Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-06-07

Nacizmo ištaka: atsakymas

Publikuota: Straipsniai

Sekmadienį vienas įsitikinęs katalikas, beje, mokslų daktaras, man išaiškino, kad nebuvo jokio žydų genocido - papraščiausiai žydas Hitleris, žydas Himleris ir dar keletas žydų išnaikino savo brolius žydus, tokiu būdu norėdami atsikratyti viso blogio, kuris slypi žydų tautoje.

Klausimas: ar ši nuostata apie žydų tautoje slypintį blogį atitinka katalų bažnyčios mokymą ir apskritai krikščionybės doktriną?

Atsakymas: taip, šis pasaulio krikščionių sąmonėje giliai glūdintis prietaras apie žydų tautoje slypintį blogį ne tik atitinka katalikybės ir apskritai krikščionybės doktriną - jis tiesiogiai kyla iš jos.

Kas yra lankęs bet kurią krikščionių bažnyčią, ne būtinai - katalikų, ir girdėjęs kunigų skaitomas evengelijas, tas šventai tiki: žydai pasmerkė Jėzų myriop. Ne romėnai, ne kunigai ar kiti romėnams parsidavę kolaborantai, bet žydai. Tarsi netyčia išleidžiama iš akių, kad ir visi apaštalai, ir katalikų garbinamoji Marija, ir pats Jėzus buvo žydai. Už Jėzaus mirtį krikščionių bažnyčiose vieningai smerkiama žydų tauta.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje pačius krikščionis sukrėtė nepaprastas žiaurumas, prie kurio privedė beveik du tūkstančius metų jų širdyse ugdytas antisemitizmas. Tačiau tik nedaugelis šiandien žino, kad žydų genocidą pradėjo ne naciai, bet šventoji katalikų bažnyčios inkvizicija, sukurta ir veikusi “neklystančiojo” katalikų šventojo tėvo nurodymu.

Kai vokiečių naciai privertė žydus prisisiūti prie savo drabužių šešiakampes žvaigždes, jie tik tik prisiminė seną ispanų inkvizitorių tradiciją. Viduramžių Ispanijoje, kur ir prasidėjo masinis žydų genocidas, žydai buvo verčiami siūtis prie savo drabužių “gėdos lopus”. Jeigu jie pasirodydavo gatvėje be tokio lopo, turėdavo arba mokėti didelę baudą, arba gauti inkvizicijos vienuolių lazdų.

Vadinamuosius “gėdos lopus” išgalvojo šventuoju iki šiol tebelaikomas katalikų bažnyčios tėvas Augustinas, padaręs beprotišką teologinį “atradimą”, neva žydai esą brolžudžio Kaino palikuonys, todėl paties Dievo valia turi būti pažymėti gėdos žyme. Šventasis ir neklystantysis katalikų tėvas tai beprotybei pritarė, ir ji tapo oficialia katalikų bažnyčios doktrina. Vargšamas žydams teko siūtis prie drabužių Kaino palikuonių lopus. Vėliau šią idėją prisiminė naciai.

Inkvicijos pasėta antisemitizmo sėkla sudygo kriščionių sąmonėje ir iki šių dienų išsilaikė jų folklore bei fobijose. Beprotiškos pasakaitės, kad žydai neva siurbia krikščionių vaikų kraują ir kepa macus, yra sukurtos bei paleistos šventųjų inkvizitorių ir po šiai dienai plinta su kitomis krikščioniškomis fobijomis. Nors žydai pagal savo tikėjimą vengia kraujo, o mėsą su neišbėgintu krauju laiko nešvaria ir nevalgoma, organizuotai krikščionių bažnyčių paleistas absurdas pasiekė mūsų dienas.

Didelį inkvizicijos smūgį žydų tauta patyrė maro laikais. Pradėjus plisti baisiąjai epidemijai, krikščionys mėgino gelbėtis, degindami ant inkvizicijos laužų raganas ir raganius, bet tai nepadėjo. Buvo pastebėta, kad maro liga kažkokiu būdu susijusi su vandeniu, kad ji, galimas daiktas, plinta per vandenį. O kas ją galėtų platinti? Aišku, žydai!

Antisemištiškai auklėtų krikščionių galvose negalėjo kilti kitos minties. Popiežius jai pritarė, tik nurodė,  kad tokie kaltinimai turėtų būti “kruopščiai patikrinti” ir “įrodyti”. Bažnyčios valdymo laikais prisipažinimas buvo laikomas pačiu geriausiu įrodymu, o inkvizicijos budeliai žinojo, kaip priversti kaltinamuosius prisipažinti.

Įdomu tai, kad dvidešimtąjame amžiuje kankinimų technologijas ištobulinę ir modernizavę bolševikai bei naciai viso labo perėmė krikščionių bažnyčios teisinę praktiką. Efektyvūs buvo ir nacių pirmatkų sukurti tardymo įrankiai - juk kankinami žydai noriai prisipažindavo platinę marą ir juo užkrėtę miestų bei kaimų vandenis. Kad tik gailestingieji krikščionys liautųsi lupinėję nagus, laužę kaulis ir leistų kuo greičiau numirti!

