Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-08-07

Valdžios Dievas ir Dievo valdžia

Publikuota: Straipsniai

Mano senas kolega rašo straipsnį apie Rainius. Jis susiriniko nemažai medžiagos apie Stalino budelių nukankintus žmones.

- Kokia tai baisi valdžia, - purtosi kolega. - Kaip pagalvoji - brrrr… Kaip galima taip paprasčiausiai imti ir žudyti nekaltus žmones?

- Neburnok prieš Dievą, - sakau jam, staiga prisiminęs vieną citatą, kuri deduoda ramybės.

- Kuo čia dėtas Dievas? Kas bendro tarp jo ir bolševikų valdžios?

- Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Visos valdžios nuo Dievo.

- Ką tu čia svaičioji?

- Svaičiuoju? Atsargiau - tai Šventasis Raštas! Apaštalo Pauliaus laiškas Romėčiams, berods, tryliktas skyrius.

- Tu čia kažką maišai, - ginčijo draugas. - Taip, yra Dievo nustatyta valdžia, bet yra ir šėtono. Staliną galime lyginti su šetonu, ir pagarba tiems, kurie jam priešinosi.

- Aš irgi manyčiau taip pat. O Biblija sako kitaip. Kas priešinasi valdžiai, tas prieštarauja Dievui. Rezistentai už tai susilauks Dievo teismo. Štai, pažiūrėk, visa citata: “Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.”

Mano kolega negali patikėti. Jis atrodo sutrikęs, net gaila.

- Kur čia matai, kad galima priešintis kažkokiai blogai valdžiai? - klausiu jo. - Žiūrėk: nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo!

Jis skaito toliau, ieško kokių nors išimčių, bet neranda. Toliau mokoma tik paklusnomo valdžiai ir valdininkams.

Žmogus labai gerbia visokius šventus raštus ir negali suprasti, kaip tai suprasti.

Aš tyčia nieko jam nesakiau. Tegu pasikapsto pats. Gal kada susipras, kad tos eilutės rašytos Romos imperijos laikais ir skirtos palaikyti romėnų valdžią - žiaurią, negailestingą, keliančią baimę ir siaubą, bet tvirtą. Jokios kitos valdžios niekas tada nežinojo… Senovės pasaulis buvo ne toks didelis.

Aišku, dabar pasaulis kur kas didesnis ir margesnis. Bet jeigu Romos bažnyčiai teikiame dieviškumo statusą ir jos mokymą išplečiame visam pasauliui ir visiems laikams, tai ir apaštalo mokymą apie romėnų imperijos valdžią turime taikyti visoms valdžios, įskaitant ir Josifą Staliną, ir Adolfą Hitlerį. Taigi kai šiandien esi nepatenkintas neteisingu valdžios sprendimu ir ruošiesi eiti į protesto demonstraciją arba mitingą, tu prieštarauji pačiam Dievui ir už tai susilauksi jo teismo. Keista, ar ne?

Vadinasi, mes arba turime visoms valdžioms (įskaitant ir ateistų) suteikti dieviškumo statusą, arba susitaikyti su tuo, kad tas Raštas rašytas tam tikram laikui ir tam tikriems labai konkretiems tikslams.

Ko gero, pirmasis pasirinkimas lengvesnis, jis ir dažnesnis. Nuo imperatorius Konstantino prasidėjusi valstybinės valdžios ir bažnyčios simbiozė nesibaigė su Romos imperijos griūtimi. Ji peržengė senąsias imperijos ribas, keitėsi ir prisitaikė prie besikeičiančių politinių struktūrų. Stačiatikiai atvirai pripažįsta paklusnumą politinei valdžiai - valstybės galva yra ir nacionalinės bažnyčios vadovas. Katalikų popiežius tebesaugo pasaulio centro ambicijas, o vienu metu buvo pasikėlęs aukščiau visų valdžių - jis juk dalindavo karūnas daugiau ar mažiau paklusniems karaliams. Protestantai veikia autonomiškai, o savo vyresniuosius išsirenka taip pat, kaip ir demokratinės valdžios atstovus - balsų dauguma. Jie visi, tiek stačiatikiai, tiek katalikai ir protestantai, laimina karalius ir prezidentus.

Be tokio palaiminimo karaliams ir prezidentams valdyti būtų kur kas sunkiau. Buka prievarta be nuoširdaus paklusnumo - negarantuota priemonė.

Istorija žino atvejų, kai politikai mėgino išsiversti be dvasininkų pagalbos. Bene pats didžiausias eksperimentas buvo atliktas bolševikų Rusijoje, kai absoliučią valdžią paėmusi partija ėmėsi dar ir bažnyčios funkcijų su visais keistais mistiškais ritualais - simboliniais valdžios rinkimais, į atlaidus labai panašiais pritarimo mitingais bei procesijomis (demonstacijomis), stabais (paminklais), griežta partine hierarchija ir netgi inkviziciją primenančiais eretikų (disidentų) teismais bei kankinimais. Kadangi religija negali gyvuoti be kulto, savo vadus ateistai pakėlė į Dievo rangą, paskelbdami juos visų tautų tėvais ir mokytojais.

“Čia niekas jo nematė, o jis visus regėjo”, - rašė oficiali valstybės poetė Salomėja Nėris apie visur esantį ir visus matantį Dievą, t.y. Vladimirą Leniną.

Savo germanišką religiją mėgino sukurti ir Hitleris, bet jo viešpatavimas pasibaigė palyginti greitai.

Taigi religijos ir bolševizmo (nacizmo) antagonizmas greičiau tariamas ir išoriškas - konfliktas kilo ne dėl to, kad ateizmas ir religija būtų iš principo nesuderinami dalykai. Viskas vyko kur kas primityviau: absoliučią valdžią paėmusios partijos pasišovė imtis dar ir bažnyčios funkcijos. Beje, Šiaurės Korėjos kompartijos vadas ir šiandien skebiasi esąs Dievo Sūnus…

Taigi visos valdžios, nesvarbu, kokios bebūtų, ieško vietelės kuo arčiau Dievo. Kaip teigia senieji Raštai, joms ten ir priklauso būti…

Atminkite tai, kai jums kils bedieviška pagunda pavadinti gerbiamus Seimo narius ologarchų statytiniais, o patį Seimą - korupcijos irštva ar dar baisiau. Jeigu esate pamaldus žmogus, neturėtumėt prieštarauti ir žemesniesims vadovams, tokiems, kaip rajono meras ar administracijos direktorė, netgi  paprastiems valdininkams nereikėtų priešgyniauti, nes visi jie - Dievo tarnai: “Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui.” (Tas pats tryliktas skyrius)

Sakot, tos eilutės truputį paseno, ir dabar mes patys, kiekvienas pilietis, esam savo valstybės, miesto, rajono tikroji Dievo skirtoji valdžia? O taip, aš tai girdėjau. Tai labai įdomu! Ir aš, ir tu, ir prasikolinęs mūsų kaimynas esam tikroji valdžia.

Keista, kad patys nežinom…

Ko gero, tai dar mistiškiau, nei visos pasaulio biblijos.

- Baikime  tai, - neiškentęs sakau savo kolegai.

Iš tiesų viskas daug paprasčiau: kas turi valdžią, tas diktuoja tikėjimą.

Patiko (0)


Atgal į: Valdžios Dievas ir Dievo valdžia