Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-04-03

Nevilties religija

Publikuota: Straipsniai



Mažytį Afrikos kaimelį puldinėja
liūtai. Jie naktį įsiveržia į šiaudines trobeles ir išsineša
žmones. Dieną savo aukų tyko pakrūmėse, medžioja jas keliuose
bei dirbamuose laukuose. Ne tik vaikai, bet ir suaugę vyrai bei
moterys grėsmingajai katei yra lengvai pasiekiamas ir pakankamai
sotus grobis.


Žmonės gyvena siaube.

Jie netiki, kad
tai - tikrų liūtų darbas. Atsirado tikėjimas, kad tikri liūtai
neužsiima kanibalizmu, kad žmones ryja ne liūtai, bet liūtų
dvasios, kurias užsiundo kažkas, galimas daiktas - priešiškai
nusiteikę šamanai. Be to, liūtų dvasios puola ne visus žmones,
bet tiktai tuos, ant kurių jas kažkas užsiundė. Arba dvasios
puola kažkuo nusikaltusius žmones už jų nuodėmes. Vadinasi, nuo
užkerėjimų geriausia apsiginti atkerėjimais, maldomis bei
įvairiais fetišais.

Valstybės samdomi medžiotojai, kuriems
įsakyta apginti žmones nuo kanibalų antpuolių, netiki tais
dalykais. Jie sako: mes turime remtis faktais, o ne pasakomis,
naikinti realius kanibalus, o ne kovoti su dvasiomis. Gyvūniją
tyrinėjantys mokslininkai irgi užsiima tikrai liūtais - stebi jų
gyvenseną bei įpročius, ieško priežasčių, dėl kurių keičiasi
liūtų elgsena ir vis labiau krypsta į kanibalizmą. Kaimiečiai
mokomi statyti šiek tiek tvirtesnes lūšnas, kuriuos apsaugotų
juos nuo žvėrių. Nuo žvėrių, o ne nuo dvasių. Kovoti su
dvasiomis ir pasikliauti burtažodžiais esą būtų
neatsakinga.

Viena liūtų tyrinėtoja palankiau žiūri į
tikėjimą liūtų dvasiomis. Jos nuomone, magiška apsauga nuo
įsivaizduojamų dvasių - irgi gynyba, tik psichologinė.
Įsivaizduokite savo gyvenimą savanos kaimelyje, kurio lūšnelės
negali apsaugoti tavęs nuo galingo žvėries, o tų žvėrių
knibždėte knibžda aplink. Vakar liūtas iš lūšnelės išsinešė
vaiką, užvakar sudraskė kaimyną… Kam eilė šiąnakt? Kiek
galima gyventi tokiame siaube?

Žmonės turi arba išprotėti,
arba savo fantazijomis susikurti bent šiek tiek saugesnį ir protu
paaiškinamą, vadinasi - nuspėjamą pasaulį. Įsivaizduotas dvasių
pasaulis irgi baisus, bet nebe toks. Juk pagal susikurtą tikėjimą
puola ne visi liūtai, bet tik užkeiktų liūtų dvasios, be to,
dvasios žudo ne visus, bet tik tam tikrus žmones. Vadinasi, jos
neturėtų pulti manęs, jeigu aš mokėsiu sutarti su vaiduokliais
ir jų apsisaugoti…

Mokslininkė mano, kad tokia
psichologinė apsauga padeda žmonėms išgyventi visuotinio siaubo
sąlygomis.

Žiūrėdamas tą šiurpų “Nacionalinės
geografijos” filmuką, kuris daugiau pasakojo apie liūtus
kanibalus ir jų medžioklę, negali atsistebėti labai ryškia
psichologine linija. Juk liūtų kanibalų puldinėjami kaimeliai
prieš savo valią tapo savotiškomis religijos laboratorijomis.
Stebėdami nelaimės ištiktą kaimą, gamtininkai ir kino
dokumentalistai mato, kaip pasikeitusi gyvensena keičia
įsivaizduojamą dvasinį pasaulio apvalkalą ir randasi nauji
tikėjimai. Trumputė kaimo istorija - visų religijų gemalas.


Ar mūsų valstybės palaikoma religija
atsirado kitaip?

Būtų gerai, jeigu kas atsakytų: kokie
liūtai privertė mano protėvius patikėti, kad juos užpuolę
krikščionių vienuoliai neša ant savo kardų gyvenimą? Koks turi
būti siaubas ir neviltis, kad auka pamiltų savo budelį?

Patiko (0)


Atgal į: Nevilties religija