Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-10-17

Priešiškumas ir susitaikymas

Publikuota: Straipsniai

Tolumoje pasigirsta duslus dundesys, ir ji puola užsidarinėti langus, duris, ventiliacijos angą, užsitraukia užuolaidas. Jei galėtų, užkamšytų raktų skylutes, o ne savo ausis. Iš tiesų ji bijo garso, dundulio, bet savo baimę sieja su šviesos blyksniu.

Mėginau paaiškinti keletą fizikos dėsnių - beviltiška. Žaibas kerta į aikščiausią tašką, ieškodamas trumpiausio ir lengviausio kelio į žemę - na, tai kas? Vadinasi, elektros srovė pasirenka geriausią laidininką, o ne plyšius - ką čia man pasakoji?

Trinkteli šiek tiek artėliau, ir ji išsigandusi krūpteli. Iš tiesų per vėlai - elektros išlydis buvo prieš kelias sekundes. Dabar buvo tik garsas, ne žaibas. O garsas nėra pavojingas.

Ji klauso, bet negali suprasti. Kaip tai? Juk žaibas trenkė ką tik!

Atprasti nuo dundulio baimės mano vaikams padėjo chronometras. Mes atsistodavom prie lango ir užfiksuodavom blyksnį. Dundulis ateina vėliau, po kelių sekundžių. Pagal garso greitį nesunku apskaičiuoti, kur buvo žaibas. Pasirodo, toli, už kelių kilometrų!

Ko mums bijoti?

- Ir jūs nebijodavot? - pasipiktina ji. - Stovėdavot prie lango ir nebijodavot? Matysit, kokį sykį nutrenks!

Moteris įsitikinusi, kad baimė yra jos saugiklis. Nuo žaibo ją saugo baimė, o ne perkūnsargis. Nebijosi - tikrai nutrenks. Ji taip įsikibusi laikosi savo baimės, kad nė už ką neišduos.

Baimė šimtą sykių geriau už kažkokį kvailą žaibolaidį.

Su fizika prietaras nieko bendro neturi.

Prietaro šaknys - baimė, baimės šaknys giliau. Kur?

Atvažiavusi į svečius, ji kruopščiai uždaro visus mašinos langus, užrakina duris ir dėl viso pikto patikrina. Ir dieną šimtą sykių jaukiau, jeigu mašina užrakinta. Mėginau raminti, kad čia, vienkiemyje, jos mašinos tikrai niekas neims. Įsižeidė.

- Aplink - vieni vagys, o aš paliksiu atrakintą mašiną? - pasipiktino. - Gal man ir bute iškelti duris?

Jos buto durys šarvuotos. Moderni signalizacija. O kaip kitaip? Kaune - vieni vagys.

Ne tik Kaune.

Mano kieme irgi pilna vagių.

Štai Kukis trinasi po jos mašina - gali nusukti ratus. Kudlius slampinėja aplink, tarsi ieškotų kaulo. Gali būti, jis moka vairuoti ir tik ieško patogaus momento, kada įsilaužti pro dureles.

- Žiūrėkit, nemėginkit nuvaryti mašinos! - perspėju juos.

Ji skaudžiai prikanda sau lūpą.

Pasirodo, ją buvo apvogę. Ne kartą. Ir mokykloj, ir ten, Kaune.

Aplink - vieni vagys.

Vagių pilna visur - Kaune, Vilniuje, kaimuose, jų padaugėja naktį, kada tamsu, tamsoje vagys plevena oru, jie lenda pro duris, pro langus, pro ventiliaciją, pro raktų skylutes…

Pažiūrėjus plačiau, visas pasaulis yra vienas didžiulis vagis.

Pasaulis - didžiulė grėsmė.

Tai, ką ji perskaito laikraščiuose ir pamato per televizorių, yra siaubinga. Karai, žudymai, avarijos, stichinės nelaimės, nelaimingi atsitikimai…

Kodėl pasauly tiek blogio?

Kodėl nežiūri Dievas?

Prieš Dievą labai burbėti ji bijo. Juk žino - Dievas stiprus, galingas, kerštingas, labai žiauriai baudžia.

Kerštingas?

Na taip, ji tam reikalui susiranda reikalingą eilutę iš Biblijos.

- Žiūrėk, Petrai, juk parašyta: aš esu pavydus, kerštingas Dievas ir baudžiu per devynias kartas…

Viskas labai globalu. Visas pasaulis grėsmingas, o tokį grėsmingą pasaulį sukūrė ir valdo pats Dievas.

Net nežinau, nuo ko mums padėti.

