Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-07-27

Prarasti nebūtina

Publikuota: Miniatiuros

Alius Sakinis ištempė į kiemą laidus ir įsijungė žoliapjovę.
- Duok man, - pasisiūliau.
Jis stovėjo ir įtariai žiūrėjo, kaip aš pjaunu žolę.
- Tu dirbi kažkaip ne taip, - prikibo jis prie manęs. - Eini per kiemą kaip koks robotas!
- O kaip turiu eiti?
- Tu pažiūrėk: variklis burzgia, peiliai sukasi, jie ne tik nupjauna ir susmulkina žolę - jie suvaro ją į krepšelį!
- Tai kas? - nusistebėjau. - Taip daro visos žoliapjovės!
- Visos? O maniškė vakar šito nedarė. Pusę dienos prasiknisau!
Alius papasakojo, kaip jis taisė tą seną laužą. Išneršė pusę variklio, išardė jungiklį - jokio gedimo! Tai ko ji nesisuka? Alius dabar neturi nė cento, iš kur jis pirktų naują žoliapjovę? Argi ne siaubas? Kaip jis nusipjaus kiemą? Eis skolintis? Bet kas norės skolinti daiktą?
Netekęs paskutinės vilties, jis ėmė žiūrėti, kaip čia su laidu. Pasirodo, išsitraukęs kyštukas!
- Matyt, dirbdamas timptelėjau, ir jis išsitraukė, - džiaugėsi Alius. - Tik tokia bėda! Įjungiau kyštuką, ir variklis subirbė. Tu supranti? Variklis birbia, peiliai sukasi, jie nupjauna, susmulkina žolę ir tvarkingai suvaro į krepšelį. Man nereikia skolintis pinigų ir ieškoti kitos žoliapjovės!
Dabar pjoviau žolę ir mėginau suvokti, kaip tai vyksta: variklis sukasi, peiliai birbia…
- Ne, tu gadini darbą, - supeikė Alius ir atėmė mašiną.
Jam neįtiksi!
Atsisėdau pavėsyje ir žiūrėjau, kaip pjauna Alius. Tikrai, jis dirbo kažkaip ypatingai, pakiliai, pasimėgaudamas. Pradalgė po pradalgės, žingsnis po žingsnio kiemas ėjo gražyn.
Aš net pamiršau, ko atvažiavęs. Kažkada Alius man dovanojo kompaktą su įrašytu hipnozės seansu, bet kažkur nukišau ir negaliu rasti. Alius sakė, kad tai net ne hipnozė, bet paprasčiausi atsipalaidavimo pratimai, kurie padeda nuslopinti susikaupusią įtampą. Aš vis žadėjau išmėginti tuos pratimus, bet niekaip neprisiruošiau. Vakar išnerčiau visas spintas, bet kompaktinės plokštelės taip ir neradau.
Dabar toks sumautas gyvenimas, kad reikėtų atoslūgio.
Gal jis dovanotų kopiją?
Alius išjungė žoliapjovę ir vyniojo laidus. Laidai buvo nepaprasti - kažkada gyrėsi juos pirkęs už pusę kainos.
- Važiuojam! - pareiškė, numetęs laidus į sandėliuką.
- Kur?
- Kaip tai - kur? Namo! Važiuojam namo pas Alių Sakinį.
Jis, aišku, teisus. Kada rytą paliekam namus ir išeinam į darbą, mes visą dieną einam namo. Padarome didelį lanką ir grįžtam atgal. Kitaip klajotume tarsi benamiai. Kažkada su žmona išėjome pasivaikščioti ir sutikome Alių. „Kur einat?” - paklausė jis mūsų, ir neturėjome ką pasakyti.
Mes sėdėjom ant kranto ir žiūrėjom, kaip leidžiasi salė, o jis priėjo ir tarė: “Ką gi čia darot?” Čiulbėjo kelios lakštingalos, ir Aliui parūpo, apie ką gali būti jų giesmės. Mėginom spėlioti, kad čiulbėjimu jos pažymi teritoriją tarsi šunys pakeldami koją, kad vilioja pateles arba patinus, kad giesmėmis garbina Dievą, kad gieda ramybę, bet Alius numojo ranka. „Darykit tai ir toliau!” - pasakė nueidamas. Buvom sutrikę. Ką mes turim daryti? Juk nieko nedarom!
Nežinau, kodėl dabar tai prisiminiau.
Jis išmuša mane iš vėžių.
Kai atvykstu į Aliaus sodybą, būna, kad prarandu nuovoką. Ar mes einam kur nors, ar vaikštome? Važiuojam kur nors, ar važinėjamės? Žiūrim, ar paprasčiausiai matome, klausomės ar tiktai girdime?.. Darom ką nors ar paprasčiausiai gyvename?
Alius įjungė variklį.
Ko gero, dabar lieps klausytis, kaip puikiai veikia variklis, kokia graži jo mašinikė.
- Pažiūrėk į mano trobelę, - pasiūlė. - Gali būti, paskutinį sykį matai.
- Kodėl - paskutinį?… - nusigandau. - Bene kas atsitiks?
- Iš kur aš žinau… - patraukė pečiais. - Būna, kad sudega.
Mes dar stovėjom ir žiūrėjom į jo geltoną trobą.
- Įsivaizduoji, grįžtam namo - trobelės nėra!
