Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-11-11

Susitaikymo šansas

Publikuota: Straipsniai

Išleisdamas į gyvenimą, tėvas padovanojo jai Bibliją.

- Visi, kurie sekame Kristumi, privalome gerbti šią knygą, - priminė jis.

Visi, kurie sekame…

Išlydėdamas į svečius, jis pribėgo prie dukros mašinos ir rūpestingai perspėjo:

- Žiūrėk, nesustok pavežti ko nors. Ką gali žinoti - keliuose pilna vagių ir iškrypėlių.

Mažame
Žemaitijos miestelyje dešimt metų nebuvo jokios vagystės. Kai pasodino
paskutinį vištvagį, kuris po kalėjimo kažkur išsikėlė, čia niekam
daugiau nedingo nei karvė, nei veršis, nei automobilis, nei kieme
paliktas puodas. Kiekvieną vakarą miestelio žmonės kruopščiai užsikelia
vartus ir užsirakina duris. Ne šiaip, dėl viso pikto - jie įsitikinę,
kad aplink šmirinėja vieni vagys, kurie taip ir taiko, kada ką
nušvilpti arba įsiveržti į tavo namus ir apiplėšti.

Miestelio
daktaras savo naująjį automobilį pasistato po pat kabineto langais.
Aplink vieni vagys, dar kas išdauš langą, ištemps magnetolą.

- Kada čia buvo paskutinė vagystė? - sykį paklausiau jo.

- Na, neprisimenu… - atsakė jis susimąstęs. - O kas pasakys, kad nebus?

Jau kuris laikas stebiu vieną moterį, kuri visą savo amželį nugyveno labai priešiškame vagių, sukčių, nevykėlių, girtuoklių ir kitokių išsigimėlių pasaulyje. Apie kaimynus, pažįstamus ir net artimiausius gimines iš jos neišgirsi nei vieno gero žodžio. Ji gali išjuokti bet ką - netgi liguistą sodo kaimyną, kam tas lekia į gamtą ieškoti ramybės. Draugių ji neturi ir negali turėti, vyras  miręs, anūkai neklauso ir nuolatos konfliktuoja. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji bent formaliai sutaria, yra duktė, kuri nuolankiai pritaria visiems motinos plepalams ir net kliedesiams, tačiau ir tas pritarimas labai išoriškas bei dirbtinis - už akių duktė stovi anūkų pusėje ir šaiposi iš motinos nusišnekėjimų.

Į tą seną suvaikėjusią moterį negaliu žiūrėti be gailesčio. Nusiteikusi prieš visą pasaulį, ji neišvengiamai jaučia ir viso pasaulio tariamą priešiškumą. Kiekviena diena ir naktis praeina su baime. Toliau kiemo ribos nueiti ji bijo - su kaimyne pašneka ir pasirenka apkalbų tik per tvorelę. Į parduotuvę ir šalimais esančias kapines nuveža duktė. Pavažiavusi kur nors, ji bijo tolėliau paeiti nuo dukros automobilio. Šiemet pirmą sykį ji neatliko “pilietinės pareigos” ir nenuėjo balsuoti. Duktė sutiko nuvežti iki balsavimo apylinkės, bet pati kažkodėl atsisakė eiti ir dalyvauti “tuose žaidimuose”. O kaip ji viena ir visų puolama eis į kažkokį nepažįstamą namą, kreipsis į nepažįstamus žmones?..

Gerai ji sutaria tik su mirusiaisiais. Kapinės - vienintelė jos paguoda, kapinėms ji jaučia nepaprastą trauką. Mirusieji jos neužpuls, neišjuoks, neatstums. O vienintelis
stabilus ryšys su gyvųjų pasauliu eina per televizorių. Televizorius parodo
visas žudynes, rimtesnes avarijas, didesnes vagystes, mafijozų aferas,
politikėrių apgaules. Pažiūri - širdis atsigauna. Viskas taip, kaip ji
visada sako - nieko gero nelauk.


