Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-02-19

Stiklu šiltintas namas šyla nuo saulės

Publikuota: Straipsniai

Pietinę ir vakarinę namo sieną iš lauko geriausia
šiltinti ne akmens vata ar kita izoliacine medžiaga, bet stiklu. Tarp
sienos ir stiklo reikia palikti nedidelį oro tarpą, kuris tamsiu paros
metu veikia kaip šiltinimo medžiaga, o dieną, suspindus saulei, tampa
šildytuvu. Netgi vasario pradžioje siena po stiklu gali įšilti iki 40
laipsnių ir daugiau.

Namas šyla ir pats

Ar
galima kaip nors padaryti, kad namas šiltų ir pats — ne tik nuo
kūrenamų malkų, dujų arba elektros? Taip, tai labai pigu ir nesunku
padaryti!

Štai jums nedidelio eksperimento rezultatai.

Rudenį
pietinę ir vakarinę namo sienas apdėjau daugiabučių langų stiklais. Aš
juos pritvirtinau su visais rėmais. Dabar, kai senuosius medinius
langus žmonės masiškai keičia plastikiniais, medinių rėmų gali gauti ir
dykai, ir nusipirkti už kelis litus.

Dalis pietinės
sienos jau veikė kaip saulės kolektorius — ten po stiklu prikalta
juodai nudažyta skarda, išvedžioti juodi plastikiniai vamzdžiai–vasarą
jie tampa vandens šildytuvais. Dabar mėginsiu nustatyti, ar saulės
kolektorius galėtų veikti ir žiemą — tik šildyti ne vandenį, bet namo
sieną.

Po stiklu įtaisiau elektroninių termometrų daviklius ir kiekvieną dieną stebėjau parodymus.

Efektas
buvo ir gruodžio bei sausio mėnesiais, kai dienos apniukę ir labai
mažai saulėtų. Visgi dienomis siena po stiklu neįšaldavo iki minusinės
temperatūros — termometrų davikliai paprastai ten fiksuodavo dešimčia
laipsnių daugiau, negu atvirame lauke. Naktimis, kai nėra
ultravioletinių spindulių ir sienos stiklas negali veikti kaip
šiltnamis, po stiklu vis dėlto būna 2–3 laipsniais šilčiau, negu lauke.
Matyt, oro tarpas tarp sienos ir stiklo veikia kaip šilumos izoliacinė
medžiaga.

Didžiausias efektas būna saulėtą dieną.

Vasario
antroji. Saulėta, bet šalta. Lauke termometras rodo -10. O po stiklu
termometro daviklis fiksuoja +27,9 laipsnio. Galingas šildytuvas — jis
išlaiko beveik 40 laipsnių temperatūrų skirtumą.

Paprasčiau
sakant, šaltą, bet saulėtą vasario dieną dvi namo sienos— pietinė ir
vakarinė — atsidūrė vasaros temperatūroje. Vadinasi, tą dieną galiu
nekūrenti, o ir naktį, kai nebeliks saulės, sienos dar kurį laiką nebus
įšalusios.

Tamsi siena įšyla geriau

Darydamas
šį eksperimentą, nesitikėjau ypatingų rezultatų, todėl patingėjau sieną
po stiklu perdažyti tamsia spalva — ji liko geltona, o šviesi spalva
atspindi dalį šilumos. Jeigu šviesi siena įšyla beveik iki 30 laipsnių
ir daugiau, kiek įšiltų tamsi, tarkim, juoda?

Tai nustatyti padėjo vienas labai paprastais įtaisas, kurį vasarą naudoju vonios kambariui šildyti.

Tai saulės kolektorius, tik jis šildo ne vandenį, bet orą.

Mano
vonios kambarys be langų, todėl ir vasarą nemato saulės. Tingėdamas
pjauti lango skylę, prie sienos prikaliau skardos lakštą, nudažiau
juodai, o ant viršaus uždėjau keletą langų. Saulėtomis vasaros dienomis
oras tarp stiklo ir juodos skardos įkaista iki 50 laipsnių ir daugiau.
Iš to negudraus kolektoriaus jis patenka į kambarį pro viršuje išpjautą
10 centimetrų diametro skylę. Kolektoriaus apačioje yra dar viena tokia
pat skylė — pro ją ateina vėsus kambario oras. Įkaitęs jis kyla
aukštyn, pro viršutinę skylę grįžta atgal į vonios kambarį.

Taip cirkuliuodamas jis kuo puikiausiai įšildo patalpą.

Cirkuliacijai
pagreitinti pastačiau nedidelį iš seno kompiuterio išimtą
ventiliatoriuką, kurį varo šešios saulės baterijos. Tas baterijas
paėmiau iš lauko žibintų, kurių gali nusipirkti bet kuriame prekybos
centre.

Šis nebrangiai kainavęs įtaisas be jokių papildomų kaštų man šildo patalpą nuo pavasario iki rudens.

