suknisto kledaro!..

Praregėjimo akimirka kartais skaudžiai apakina, kyla noras vėl užsimerkti, bet jeigu atlaikai kažkokią sekundės dalelę, bemat išsiplaiksto iliuzijų rūkas. Pasąmonės vaiduokliai ir demonai išsilaksto tą pačią akimirką, kai juos pasiekia sąmonės spindulys. Jie gali veikti tik tol, kol yra nepastebėti ir nesuvokti.

Aš vis prisimenu, kaip pasukau į miestą nupirkti vaikams lauktuvių, o sugrįžau po trijų dienų be lauktuvių ir be pinigų. Ne, aš ėjau ne išgerti, aš tikrai ėjau lauktuvių, bet sutikau vieną draugą, kitą, nuėjom alaus, paskui išgėrėme brendžio, paskui išgėrėm pilstuko, paskui neprisimenu. Koks velnias vedžiojo mane kelias dienas tarsi vaiduoklį?

Jeigu įtaigų paveiktas žmogus pamatytų tikruosius savo motyvus, daug kas pasidarytų nebeįmanoma. Savo tikrąjį troškimą pažinęs alkoholikas nebegalės mulkinti savęs, kad jam svarbu draugai, o ne alus, diagnoze patikėjęs ligonis neapsimes esąs sveikas.

O taip, aš sergu, viskas eina velniop, toliau šitaip negalima!

Bet diagnozė - dar ne vaistai.

Kalinys gali suvokti, kad sėdi kalėjime, bet likti sėdėti visą gyvenimą.

Suvokimas - tai tik pirmas didelis žingsnis į laisvę.

Patiko (0)


Atgal į: Trys žingsniai į laisvę: pirmasis