Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-01-16

Nelieskit svetimo Seimo!

Publikuota: Straipsniai

Mano bendravardis Alius Sakinis
nutrintu golfuku įlėkė mašinų aikštelę tarsi akis išdegęs,
staiga kirto stabdžiais ir sustojo visai šalia manęs ir mano
mašinos, galima sakyti, beveik užlėkė ant mano naujų batų ir
vos neaptaškė naujutėlaičio palto. Pamatęs mane stovintį šalia
naujutėlaičio pasato, jis išsprogino akis kaip pjaunamas veršis,
rūškanu veidu išsiruopštė iš savo metalo laužo krūvos ir
grėsmingai paklausė:

- Išeitų, aš už savo skardinį
vaiduoklį mokėsiu tiek pat, kiek tu už savo ponišką limuziną?

Aš jau žinojau, kaip jis nuliūdo,
kai sužinojo apie būsimą savo golfuko mokestį. Vietoj to, kad
padėjęs valstybei suveržti jo diržą, Alius nevalgęs nuėjo į
lovą ir nemiegojo per naktį. Vartėsi iki paryčių, o tada
susapnavo, kad seno golfuko mokestis turėtų būti mažesnis už
limuzino mokestį.

- Taip, žinoma, abu mokėsime lygiai, -
mėginau jį nuraminti. - Mes juk visi už lygybę.

- Kokia čia lygybė! Tu per dieną
nuleki po du šimtus kilometrų, aš du sykius per mėnesį
atvažiuoju į Šilalę nusipirkti kruopų, makaronų ir šunims
kaulų.

- Na, gali atvažiuoti dažniau, -
patariau jam. - Kad nereikėtų mokėti be reikalo, atvažiuok į
Šilalę bent tu sykius per savaitę, kaulų nusipirk ne tik šunims,
bet ir sau. Dabar, kada šitokia krizė, kaulai gali išgelbėti
Lietuvą.

- Neturiu iš ko! - piktinosi
Alius, tarsi aš būčiau kaltas, kad jis kažko neturi. - Jeigu
važinėsiu kasdien, neliks pinigų nei kruopoms, nei kaulams!..

- Tada palik golfuką kieme – tegu
stovi šalia metalo laužo krūvos…

- Gerai, sakykime, golfuką aš
pastatau, - ėmė svarstyti Alius. - Golfukas stovi, mokesčiai
eina?

- Mokestis – šventas dalykas, -
norėjau savo bendravardžiui paaiškinti mokesčių naudą, bet
Alius nutvėrė mane už rankos, nusitempė į savo golfuką ir
pasisodino šalia. Jis nori pašnekėti rimtai, be juokų ir
sarkazmo – kaip su išmanančiu žmogumi.

Pasirodo, šiąnakt, kai negalėjo
užmigti, jis sumąstė keistą dalyką.

Jo supratimu, vyriausybė nori
piliečiams užnerti ant kaklo labai neteisingą mokestį. Tas
mokestis už mašinas būtų toks pat neteisingas, kaip ir mokestis
už kojas. Nesvarbu, ar tavo kojos greitos, ar jas vos pavelki –
visi mokėsim vienodai. Vienas tomis kojomis laimi lenktynių auksą,
kitas vos nusivelka iki pašto atsiimti pensijos, bet visi mokėtų
vienodai. Ir niekam nerūpi, kad tūkstantis litų vienam yra
trupinys, o kitam trupinys – vos ne tūkstantis litų!..

- Pats pagalvok: turtingas žmogus
už savo naują pasatą galėtų mokėti tūkstantį litų, ir nieko
jam nenutiktų, - tai pasakęs, jis kažkodėl mane kumštelėjo. -
O štai aš nesukrapštysiu nė šimto… Aš prarasiu savo seną
golfuką! Ar tai teisinga? Negi vyriausybė siekia, kad aš
netekčiau golfuko? - stebėjosi Alius. - Kas jai iš to, kad į
Šilalę vaikščiosiu pėsčias?

- Aliau, pats žinai - vargšai
sudaro didžiąją dalį, - mėginau paaiškinti. - Jeigu vargšus
atleisi nuo mokesčio, kas tada mokės? Kas išlaikys valstybę?
Pats pagalvok, iš ko gyvens Seimo nariai, jų patarėjai, iš ko
didinsim valdymo aparatą?..

- Viską aš suprantu, - ginčijo
Alius. - Mokesčių bus per akis!

Štai kur naujiena – jis šiąnakt
sukūrė teisingų mokesčių planą.

Iš pirmo žvilgsnio jo planas
neatrodė beprotiškas. Jeigu jau reikia lupti už mašinas, mąstė
Alius, tai lupkim nuo tų, kurie važiuoja ir turi naudos iš savo
keturračių draugų. Kas važiuoja daugiau, tegu moka daugiau. O
kas ir kaip sukontroliuos? Registruos spidometrų parodymus? Ne,
pasirodo, nereikia nė šito – mokestį galima nulupti degalinėje.
Daugiau važiuoji – daugiau perki degalų. Tegu valstybė prideda
dar kelis centus prie kuro akcizo, kad jau negali kitaip…

Alius buvo patenkintas savo planu lyg
vaikas.

