Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-19

Pyktis ir baimė - dvigalvė agresija

Publikuota: Straipsniai

Kieme pasirodė didžiulė pabaisa dviem smailiais
ragais, ilga uodega ir nukarusiu tešmeniu. Mažius, vienintelis suaugęs ir atsakingas šuo, pradėjo ryžtingai loti, o Kukis neabejodamas movė į daržinę. Toje vietoje, kur išlūžusi sienos lenta,
netrukus pasirodė juoda Kukio galvelė. Sienos skylėje jis užėmė nepaprastai
gerą poziciją: galva lauke ir viską gali matyti, o likusi kūno dalis
liko daržinėje ir niekam nematant gali drebinti kinkas.


Dabar
Kukio elgesys priklausys nuo to, kokia susiklostys situacija. Jeigu
Mažius pralaimės kovą su nematyta pabaisa, Kukis nedelsdamas visas
prasmegs daržinėje ir pasislėps kur nors po lentomis. O jeigu bus
Mažiaus viršus, tai ir Kukis ryžtingai puls dviragį padarą.


Kukis visada elgiasi pagal šį
scenarijų: jeigu ištinka pavojus, jis arba neria į daržinę, arba puola pats. Viskas priklauso nuo to, koks pasitaiko priešas. Panašiai elgiasi Mažius - paprastai jis mėgina
būti stipresnis, bet jei priešas nugąsdina, nedelsdamas deda į kojas.


Panašiai darom ir mes: grėsmės akivaizdoj mes arba puolam, arba neriam į krūmus. Arba supykstame, arba išsigąstame.

Visada
atvirai puola tik dideli stiprūs šunys. Maži baikštūs šunyčiai dažniausiai kanda iš pasalų. Nesu girdėjęs, kad pasalūnai būtų galingi vilkšuniai.
Klasta - mažų baikščių žmogelių slaptasis ginklas. Į atvirą dvikovą
kviečia tik tie, kurie mato šansą laimėti.


Geresnę poziciją
užėmę žmonės kartais pasigiria, kad daug kas jų bijo. Tikrai,
daug kas bijo viršininkų, policininkų, mokytojų ir net kunigų. Labai
didžiuotis dėl to nėra ko - viskas priklauso nuo situacijos, o ne nuo
žmonių, kurie dirba viršininkais, policininkais, mokytojais ar
kunigais. Mačiau ne vieną buvusį policininką, kuris be uniformos
pasijuto šiukšlė, skaičiau ne vieną spaudos pranešimą, kaip baimėje
laikyti mokiniai po išleistuvių prikūlė savo pabaisą mokytoją, buvau
liudytojas labai keisto įvykio, kai davatkos keikė vyskupo nemalonėn
patekusį anksčiau garbintą savo kunigą.


Jeigu tavęs bijo kas nors, geriausia pridurti - kol kas.

Kol
kas jėgų persvara tavo pusėje, bet visada šitaip nebus - kada nors
susiūbuosi, prarasi persvarą, ir jie tave puls. Galinas daiktas,
patyliukais puola ir dabar, tik tu kol kas nematai, kaip jie slapta
rašo skundus ir tamsoje kasa tau gilią duobę. Paklausyk, ką jie kalba
apie tave už akių. Patikėk, už akių jie tikrai nepataikauja!


Stipresnieji kartais be reikalo numoja ranka į silpnuosius - girdi, tas bailys nepavojingas, toks skystablauzdis tikrai nepuls.

Taip, jis nepuls, kol tavo viršus.

Jis palauks momento.

Pasitaikys
proga, ir jis smogs į paširdžius. Gal tu paslysi, gal truputėlį
suklupsi, gal padarysi nedidelę klaidą - bailys nepraleis šanso.


Sakot, yra žmonių, kurie niekada nepuls, nes pernelyg baikštūs?

Kur tokie žmonės? Jūsų fantazijoj?