Ji pavargo nuo savo baimių ir norėtų šiek tiek poilsio. Pernai atvažiavo su abiem vaikais, pabuvo toli nuo žmonių, nuo vagių, nuo mašinų, nuo laikraščių ir televizoriaus. Išvažiuodama sakė: pabuvau rojuje. Bet neilgam. Po atostogų užsipuolė šefas, kelyje vos nesusidūrė su vilkiku ir per plauką išvengė mirties. Dabar ji bijo sutikti iš priekio atvažiuojantį didelį vilkiką ir gali važiuoti tik autostrada, kur visi važiuoja viena kryptimi ir didžiuliai, baisūs vilkikai niekada neatlėks iš priekio.

Keliuose, kaip ir visur, - netvarka.

Karas, chaosas…

Gal pradėti nuo to?

Nėra jokio karo ir jokio chaoso - keliuose pirmiausia tvarka. Aišku, būna ir šio, būna ir to, bet mašinos važiuoja keliais, o ne laukais arba kur papuolė, jos juda kažkokia tvarka, visi turi tikslą pasiekti kažką, nuvažiuoti kažkur, o ne trenkti kitam į šoną, užmušti, sužeisti…

- Tvarka? - ji nusijuokia. - Keliuose - tvarka?

Keliuose vyksta karas - taip rašė jos mėgstamiausias laikraštis. Sakė ir televizorius…

Kažkada mudu važiavom kartu, ir pasibaigė kuras. Iki degalinės buvo toli, o benzino - nė lašo. Ją apėmė panika, o aš mėginau ką nors sustabdyti. Pagaliau sustojo iškleręs džipas. Tada paaiškėjo, kad jos bagažinėj nėra ir virvės. Džipo vairuotojas ėmė šaipytis iš moteriškių vairuotojų, kurios “visada turi lūpų dažų ir nieko daugiau”, bet savo kledare surado kažkokį apipuvusį virvagalį, nutempė mus iki degalinės, už paslaugą nepaėmė nė cento ir dar paliko tą savo virvę. Mačiau, tebėra jos bagažinėj - kitos nenusipirko.

- Petrai, tai buvo seniai! Kam tai prisiminti?

Tikrai, kam prisiminti tai, kas griauna baisaus, karingai, priešiškai nusiteikusio pasaulio modelį?

Be to, mašiną sustabdžiau ne iškart. Daugybė pralėkė ir nesustojo, o sustojo tik vienas.

Ji nepamirš, kiek daug mašinų paliko mus bėdoje.

Žmonės, kai pagalvoji, yra baisūs.

Man taip nesinori ginčytis…

Nei apie žmones, nei apie jos Dievą, nei apie pasaulio modelį. Ko gero, tai nepadėtų - sukeltų didesnę baimę. Dabar ji tvirtina savo pasaulio pamatus, ieško Biblijos eilučių savo baisiojo Dievo paveikslui papildyti, pradėjo domėtis filosofija ir atrado tokią kaip tik, kuri kaltę ir baimę kildina iš žmogaus prigimties. Atvežė paskaityti ir man, negali suprati, kodėl manęs tie dalykai netraukia. Juk tokia išmintis!

Kažkada traukė, netgi labai.

Nuvažiavęs toli į mišką, prirakinau prie eglės dviratį. Artimiausias kaimas buvo už 10 kilometrų.

Tada jau nebijojau tamsos ir vienatvės. Pasistačiau palapinę, užsikūriau ugnį, susidomėjęs laukiau nakties. Nulioksėjo šakomis voveraitė, lapė išlindo iš krūmų, nusliūkino nesustodama. Šiandien mačiau ir šerną - nustebęs mane apžiūrėjo, sukriuksėjo kažką ir nuėjo atgal. Ko tas dvikojis galvijas čia ieško? Galėjo atnešti paėsti, bulvių ar ko… Tamsa tuoj uždengs viską aplink, ir nieko nebematysiu. Liksiu tik aš ir laužas, po kelių minučių turėtų nutilti paukščiai. Visi iki vieno.

Žiūriu - nuo laužo liepsnų švysčioja dviratis. Prirakintas. Niekas jo nepavogs.

Kas jį turėtų vogti?

Voveraitė, lapė?.. O gal tas šernas moka vairuoti dviratį? Žmonių tai nėra per 10 kilometrų!

Ir juokinga buvo, ir gėda.

Nuėjęs atrakinau, numečiau spyną velniop.

Galėjau tai padaryti - mes jau susitaikėme.

Su šernu, su lape, su vovere, su mišku, su tamsa, su pasauliu, su pačiu Kūrėju.

Į pasaulį grįžo tvarka.

Mažytis mano lauželis švietė Visatoj.

Visata buvo čia pat, ji šildė mane ir merkė akis.

Atėjo laikas miegoti.

Laikas miegoti ir laikas keltis. Laikas gyventi ir laikas mirti.

Man patinka šita mintis.

Mes gyvenam ne tik troboj, bet ir laike.

Laužas užgęsta kaip žaibas.

Žaibas užgęsta kaip mes.

Neišsigąsk - manęs jau nėra.

Garsas atėjo vėliau.


Atgal į: Priešiškumas ir susitaikymas