Vėlų
apniukusį rudenį, nesitikėdamas ypatingos šilumos ir bijodamas, kad
saulės kolektorius nepradėtų veikti kaip vėsintuvas, aš sustabdydavau
oro cirkuliaciją, abi ventiliacijos skyles užkišdamas akmens vata.

Pasirodo, be reikalo!

Vasario
antrąją, norėdamas nustatyti, kiek oras įšyla tarp stiklo ir juodos
skardos, atidariau viršutinę saulės kolektoriaus angą ir įkišau
termometro daviklį. Saulės baterijos veikė, ventiliatoriukas sukosi
visu greičiu. Dabar jis pradėjo pūsti į vidų + 43,9 laipsnių orą.

Vadinasi, po stiklus juoda siena įšyla beveik dvigubai daugiau, negu geltona.

Geltonąją
sieną vasarą nudažysiu tamsia spalva, o saulės kolektorių nuo šiol ir
žiemą naudosiu kaip ventiliacijos priemonę. Tik pro ją į vonios kambarį
iš lauko ateis ne šaltas, bet gerokai įšilęs oras.

Kaip tai veikia

Tokie
saulės kolektoriai veikia be jokios mistikos, nors daug kam tikriausiai
neiašku, kaip speiguotą žiemą po stiklu gali susidaryti tokia aukšta
temperatūra.

Stiklas turi savybę skaldyti nuo
saulės ateinančius ultravioletinius spindulius ir versti juos
šiluminiais infraraudonaisiais spinduliais. Štai kodėl saulėtą dieną ir
automobilyje, ir šiltnamyje ir šiaip po stiklu pasidaro labai karšta.

Suskaldęs
ultravioletinius, stiklas sunkai praleidžia infraraudonuosius— štai
kodėl jis dar veikia ir kaip puiki šiltinimo priemonė. Daržininkai
seniai pastebėjo, kad šiltnamio daržovėms pavasario šalnos nebaisios—
vėjas per naktį negali išgairinti po stiklu susikaupusios šilumos.

Tokią pat savybę turi ir polietileno plėvelė.

Brangstant
energijai, stiklą vis labiau imama naudoti ne tik šiltnamiams, bet ir
vandeniui šildyti. Jeigu juodus lauko vandentiekio vamzdžius apdengsime
stiklu arba polietileno plėvele, vasaros dieną vanduo juose įkais iki
50 laipsnių ir daugiau. Tokiu kolektoriumi aš pasirūpinu karšto vandens
nuo gegužės iki lapkričio, už tai nei šilumos, nei elektros tinklams
nemokėdamas nė sudilusio cento. Nebėra abejonės, kad stiklu apšiltintas
namas dabar gerokai sumažins šildymo išlaidas.

Stikliniai
saulės kolektoriai šiuo metu labai sparčiai plinta po visą Europą, tik
Lietuvoje jie tebėra didelė retenybė. Dėl to gali būti kalta ne tik
valstybės politika, tarnaujanti energetikų monopolijoms ir nepalaikanti
pačios pigiausios ir švariausios ergetikos. Saulės kolektoriai yra
naujas, neįprastas dalykas, gerokai keičiantis namo išvaizdą, o
valstietiškos prigimties konservatyvius žmones tai stipriai gąsdina.

Visgi,
į viską pažiūrėjus kūrybiškai, galima rasti vietos naujovei,
nesudarkant tradicijos. Namo sieną nebūtina dažyti gedulinga juoda
spalva — šilumą neblogai sugeria ir ruda ar net kuri kita tamsi spalva.
Beje, juodai nudažyti saulės kolektorių kvadratai ant negyvos baltų
plytų sienos gali atrodyti netgi žaismingai, o ant stogo įrenti saulės
kolektoriai apskritai nekrenta į akis — jie labai panašūs į
stoglangius…

P.S. Jeigu jums reikalingas paprasčiausias elektroninis valdiklis saulės kolektoriui, mes turime vieną atliekamą (tinka vandens ir oro kolektoriams). Galime tartis telefonu 861142387 arba petrasdargis@gmail.com

[Image] EKSPERIMENTAS: Šaltą vasario antrosios vidurdienį po stiklu įkaito ir
geltona namo siena. Už stiklo užkištas elektroninio termometro daviklis
rodė 29,9 laipsnių šilumos, arba beveik keturiasdešimčia laipsnių
daugiau, negu lauke.


[Image] EFEKTAS: Po stiklu juoda siena įkaito beveik dvigubai smarkiau, negu
geltona. Saulės energijos varomas ventiliatoriukas iš šio kolektoriaus
varė į kambarį + 43,9 temperatūros orą.


[Image] IŠVAIZDA: Juodai nudažyti saulės kolektorių kvadratai bei stačiakampiai baltų plytų fone gali atrodyti ir žaismingai.

Skaityti straipsnio tęsinį


Atgal į: Stiklu šiltintas namas šyla nuo saulės