Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-02-26

Demokratija jau prasidėjo

Publikuota: Straipsniai

Pagaliau
Vilnius ėmė daryti tvarką. Vieniems uždraudė mėtytis svogūnais, kitiems
neleido surengti pritarimo mitingo. Atseit, tie studentai ir kiti
piemengaliai nuo šiol rengs tik Adamkaus ir Kubiliaus palaikymo
mitingus - visai kaip artimiausiose mums šalyse buvo palaikomos
antikrizinės draugo Putino diržų veržimo akcijos.

Išgraušit!

Atlaikiusi
vieną chuliganišką šturmą ir šitiek patyčių, mūsų gerbiama vyriausybė
apsaugos demokratijos pagrindus ir be pritarėjų. Atrodo, prasideda
naujas demokratijos žingsnis, nauja brandesnės valstybės era. Mūsų
valstybė jau tokia stipri, kad gali gyvuoti ir be vidinio palaikymo.

Ne visada taip buvo.

Kažkada
vieno žymaus politiko, kai jo pavardė dar nebuvo toks garsus
keiksmažodis, pasiteiravau, kokiam socialiniam sluoksniui atstovauja jo
partija. Kieno interesą jie žada išreikšti Seime? Klausiau tik šiaip,
iš mandagumo, nes politikų ir žurnalistų susitikime reikėjo ko nors
paklausti. Tikėjausi banalių tauzalų apie valstybę ir tautą, bet
gudručio politiko atsakymas pranoko visus mano lūkesčius.

Ką tik
iškeptas partijos lyderis entuziastingai paaiškino, kad jiems pavyko
patraukti į savo pusę vieną jaunimo mėgstamą juokdarį, ir dabar jų 
šansai surinkti jaunimo balsų tapo realūs. Sakyčiau, pirštu į akį. Aš
jo klausiau apie socialinį pagrindą, jis man atsakė apie rinkimų
technologijos triuką.

Ar gali būti, kad partija, jeigu ji iš
tiesų įtakinga jėga, neturėtų realaus pagrido - tik savo struktūrą ir
balsų viliojimo technologijas?

Praėjo keletas metų, bet vis
neišblėsta iš atminties gruzinų masinio pučo vaizdai. Globalioji
televizija mums suteikė galimybę stebėti šį keistą politinį renginį,
tarsi žiūrėtume tiesioginę futbolo pirmenybių transliaciją. Jau atrodė,
kad kvepia tragedija, nes beginklė gruzinų minia prie jų parlamento
grėmingai didėjo, o apsauga laikė rankose ne žaisliukus - tikrus
šautuvėlius. Piliečiai kaupėsi prie parlamento kaip neapykanta
nusenusiam prezidentui, kuris buvo kaltas už karą, badą ir kitokias
nelaimes, o prezidentas atstatė prieš žmones savo valdžios likučius.

Kas nugalės - valstybė ar žmonės?

Ir
štai, parlemento šturmas!.. Toliau viskas vyko taip greit, kad buvo
sunku susigaudyti. Policija, tarsi būtų kas davęs komandą, nuleido
žemyn savo žaisliukus ir praleido žmones, kariuomenė nesikišo, nežinia,
ką veikę prezidento apsauga - jos niekur nebuvo matyti. Renginį
komentavęs diktorius netrukus pranešė, kad prezidentas kažkur išskrido.
Tikriausiai - į šalį, kuri buvo jam dovanojusi superšarvuotą
automobilį. Namuose prezidentas jau neturėjo ne tik savo tautos, bet ir
savo valstybės. Kas jį čia laikė tiek metų?

Kodėl tie, kurie globojo ir saugojo, leido taip lengvai išspjauti iš sosto?

Kyla
ir kitas, dar globalesnis klausimas: kokia jėga paskiria ir atleidžia
parlamentus bei prezidentus, jeigu jie ateina lyg patys sau, neturėdami
nei tvirto socialinio pagrindo, nei aiškios idėjos ar intereso, kurį
galėtų garsiai išreikšti? Kartais, žiūrėdamas į kokio importuoto
marzmatiko skraidymus bei pašnekėjimus, norėtum žinoti bent šalį,
kuriai jis čia atstovauja…

Grįžkim į Vilnių, į didvyrių
miestą, į mūsų Tėvynės sostinę. Mintyse nukeliaukim į tą rūstųjį Sausį,
suremkim pečius prie Parlamento, išreiškim asmeninę valią ir valią
tautos. Juk tie, kurie sėdi viduj, yra mūsų statytiniai, mes - jų jėga
ir saugumo garantas. Minia vis didėja, o jie nesirodo… Kodėl?
Pagaliau vienas išlindo, kiaušiniu gavo į kaktą, iš kažkur atsirado
chuliganų gauja, pasipylė akmenys… Taip, Sausis, bet - nebe tas.

Kodėl
nebe tas? Ar tie, kurie sėdi viduj, yra nebe tie? Negi ne tie, kuriuos
kažkada norėjom apginti savo krūtinėmis? Ar mes nebe tie ir išdavėm
savo parlamentą?

Kieno tai parlamentas? Juk tie, kurie sėdi
viduj, negali balsu atsakyti, kieno valia ir kieno pinigais pateko į
vidų. O tas anų rūmų senukas užsiėmęs kur kas globalesniais darbais ir
lekia į Gruziją erzinti rusų, tarsi būtų kokios superevalstybės šulas.
Po vienos jo kedencijos būta didelio juoko - tauta susimovė ir išrinko
ne tą, aną reikėjo atleisti ir perrinkti tikrąjį. Ar eiliniai rinkėjai
pataikys dabar, šį pavasarį?

Demokratinis bruzdesys prasidėjo.
Technologijos pradeda veikti: gerai pateptos propagandos mašinos pirmai
pradžiai turi pateikti intrigą, sukelti laukimo iliuziją, tarsi
lauktume savo mesijo ar laimingosios loterijos. Kas tai galėtų būti?
Aitė ar utė? Auskas, amkus ar elis?.. Tarp galimų kandidatų matyti ir
nematytų veidų, girdėti ir negirdėtų vardų. Ir niūrių arogantų, ir
plepių. Ir juokdarių, žinoma.

O kaip tu be pokštų? Kaip
priviliosi eilinių balsuotojų? Juk bus labai negražu, jeigu ateis
kandidatas į prezidentus ir išsirinks pats save. Arba tas negausus
būrelis tikrųjų rinkėjų… Įsivaizduojat? Televizija juos nufilmuos, o
mes sužinosim, kas ta po velnių oligarchija.

Būtų nei šis, nei tas.

Tie riebūs veidai iš storų limuzinų būtų kvailiau, nei pritarėjų mitingas.


Atgal į: Demokratija jau prasidėjo