Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-08-29

Baltijos sapnui atminti

Publikuota: Kita

Važiuodami žemaičių plentų, sutikome keletą automobilių, kurie pleveno trispalvėmis.

- Vėl krepšinis, - pareiškė Alius Sakinis. - Mūsų rinktinė pirmauja.

- Iš kur ištraukei?

- Visada, kai lietuvių komanda pirmauja, lietuviai savo mašinas pasipuošia trispalvėmis. O kai pralaimi, trispalvių tą pačią dieną nelieka.

Mes pradėjome juoktis.

- Aliau, koks tu atsilikęs!

Turėjome tam neišprusėliui paaiškinti apie Baltijos kelią. Prieš dvidešimt metų buvo toks kelias, milijonai žmonių išėjo į jį, o šiandien mini, kaip jie ėjo į kelią. Trispalvės - tai Baltijos kelias, o ne krepšinis.

- Negali būti! - ginčijo Alius.

- Nebuvo Baltijos kelio? - šokome mes.

- Negali būti, kad dvidešimt metų… Negi taip greitai?

Išsukom ir kelio ir nusekėm paskui trispalvę. Kažkur miestelio aikštėje turėtų būti mitingas. Tegu Alius pamato, kas ir kaip.

Miestelio centre prie parduotuvės radome laisvą vietą. O prie cementinio paminklo stovėjo būrelis žmonių. Keli senukai rankose laikė gėles. Aikštės kampe ant suoliuko sėdėjo porelė ir valgė ledus.

- Tik tiek? - paklausė Alius. - Šitiek dalyvių?

- Na, tada buvo daugiau… Gerokai daugiau.

- O kur kiti?

Mes patraukėm pečiais.

- Liko tvirčiausi, - pasakė kažkas iš mūsų. - Tiek to, pamatėm, važiuojam toliau. Kas norit, nusipirkit ledų…

- Ne, palaukit, - paprašė Alius ir patraukė į aikštės vidurį. Ten jau kalbėjo kažkoks žmogus.

Mes pasilikom stovėti prie parduotuvės, bet girdėjome viską, ką sako oratorius: Lietuva, Baltijos kelias mūsų širdy, širdyje mes susikibę už rankų, Baltijos kelias - tai mūsų vienybė, Baltijos kelias eina per mūsų širdis, tai mūsų visų ir kiekvieno asmeninis kelias… Jis kalbėjo baisias banalybes, o Alius stovėjo minioj ir didvyriškai klausėsi.

- Velniškai įdomu, - pasakė sugrįžęs.

- Patiko?

Jis neatsakė ir tylėdamas įlipo į mašiną.

- Keista, - stebėjosi Alius. - Aš tą žmogų pažįstu.

- Kas čia keisto? - negalėjom suprasti.

- Jo ten nebuvo! - sušuko Alius. - Jo nebuvo tada, suprantat?..

- Iš kur tu žinai?

- Jis mums davė velnių, kam pasičiupom mašiną ir išmovėm kartu su visais. Taip įsiuto, kad galėjom išlėkti iš darbo. Aš jums, suskiams, įdėsiu Baltijos kelią, sakė tada.

- Tai tu buvai pats? - sušukome choru. Negalėjome tuo patikėti. Mes pažinojome Alių ir linksmą, ir piktą, ir skeptišką ir sarkastišką, bet kad būtų dar ir patriotas…

- Aliau, tikrai? Tu buvai kartu su šitais?

- Ne, šitų kaip tik nebuvo! - šaukė jis. - Išliko tie, kurių nebuvo.

Nuo aikštės vis sklido žodžiai.

- Kur jūs, Baltijos kelio dalyviai? - klausė oratorius.

Pasigirdo skysti plojimai.

- Aliau, važiuotumei vėl? - sumanė kažkas paerzinti.

- Taišku! Norėčiau, kad vėl visi susirinktų…

- Tikrai?

- O taip, būtų labai įdomu. Norėčiau matyti, kaip jie visi kartu. Ir tie,kurie pakilo, ir tie, kurie visko neteko. Tie, kurie ūkininkui mauna kelnes, ir tie, kurie jau be kelnių. Tie, kurie valdo monopolį, ir tie, kurie valdo šluotą. Vieni atvažiuoja džipais, o kiti - senais kledarais. Kai kuriuos atlydėtų policija, visi kiti jiems turėtų užleisti kelią, apsauginiai vaikytų žioplius iš rezervuotų vietų… Tiems, kurie džipais ir limuzinais, reikėtų kažko išskirtinio, jiems negražu su prastuomene, kaip jie paduotų ranką spuoguotam nususėliui? O Baltijos kelias vienas, tai ir yra visas cimusas! Man įdomu, kaip jie stovėtų visi lyg idiotai. O tie, kurie turėjo išvykti į užsienį ir ten užsidirbti duonos? Kaip tie parvažiuotų į Baltijos kelią?

- Tai, sakai, Baltijos kelio daugiau nebebus?

- O kas rizikuos? Įsivaizduojat, kokios kiltų muštynės? Vieni reikalautų pakelti pieno kainą, o kiti norėtų brangiau parduoti trąšas. Studentai reikalautų nemokamų studijų, o pensininkai neleistų mažinti pensijų. Darbdaviai norėtų mažinti algą, o samdiniai įsigeistų viršvalandžių. Kiltų tokia vienybė, kad jai ataušinti prireiktų vandens patrankų.

Mes apvažiavome aikštę ir grįžom atgal į kelią. Tai buvo paprasčiausias plentas.

- Kur jūs, Baltijos kelio dalyviai? - skambėjo mums ausyse.

Alius liepė sustoti.

- Kur čia Baltijos kelias? - paklausė praeivio. Tas patraukė pečiais.

- Gal autostrada? - suabejojo kitas. Trečias parodė link jūros. Girdi, Baltija ten.

- Kur gi tas Baltijos kelias? - stebėjosi Alius.

Praeiviai traukė pečiais. Visi žinojo, kad yra toks Baltijos kelias, bet negalėjo parodyti, kaip iki jo nuvažiuoti.

- Paklauskit mentų, jie tikrai žinos, - patarė vienas jaunuolis.

- Atrodo, nerasim, - nusijuokė Alius ir grįžo į mašiną.

- Aliau, baik, turime reikalų, - raminome jį. - Kiek tu vaikysies vėją?

Alius nurimo. Skubėjome su reikalais.

- Aišku, tai buvo sapnas, - prisipažino staiga. - Aš sapnavau vienybę.

Patiko (0)


Atgal į: Baltijos sapnui atminti