Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-12-29

Ar yra rusų?..

Publikuota: Straipsniai

Ar yra rusų, kurie būtų nusipelnę Lietuvos valstybingumui?

Paprasčiausias atsakymas, kuris šovė į galvą, pamačius tą klausimą: o kodėl turėtų nebūti?

Bet šį sykį svarbu ne atsakymas. Kur kas įdomiau, iš kur atsiranda tokie klausimai.

Juk
gimsta jie kažkaip žmogaus galvoje, užauga, neduoda ramybės, galiausiai
žmogus kreipiasi į interneto bendratikius: ar yra rusų, kurie nebūtų
mums priešai?

Prietaringas rusas, pamatęs šį klausimą, irgi gali paklausti: ar yra lietuvių, kurie nejaustų neapykantos rusams?

Štai
turim du žmones, kurie nepažįsta vienas kito, bet jau yra priešai.
Vienas laiko save lietuviu, kurį puola įsivaizduojami rusai, kitas
laiko save rusu, kurio nekenčia tariami lietuviai.

Pamatęs konkretų rusą, tas lietuvis iš tiesų gali pulti. Tą patį gali padaryti ir anas rusas, sutikęs lietuvį.

Du nepažįstami žmonės pateko į savo pačių patriotizmo duobę.

Kaip išlipti iš jos?

Abejoju, ar tai įmanoma…

Kur
kas paprasčiau pasisaugoti ir neįkristi. Nors gyvename agresyvioje
krikščioniškoje kultūroje, kuri nuolatos kursto mūsų priešiškumą
kitiems ir kitokiems, visgi esame ne robotai, ne užprogramuoti
kompiuteriai, bet šiokią tokią autonomiją turinčios asmenybės. Vieni
tos autonomijos išsiugdėm daugiau, kiti jos gavom labai mažai, bet nesu
sutikęs ir paties bukiausio nacionalisto ar pačios aršiausios davatkos,
kurie niekuo nesiskirtų nuo kitų bukiausių nacionalistų arba aršiausių
davatkų. Žmonės nebūna serijinės gamybos, nors ugdomi pagal vienodus
nacionalinius arba religinius štampus.

Jeigu sutinkat su prielaida, kad kiekvienas žmogus - nepakartojamas individas, jau galite apsiginti nuo prietaro.

Paprasčiausias
būdas išvengti socialinių, nacionalinių, religinių ir kitokių
stereotipų - visada bendrauti su vienu konkrečiu žmogumi, o ne su
žmonių grupe. Kalbiesi su buhaltere Onute? Tai ir kalbėk su Onute, o ne
su “buhalterėmis apskritai”. Nėra jokių “buhalterių apskritai”, tai tik
abstrakcija. Žeme vaikšto tik konkretūs žmonės, kurie labai skiriasi
vienas nuo kito. Eini į pasimatymą su ruse Nadia? Tai ir eik pas Nadią,
nesigulk į lovą iškart su visa rusų tauta…

Abstraktus
mąstymas, daiktų ir žmonių grupavimas pagal tam tikrus požymius arba
funkcijas gerokai palengvina mūsų gyvenimą. Kada kavinėje prie staliuko
prieina padavėjas, mums nereikia svarstyti, kas tai per asmenybė -
iškart sakom, ką jis turi atnešti. Jeigu norim apskųsti kaimyną, rašome
skundą policijai, o ne konkrečiam policininkui, ištikus vandentiekio
avarijai, į namus kviečiam bet kokį santechniką - šiuo atveju, mums,
katalikams, visai nesvarbu, ar jis tiki nekaltu Marijos prasidėjimu, ar
ne, mums tereikia, kad jis kuo greičiau užtaisytų vamzdį. Tų žmonių
asmenybės mums visai nesvarbu, į jų savitumą nekreipiam dėmesio, jis
tarsi išnyksta.

Jeigu kurį laiką bendrausime tik su tam tikromis
žmonių kategorijomis, tarkim, su policininkais, taksistais, namų
šeiniminkėmis, santechnikais, kurie mums bus tik  policininkai,
taksistai, namų šeimininkės ir santechnikai, ilgainiui imsim tikėti,
kad iš tiesų egzistuoja tokios žmonių veislės, kaip policininkai,
taksistai, santechnikai… Et, visi jie tokie!

Visi. Štai turime
labai stiprią iliuziją - išgalvotus padarus be unikumų. Dabar beliko
patikėti savo abstrakcijomis ir  imti laikyti jas realiomis būtybėmis -
tarsi gyventų kur nors “žinduolis”, kuris turėtų visas žinduolių
savybes, “rusas”, kuriame tilptų visi rusai, “motina”, iš kurios
šablono ristųsi visos kitos motinos…

Tai va, abstraktus
mąstymas gali ne tik palengvinti mūsų gyvenimą, bet ir suklaidinti.
Taip atsitiks visada, kai nuo konkrečių unikalių žmonių pasitrauksime
link abstrakčių vaiduoklių.

Mėginkim dar sykį vaduotis.

Sakote,
rusai nusiteikę prie kažkokį mūsų valstybingumą? Rusai - tai priešai?
Teoriškai… O konkrečiai? Kaimynas Serioža, kuris neseniai paskolino
tūkstantį litų, - irgi man priešas? Ne, jokiu būdu! Ar aš pažįstu rusų,
kurie man asmeniškai kenktų? Ne. Ar pasitaikė rusų, kurie man padėjo?
Taip, ir ne tik Serioža…

Tai kas tie rusai ir kas tie lietuviai? Kažkas daugiau, nei mūsų fantazijos šmėklos?


Atgal į: Ar yra rusų?..