Absurdiškiausia tai, kad tais laikais dar nebuvo atrasta nei maro, nei apskritai bakterijų. Platinti maro žydai nebūtų galėję net ir labai norėdami. Bet įstatytas į bažnyčios stakles žmogus prisipažins padaręs bet ką. Sakoma, kad Stalino kaikais NKVD budelių daužomi pasmerktieji darydavo dar absurdiškesnių prisipažinimų.

Nors katalikų inkvizicija tiesiogiai organizavo ir vykdė žydų tautos genocidą bei kurstė antižydiškas nuotaikas, krikščiopniškas atisemitizmas yra kilęs ne iš jos - jis turi gilesnes šaknis ir siekia pačią oficialiosios krikščionybės užuomazgą.

Antisemitizmo sėkla glūdi oficialiosiose evangelijoje. Skaitant jas, į akis krenta niekaip neišprendžiamas prieštaravimas: kai Jėzus atvyko į Jėruzalę, jis žydų minios buvo sutiktas kaip mesijas, o kitą dieną žydų minios pasmerktas mirti. Ar galėjo taip pasikeisti nuotaikos?

Yra žinoma, kad minia neprotauja ir nesunkiai valdoma, bet nereikia pamiršti, kad ji - labai inertiška masė. Taip, ji gali prakeikti savo kumyrus, o prakeiktuosius pakelti į šventųjų rangą, tačiau tam turi praeiti laiko. Kad Jėzų garbinusios žydų minios požiūris pasikeistų per dieną ar dvi dienas - neįtikėtinas dalykas. Nežiūrint į tai, Mato legenda tvirtina, kad žydai ne tik pasmerkė Jėzų, bet ir prisiėmė prakeiksmą ant savo galvų: “Visi žmonės šaukė: “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!” Mt 27,25 Tokio prakeismo neprisiims joks sveiko proto žmogus, tuo labiau - religingas ir prakeiksmais tikintis žydas…

Ką tai galėtų reikšti?

Aišku, nei žydas Jėzus, bei jo apaštalai, nei kiti pirmieji mokiniai negalėjo būti antisemitai, nes visi buvo žydai. Jie į pasaulį žiūrėjo žydų akimis, o to pasaulio centras buvo Jeruzalė.

Dabar prisiminkim, kad oficialiosios evangelijos užrašytos ne Jėzaus dienomis, bet gerokai vėliau, kai romėnai jau buvo nuslopinę žydų sukilimą, nusiaubę Jeruzalę ir sugriovę žydų šventyklą. Pirmųjų Jėzaus mokinių bendruomenės jau buvo sunykusios ar sunaikintos.

Krikščionių pasaulio centras iš Jeruzalės tada jau buvo persikėlęs į Romą. Štai kodėl oficialiosiose evangelijų legendose į pasaulį jau žiūrima ne iš Jeruzalės, bet iš Romos pozicijų. Romėnai ir jų vietininkas Pilotas pasidaro geri, o Jėzaus tautiečiai žydai - blogi.

Romėnai žydus laikė sunaikinimo vertais savo priešais, o valstybinė religija yra pati geriausia priemonė pateisinti smurtą ir kitas valdančiųjų užmačias. Nuo imperatoriaus Konstantino laikų katalikų bažnyčia - oficialioji Romos institucija. Taigi krikščionybė - tai jau ne žydų, bet romėnų religija. Tokia su mekais kosmetiniais pakeitimais išliko iki šių dienų. Beje, Roma po šiai dienai tebeturi krikščionybės centro ambicijų, ji tebėra tokia pat antisemitiška.

Visa laimė - religijos įtaka nyksta, bažnyčių galia silpnėja. Vakarų pasaulyje rasinė diskriminacija ne tik išbraukta iš oficialiosios politikos, bet ir uždrausta. Nežiūrint į tai, antisemitizmas prasiveržia krikščionių sąmonėje absurdiškiausių idėjų ir fobijų forma, atisemitiniai prietarai tebėra gyvi mūsų tautų folklore. Matyt, priešiškumas žydams neišnyks tol, kol bus gyva krikščionybė - žydo Jėzaus mokymui absoliučiai priešinga ir pati žiauriausia pasaulio religija.

Nežiūrint į krikščionybės antisemitišką doktriną, visada buvo ir bus pavienių krikščionių, kurie nepritars nežmoniškai savo bažnyčių ideologijai. Yra žinoma, kad atsirado kunigų ir net vyskupų, kurie nacių laikais gelbėjo žydus nuo holokausto. Jų žmoniškumo žygdabis pasirodo dar didingesnis, kada žinai aplinkybes, kuriomis jie veikė. Juk tie kunigai ir vyskupai rizikavo gyvybe, laužydami savo bažnyčios antisemitines tradicijas ir nežiūrėdami savo popiežiaus susitarimo su Hitleriu.

Jų žmoniškumas buvo kur kas didesnis už religinį ribotumą ir krikščionišką beprotybę.

Patiko (0)


Atgal į: Nacizmo ištaka: atsakymas