Norėjau pasakyti, kad šito negali būti, bet prikandau liežuvį. Iš kur aš žinau, kad negali? Juk sudega šitiek medinių namų!
- Tu sakai, reikia gyventi baimėj? - paklausiau, kai išvažiavom iš kiemo.
- Taip, kartais bijau, - prisipažino Alius. - Kartais bijau, kad iš mano mašiniuko liks vieni skutai. Iš ko nusipirkčiau naują?
- Aliau, baik, tavo visai nauja!
- Žinai, kur tave vežu? Parodysiu dar naujesnę.
Mes apvažiavom miestelį. Vieno namo kieme gulėjo metalo laužo krūva. Tokios sulamdytos skardos. Išlikę ratai išdavė, kad tas baltų skardų rinkinys yra buvęs golfas. Sunku patikėti - visais metais naujesnis už Aliaus mašiniuką.
Stovėjom prie kelio, į kiemą nėjome.
- Ar tu kada pagalvoji, kaip gera vaikščioti, kaip lengva kilnoti kojas, kaip paprasta pamojuoti ranka? - paklausė Alius, ir aš supratau, kur jis suka.
- Nori pasakyti, kad tas žmogus, kuris važiavo ta mašina, dabar nei paeina, nei pajudina rankų?
- Taip, tai mano jaunystės draugas. Net keista, kaip jis išliko gyvas. Sako: dabar gyvenčiau kitaip. Jausčiau, kaip puiku vaikščioti, kaip gera draugui paspausti ranką, paimti nuo stalo obuolį… Dabar jis gyventų kitaip - džiaugsmu.
Kartais ir aš pagalvoju, kaip gera būti sveikam. Sykį taip susuko nugarą, kad negalėjau paeiti. Suleido vaistų, ir skausmas atlėgo. Tai buvo nepaprastas jausmas, bet jis truko labai trumpai.
- Mes važiavom sykiu, - kalbėjo Alius. - Aš važiavau pirma, o jis iš paskos. Pravažiavau sankryžą ir išgirdau trenksmą. Velnias žino, iš kur atsirado vilkikas ir pylė į draugo mašiną… Jeigu būtų atsiradęs viena sekunde anksčiau, dabar aš gulėčiau lovoj ir savo bičiuliui pasakočiau, kaip yra gera vaikščioti kojomis. Kaip puiku judinti ranką, pasiekti nuo stalo obuolį…
Brrr… Net nusipurčiau.
Apsisukę grįžom namo.
- Žiūrėk, namukas yra! - džiaugėsi Alius.
Geltona trobelė stovėjo kaip ir stovėjusi.
- Ir žoliapjovės niekas nepavogė, - pritariau aš, o sulankstytų skardų krūva neišėjo man iš galvos. Kažkokia kvaila sekundė, ir būčiau netekęs draugo. Ne toks jau jis ir stačiokas…
Vakare užsikūrėme laužą. Maniau - kepsim ką nors, bet paprasčiausiai kūrenome ugnį.
- Kaip tu manai, ar būtinai prarasti? - netikėtai paklausė Alius.
- Ar būtina netekti kojų, kad pamatytum, kaip gera vaikščioti?..
- Na taip… Ar tik tada suprasim, kaip gera pasiekti obuolį?
- Arba padegti trobelę, kad suprastum, koks geras dalykas - namai?.. - pradėjau antrinti.
Alius nusijuokė. Mano mintis jam patiko.
- Tikrai, gal viską sudeginam, o tada pamatysim, koks čia rojaus kampelis?..
Kodėl mes tokie kvailiai?
Įmečiau dar kelis pagalius. Staiga pamačiau, kokia graži ugnis.
- Kažkada buvau pasileidęs į visokia hipnozes ir meditacijas, - prisipažino Alius. - Buvau sukūręs net savo pratimų. Įsijungi plokštelę su įrašytais pratimais - įtampa dingsta kažkur, sunkumai nusirita… Maniau, kad tai išeitis.
- Ir kaip? Nusivylei?
- Geras dalykas, bet trumpas. Nieko tokio, kad nebandei.
Iš kur jis žino, kad nebandžiau?
Bet nesiginčijau.
Mes gulėjom kieme ant suolų, o liepsna švytėdama kilo į dangų.
- Ar būtina mirti, kad suprastum, koks geras dalykas - gyvenimas? - paklausiau labai filosofiškai, bet niekas man neatsakė.
Tas gyvulys miegojo po žvaigždėmis!
- Aš nieko prieš, - suniurnėjo jis pro miegus.
Jeigu numirtų, jis net nežinotų, kad mirė.
Taip ir paliktų miegoti.
Aš dar norėjau kalbėti, bet kalbėtis nebuvo su kuo. Atsistojau ant žemės, pritūpiau, vėl atsistojau. Pirmą sykį basos pėdos taip ryškiai pajuto rasą. Apėjau ratu apie laužą, labai aiškiai jutau, kaip dirba raumenys, kaip lankstosi kojos, kaip spindi žvaigždės, kaip čirškia žiogai. Aš tai matau, jaučiu, aš gyvenu! Juk tai nuostabus dalykas!
Pasaulis, kurį atradau, man vienam buvo per didelis.
Aliau, kelkis, sušalsi!

Patiko (0)


Atgal į: Prarasti nebūtina