Nuo baimių nebegali apsaugoti didžiulis kovinis šuo. Kad būtų saugiau, anūkai nupirko didesnį, stipresnį. Pasirodo, per didelis… Dabar ji bijo nuosavo šuns.

Paskutinė viltis - nuo savo baimių ir viso pasaulio apsitverti aukšta tvora. Gynybos sienos tvirtėja - liga sunkėja, artėja prie paskutinės stadijos.

Kartais pagalvoju: o gal tai - jokia išimtis? Apsidairai aplink - panašiai serga daugybė žmonių ir stengiasi apsisaugoti vienas nuo kito aukštomis tvoromis, šarvotomis durimis, patikima signalizacija. Ko gero, skiriasi tik paranojos stadija. Jeigu priešiškumas ne toks globalus, kampe užspeistas žmogelis dar gali išlaikyti draugiškesnį ryšį su vienu kitu artimesniu žmogumi.

Kada serga visas pasaulis, ligos niekas nebelaiko liga.

Priešiškumas - mūsų gyvenimo norma.

Nuo mažens išmokęs varžytis ir kautis už būvį, už geresnį kąsnį ir šiltesnę vietą, tu negali tikėtis varžovų palankumo ir meilės. Visa tai - reali situacija, niekur nuo jos nepabėgsi.

Ar tikrai - niekur?

Neseniai pavežiau suvargusią moterį, kuri, atsisėdusi į mano mašiną, ėmė aiškinti, kad šiais laikais vežti žmones labai pavojinga - jie pavagia ką nors iš mašinos, supjausto peiliukais sėdynes, o kartais užmuša patį vairuotoją ir pavagia automobilį.

- Na, manęs dar nė karto neužmušė… - mėginau švelninti jos nupieštą baisų paveikslą.

- Tai nereiškia, kad šito nebus! - pareiškė mano keleivė.

Vargšelė net nesuprato, ką šneka. Aš ją vežu, o ji mane moko, kad vežti žmonių negalima. Patikėjęs ja, būčiau turėjęs sustoti ir išmesti ją iš mašinos.

Kaip čia yra, kad moterėlei susisuko protas, ir jis ėmė kalbėti pats prieš save?

Gali būti, tai ta pati moteris, kurią tėvas kažkada perspėjo prieš kelionę:

- Žiūrėk, nesustok pavežti ko nors. Ką gali žinoti - keliuose pilna vagių ir iškrypėlių.

Žmogus papuolė į savo tėvų paspęstus spąstus.

Nuoroda aiški: nesustok, nepriimk nepažįstamo žmogaus.

Nežinai, kas jis toks - gali būti banditas.

Dabar tokie laikai - tikriausiai banditas.

Taip, aišku, jis būtinai banditas.

Pakelėj stovi žmogus - banditas.

Žmogus - mano priešas.

Aš turiu gintis.

Kodėl tų suskių nebaudžia?..

Na štai, pakelėj stovintį nepažįstamą žmogų mes jau suvokiame kaip savo asmeninį priešą. Mums atrodo, kad jis nusiteikęs prieš mus.

Bet ar tikrai?

Ar mes žinom, kad jis nusiteikęs prieš mus, ar mums tik atrodo?

Ar baimės sukeltos prielaidos nepalaikėm faktu?

Ar tai, kaip mes matom savo pasaulį, nėra pažinimo klaida?

Paprasčiausia klaida, kuri veda ne ten. Gal pasaulis ne toks ir baisus?

Prisiminkime knygą, kurią veidmainis tėvas įdavė dukrai.

Ten parašyta: “Ko nepadarėte vienam iš mažiausiųjų brolių - man nepadarėte”. Šitai pasakė pats Dievas. Nesustojai, nepavežei žmogaus - paties Dievo nepavežei.

Ta knyga - susitaikymo šansas.

Ką man daryti?

Tėvas liepia: nesustok, nepavežk.

Tėvo įduota knyga: sustok, priimk pakeleivį.

Nieko neveiksi, teks rinktis…


Atgal į: Susitaikymo šansas