Įsijautęs kaimo filosofas išleido
iš akių itin svarbų dalyką – didesnis akcizas skatintų
važiuoti mažiau, mažiau pirkti degalų, o tai kirstų per kišenę
gerbiamiems naftininkams. Negi Alius norėtų, kad dar labiau
sumažėtų jų apyvarta, kad jie netektų dar kelių milijonų? Gal
jis koks ekstremistas ar teroristas, kad kėsinasi į gerbiamų
energetikų pelną?

Kita jo plano dalis buvo dar baisesnė
ir dar labiau teroristinė.

Kažkur jis paskaitė, kad vienas
dešimtadalis žmonių valdo devynis dešimtadalius turto. Jeigu
vyriausybė nori atsipjauti didesnį pyrago gabalą, tai tegu pjauna
nuo to didžiojo gabalo, o ne nuo tų devynių dešimtadalių
vargšų, kurie turi po trupinį. Kas turi seną nutrintą golfuką,
tegu moka kaip už golfuką, kas nusipirko naujutėlaitį pasatą,
tegu moka kaip už limuziną. (Kažko vėl maktelėjo man į
pašonę.) Kas turi lūšną, tegu nieko nemoka, kas turi dvi tris
pilis, tegu moka kaip už pilis…

- Tu ką? - išsigandau. - Pasisakai
už ekstremistinį turto mokestį?

- Taip, žinoma! - pareiškė tas
ekstremistas. - Krizės našta tada išsiskirstys piliečiams po
lygiai, pagal jų galimybes. Milijardierius metelius kitus pabus
vargšu milijonieriumi, užtat aš neprarasiu golfuko ir turėsiu
kuo nuvažiuoti į krautuvę kaulų. Gerbiamas ministras išlaikys
gal nebe tris, o tik dvi meilužes, užtat mano kaimynas bedarbis
neis pasikarti. Vyriausybė padarė didelę klaidą, kad taip
nesutvarkė mokesčių…

- Klaidą? - nustebau. - Kokią
klaidą?

- Na, kad taip nesutvarkė pajamų
mokesčių. Kas uždirba daugiau, turėtų mokėti daugiau, o kas
gauna mažiau, mažiau tegu duoda… Kažkas mūsų valdžioj, gal
paprasti raštininkai, gal kokie valdininkai, padarė apmaudžią
klaidą ir viską apvertė aukštyn kojomis. Kai sužinojau, buvau
pritrenktas – pasirodo, tie, kurie uždirba daugiau, moka
mažesnius mokesčius! Įsivaizduoji?

Mes kokią minutę tylėjom.

- Aliau, tu iš tiesų manai, kad tai
klaida? - pasibaisėjau.

- Taišku!.. - užtikrino jis. - Kas
daugiau?

Nutirpau iš baimės.

Prieš mane sėdėjo pusprotis. Jis
nelakstė laukais, negrasino peiliais ir kirviais, jo mąstymas
atrodė logiškas ir be prieštaravimų, bet tai buvo visiškas
idiotas, kuris gyvena kažkur debesyse, bet jokiu būdu – ne
žemėje.

-
Tu įsivaizduoji, kaip lengvai mūsų Lietuva įveiktų tą krizę, kiek būtų
naudos visiems, - svaičiojo jis toliau. - Kažkas turi pasakyti mūsų
vyriausybei, kur jos klaida, juk tai, po velnių, mūsų valdžia, mes juos
išrinkom, jie – mūsų atstovai. Turim važiuoti prie savo Seimo, prie
mūsų Vyriausybės, pasakyti savo atstovams, parašyti plakatuose, kur
mūsų valdžios klaida…

Jis taip ir kalbėjo: mes, mūsų
vyriausybė, mūsų valdžia, mūsų valstybė, mūsų atstovai, mes
išsirinkom… Tarsi jis būtų finansavęs bent kelių partijų
rinkimų kampaniją, investavęs į naująjį Seimą kelis milijonus
ar milijardus ir dabar galėtų teisėtai girtis, kad turi
parlamente savo atstovus, kad turi savo parlamentą, kuris paskyrė
jo Jyriausybę, ir ta Vyriausybė turi tarnauti jam, vien tiktai jam
ir jo biznio draugams…

Po velnių, ko jis lenda prie svetimo?

Jis dar kažką vapaliojo, bet aš
nenorėjau klausytis. Patys suprantat – laikai neramūs, atsiranda
visokių ekstremalių protestuotojų, valstybė budri, dar kas nugirs… Sakau
garsiai, kad girdėtų visi: naujutėlaitis pasatas, prie kurio mane
užlupo Alius Sakinis, yra visai ne mano, aš tik stovėjau prie jo,
bet vis tiek pasisakau prieš ekstremistinį turto mokestį, prieš
antidemokratinius progresyvinius mokesčius ir pieš bet kokias
kitas teroristų užmačias sumažinti gerbiamų energetikų, bankų
ir kitų valstybės ramsčių pelnus.

Ir dar: jeigu jis nuvažiuotų kur
nors protestuoti ir prie gerbiamo seimo prikrėstų velnių, tai
žinokit, kad Alius Sakinis – visai ne aš, kad mes net ne
giminės, tai tik sutapimas, aš jo nepažįstu ir net nebuvau
susitikęs.

Po kuo ir pasirašau -

Alius Sakinis


Atgal į: Nelieskit svetimo Seimo!