Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-10-27

Evangelija kaip antikultūra

Publikuota: Straipsniai

Štai jūs gaunate
didelę banko paskolą ir su nemenku jauduliu dedate paskutinį parašą.
Tada prieina banko savininkas, apkabina per pečius ir sako:

-
Jeigu galėsi, grąžink skolą, kad nebūtų sunkumo ant tavo širdies. O jei
negalėsi - neimk į galvą, viską mes nurašysim. Aš skolinu,
nesitikėdamas atgauti.

Arba kelyje patiriate avariją, nutempiate
mašiną į remonto dirbtuves, ir ten ima skaičiuoti visų darbų kainą.
Skaičiuoja, skaičiuoja, suma auga, auga, jūsų veidas pamažu tįsta,
tįsta… Pagaliau dirbtuvių savininkas pamato jūsų išgąstį ir sako:

-
Negalėsi sumokėti visos sumos - bala nematė.  Nesirūpink, mes jūsų
mašiniuką vis tiek sutaisysime. Mes duodam visai ne todėl, kad gautume
patys. Mums paprasčiausiai patinka taisyti mašinas ir matyti, kaip
apsidžiaugia mūsų broliai, pamatę, ką jiems padarėme.

Absurdas?

Taip, žinoma, mūsų kultūroje tai būtų absurdas.

Mes
gyvename tokioje kultūroje, kuri niekaip nesuderinama su Evangelijos
siūlomu gyvenimo modeliu. Jeigu mūsų pasaulyje būtų pritaikyti bent
keli Jėzaus pasiūlyti principai, tarkim, bankai imtų skolinti ne tik be
palūkanų, bet ir nesitikėdami atgauti skolą, o darbininkai imtų dirbti
visai ne dėl algų, mūsų ūkį ištiktų tokios pasekmės, kurias sunku ir
numatyti.

Štai kodėl Evangeliją geriausiu atveju mes suvokiame
kaip paradoksą arba kažkokį mistinį kito pasaulio skambesį. Bet, jeigu
pridėsime ranką prie širdies ir būsime visiškai nuoširdūs, mes turėsime
pasakyti: tai, ką prišnekėjo Jėzus, yra visiškas absurdas, su sveiku
protu tai niekaip nesuderinama.

Kur jūs matėt, kad boksininkas,
gavęs kumščiu į snukį, atsuktų varžovui kitą žandą? Arba kad užpultas
žmogus, iš kurio plėšikas atėmė paltą, mielai jam pridėtų ir marškinius?

Tačiau
Jėzaus patarimai atrodo absurdiški visai ne todėl, kad patys savaime
būtų absurdiški. Mes gyvename tokioje aplinkoje, kuri suformuoja tam
tikrą gyvenseną ir tam tikrą mąstyseną. Mūsų protas negali priimti
kitokio mąstymo būdo, tačiau tai nereiškia, kad kitokia mąstysena
apskritai nebūtų įmanoma.

Jeigu nuo vaikystės būtume gyvenę
tokioje bendruomenėje, kuri vertina tik broliavimąsi, o konkurenciją
pašiepia, mes nežinotume, kokia laimė yra nustumti savo brolį nuo
lovio, nuo sosto, nuo garbės pjedestalo, nuo kito sėkmės olimpo.

O
jei nuo vaikystės būtume išmokę kito sėkmę suvokti kaip savo asmeninę
sėkmę, mes paprasčiausiai negalėtume suprasti dabartinės literatūros
aprašytų pavydo scenų. Ekonomistų, politikų, sociologų, psichologų
patarimai apgauti, nustumti, nugalėti, atimti atrodytų tokie pat kvaili
ir absurdiški, kaip dabar mums atrodo Evangelijos mokymas atsukti kitą
žandą, skolinti nesitikint atgauti arba tapti didžiausiu turtuoliu,
atidavus paskutinį centą.

Nėra prasmės svarstyti, kaip būtų
pasikeitęs pasaulis, jeigu jis būtų priėmęs Jėzaus mokymą. Teoriškai to
net neįmanoma numatyti. Visgi reikėtų suvokti, kad Jėzaus mokymas,
jeigu mes jo asmeniškai imtumėmės, kirstų per pačias svarbiausias
dogmas, atramines mūsų vertybes, o tai sudrebintų mūsų vidinį pasaulį.

Gyvendami
nuolatinės konkurencijos sąlygomis, kai visi priversti kovoti su visais
ir dėl visko, mes įprantame vertinti pagal kovos rezultatą. Vertesnis
tas, kuris iškovojo daugiau. Čempionas vertesnis už prizininką,
prezidentas - už viceprezidentą, direktorius - už pavaduotoją, vyskupas
- už paprastą kunigą, premijos laureatas - už eilinį rašytoją.

Neapsimeskime,
kad konkurencija - tik visuomeniniuose santykiuose, o asmeninio
gyvenimo ji neliečia. Tarsi konkurencijos rezultatai neturėtų įtakos
partnerio pasirinkimui, šeimos gyvenimui ir vaikų ateičiai!

Šituo
sėkmės matu matuojame ne tik kitus, bet ir save. Mūsų savivertė
priklauso nuo to, ko mes pasiekėme moksle, sporto varžybose, kiek mes
iškovojom karjeroje, kuo mes pranašesni už draugus, kaimynus, brolius
bei kitus konkurentus. Didelės sėkmės atveju galim patirti euforiją, o
nesėkmė pasibaigia depresija.

Konkurencija neišvengiamai veda į
tarpusavo priešiškumą. Jausdami priešiškumą kitiems, mes negalim
nejausti arba neįtarti ir kitų priešiškumo. Kas nustūmė nuo lovio
daugiausia konkurentų, tas turi daugiausia priešų, o turtingiausias
tas, kuriam labiausiai pavydima. “Jam nėra ko pavydėti”, - su panieka
sakome apie nieko nepasiekusį žmogų - jį laikom nevykėliu.
Įsivaizduojat, kiek realių ar potencialių konkurentų turėjo nustumti
valstybės prezidentas arba kurios nors religijos vadas, tarkime, Romos
popiežius? Pasaulio galinguosius lydi ne tik didžiausia šlovė, bet ir
didžiausia baimė - viešumoje jie gali pasirodyti tik už neperšaunamo
stiklo.

Mums tenka bijoti ne tik dėl to, kad kitas nudobs. Jeigu
dar esam pasiekę mažai, kiti į mūsų vietą gal nė netaiko. Tokiu atveju
mes tik svajojam nurungti kitą, o tada apima baimė, kad nepavyks. 
Baimė likti nevykėliu veikia tarsi botagas, ji yra bene svarbiausias
mūsų kultūros stimulas. Ką besakytume apie baimę, ji yra ne tik
neišvengiamas mūsų kultūros produktas, bet ir siekinys, ji net tampa
aukščiausia vertybe, kai įgauna Dievo baimės pavidalą.

Atsisakę
šitų vertybių - priešiškumo, sėkmės, šlovės, turtų, galios ir baimės
visko netekti, mes turėtume arba susikurti kažkokias kitas vertybes,
arba išprotėti.

Eiti per gyvenimą be orienetyrų ir orientacijos - pasiklysti beprotybės rūke.

Štai kodėl Evangelija atrodo tarsi absurdas - ji neigia mūsų kultūrą, o kitokios priimti negalime.

Padėkit tą knygą toliau nuo mano akių, užkiškit už švento paveikslo!

Atiduokit ją kunigams ir vienuoliams.

Palikit sekmadienio pramogai.

Apsaugok mus, Viešpatie!..


Atgal į: Evangelija kaip antikultūra