Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-08-01

Nevilties tikėjimai

Publikuota: Straipsniai

Savo svečius vežu prie Medvėgalio. Dabar jis sutvarkytas, labai išgražėjęs. Pamatę daugybę kalnų, kiti nustemba: kuris čia tikrasis?

- Jie čia visi tikri, - sakau. - Gal tik anas, piliakalnis, šiek tiek padirbtas. Jį mūsų protėviai pasididino, norėdami apsiginti nuo krikščionių antpuolių.

- Krikščionių?

- Na taip, gal ne nuo visų, o nuo Kryžiuočių ordino vienuolių. Matot, žemaičiai susipylė aukštesnę kalvos viršūnę ir ant jos pasistatė pilį. Kada krikščionių vienuoliai lipdavo tuo arba tuo šlaitu, mūsų protėviai pagoniai pylė ant jų galvų karštą smalą, rideno akmenis ir kitus daiktus…

- Kodėl vis sakai - krikščioniai, vienuoliai? - neiškentė svečias. - Kodėl nesakai - vokiečiai?

Kodėl aš turėčiau taip sakyti?

Vakare visi žiūrim savanos žmonių gyvenimą.

Baisu žiūrėti į televizorių - mažytį Afrikos kaimelį puldinėja liūtai. Jie naktį įsiveržia į šiaudines trobeles ir išsineša žmones. Dieną savo aukų tyko pakrūmėse, medžioja jas keliuose bei dirbamuose laukuose. Ne tik vaikai, bet ir suaugę vyrai bei moterys grėsmingajai katei yra lengvai pasiekiamas ir pakankamai sotus grobis.

Žmonės gyvena siaube.
Jie netiki, kad tai - tikrų liūtų darbas. Atsirado tikėjimas, kad tikri liūtai neužsiima kanibalizmu, kad žmones ryja ne liūtai, bet liūtų dvasios, kurias užsiundo kas nors, galimas daiktas - priešiškai nusiteikę šamanai. Be to, liūtų dvasios puola ne visus žmones, bet tiktai tuos, ant kurių kažkas užsiundė. Arba dvasios puola kažkuo nusikaltusius žmones už jų nuodėmes. Vadinasi, nuo užkerėjimų geriausia apsiginti atkerėjimais, maldomis bei įvairiais fetišais.

Valstybės samdomi medžiotojai, kuriems įsakyta apginti žmones nuo kanibalų antpuolių, netiki tais dalykais. Jie sako: mes turime remtis faktais, o ne pasakomis, naikinti realius kanibalus, o ne kovoti su dvasiomis. Gyvūniją tyrinėjantys mokslininkai irgi užsiima tikrai liūtais - stebi jų gyvenseną bei įpročius, ieško priežasčių, dėl kurių keičiasi liūtų elgsena ir vis labiau krypsta į kanibalizmą. Kaimiečiai mokomi statyti šiek tiek tvirtesnes lūšnas, kuriuos apsaugotų juos nuo žvėrių. Nuo žvėrių, o ne nuo dvasių. Kovoti su dvasiomis ir pasikliauti burtažodžiais būtų neatsakinga.

Viena liūtų tyrinėtoja palankiau žiūri į tikėjimą liūtų dvasiomis. Jos nuomone, magiška apsauga nuo įsivaizduojamų dvasių - irgi gynyba, tik psichologinė.
Įsivaizduokite savo gyvenimą savanos kaimelyje, kurio lūšnelės negali apsaugoti tavęs nuo galingo žvėries, o tų žvėrių knibždėte knibžda aplink. Vakar liūtas iš lūšnelės išsinešė vaiką, užvakar sudraskė kaimyną… Kam eilė šiąnakt? Kiek galima gyventi tokiame siaube?

Žmonės turi arba išprotėti, arba savo fantazijomis susikurti bent šiek tiek saugesnį ir protu paaiškinamą, vadinasi - nuspėjamą pasaulį.

Įsivaizduotas dvasių pasaulis irgi baisus, bet nebe toks. Juk pagal susikurtą tikėjimą  su vaiduokliais galima susitarti arba nuo jų apsisaugoti labai paprastais magiškais būdais.

Mokslininkė mano, kad tokia psichologinė apsauga padeda žmonėms išgyventi visuotinio siaubo sąlygomis.

Žiūrėdamas tą šiurpų “Nacionalinės geografijos” filmuką, kuris daugiausia laiko pasakojo apie liūtus kanibalus ir jų medžioklę, negalėjau atsistebėti labai ryškia psichologine linija. Juk liūtų kanibalų puldinėjami kaimeliai prieš savo valią tapo savotiškomis religijos laboratorijomis. Stebėdami nelaimės ištiktą kaimą, gamtininkai ir kino dokumentininkai užfiksavo, kaip pasikeitusi gyvensena keičia įsivaizduojamą dvasinį pasaulio apvalkalą, o iš jo randasi nauji tikėjimai. Vieno Afrikos kaimo istorija - visų religijų gemalas.

Negi mūsų valstybės palaikoma religija atsirado kitaip?
Kai užlipu ant Medvėgalio ar kokio kito piliakalnio, pažiūriu žemyn nuo šlaito ir mėginu įsivaizduoti, koks siaubas turėjo apimti senovės žmones, kai jie matė artėjančias gerai ginkluotų vienuolių ordas. Tas siaubas turėjo būti toks didelis, neviltis tokia siaubinga, kad auka pamilo budelį, susidėjo su juo ir ištrynė iš atminties užpuoliko pavidalą.

- Krikščionybė - taika ir meilė, - sako mano svečiai. - Vienuoliai meldėsi, o ne kariavo.

- Žmonės puola ne liūtai, o dvasios, - tvirtina Afrikos kaimelio gyventojai.

Beje, Kryžiuočių ordinas tebeveikia po šiai dienai. Seniai nuginkluotas, bet vienuolių turi. Jo centras Vienoje. Jeigu kada nuvažiuosit į Austriją, galit užsukti.

Jeigu to ne per daug, žinoma.

Patiko (0)


Atgal į: Nevilties tikėjimai