Dar
nemačiau nei vieno bailio, kuris būtų nepiktas. Tie, kurie į pasaulį
žiūri su baime, labai pikti ant pasaulio. Gal to nepasako tiesiai - pakalba už akių. Paklausykite apkalbų ir pamatysite - jie pyksta ant
savo viršininkų, ant valdžios, ant draugų, ant žentų,
ant marčių, ant kaimynų, ant uošvių, ant motociklų, ant orų, ant lošimo
aparatų, ant televizoriaus, ant raudonos spalvos. Vargiai rasit rasit ką nors, prieš ką jie
neturėtų nė žodžio.

Pasaulį bailiai suvokia kaip nuolatinį pavojų, nuo
kurio reikia slapstytis arba kovoti visais įmanomais būdais. Baimė juos greitai suvienija, o jų vienybė visada nukreipta prieš
ką nors: tai gali būti vienybė prieš “vidaus” ir “išorės” priešus,
prieš tautos arba liaudies priešus, prieš žydus, prieš rusus, prieš
musulmonus, prieš kitatikius, prieš eretikus, prieš pederastus, prieš
lietuvius, prieš “Žalgirio” fanus, prieš kaimiečius, prieš vyrus, prieš
moteris, prieš narkomanus, prieš jaunesnius už save, prieš ką tiktai
nori.

Kartais jų agresija būna šiek tiek užmaskuota ir gali atrodyti
lyg kilni misija kitus pamokyti, paauklėti, apšviesti, atvesti į kelią, truputėlį pakeisti, bet pagrindinis motyvas išlieka tas pats -
nepalikti pasaulio tokio, koks jis yra, nes jis yra blogas ir
pavojingas.


“Kodėl pasauly tiek blogio?” - klausinėja į gatvę verbuoti žmonių išėjusios dvi
davatkėlės - jos iš tiesų aplink mato tik blogį ir nuolatinę grėsmę.
Netgi orai nuolatos būna blogi - juk arba lyja, arba nebūna lietaus nė
lašo, arba gali numirti nuo šalčio, arba taip karšta, kad negali
tverti. Tokiu atveju belieka tik keikti arba melstis ir prašyti
baisiojo Dievo šiek tiek geresnių orų.


Kartais bailūs
viršininkai apsistato bailiais ir susikuria itin pavojingą situaciją.
Kai bailiai susivienija ir ryžtasi išdavystei, belieka stebėtis: kaip
jie išdrįso? Baime paremtos socialinės sistemos išeikvoja daug
energijos savo vidinei apsaugai. Jėgų neužtenka - kyla vergų maištai,
jėgų išeikvota per daug - sistema bankrutuoja kaip Tarybą Sąjunga.
Netgi dvasine prievarta paremtos religinės sistemos turi be perstojo
kurstyti savo avelių baimę. Dievo baimė - pati didžiausia jų peršama
dorybė. Dar visai neseniai tik dievobaimingas žmogus mūsų visuomenėj
buvo laikomas doru žmogumi.



Ką demonstruoja kariai ir policininkai per savo šventes? Jie rodo, kaip
muša, kaip pjauna, kaip šaudo, kaip pjudo piktais šunimis. Pažiūrėkit,
kokie mes stiprūs, kokie mūsų ginklai - žudymo įrankiai!



Skaitydami laikraštyje apie paauglių padarytus nusikaltimus, žmonės
dažniausiai pratrūksta pykčiu. Pažiūrėkite, ką internetinių puslapių
komentatoriai siūlo daryti su nusikaltėliais - ogi dar baisiau, nei
daro tie: juos šaudyti, kastruoti, karti, spardyti iki negyvumo. Jų
manymu, vaikai nusikalsta tik dėl vienintelės priežasties - trūko
griežtumo. Būtų griežtesnė ranka šeimose, mokyklose, vaikų
namuose, kalėjimuose ir visoje valstybėje - išnyktų nusikaltimai.

Išgąsdintam žmogui sunku
suprati, kad pagalys, rimbas, diržas, bananas, kurio jis nusitvėrė, kelia ne
tiktai baimę. Moneta apvirsta kita puse - baimė akimirksniu virsta
pykčiu. Griežtos šeimos, baimę ugdančios mokyklos ir vaikų namai,
muštro kolonijos pykčio sukaupia lygiai tiek pat, kaip ir baimės.
Sakyčiau, tai mūsų visuomenės atviros žaizdos, didžiausi grėsmės fabrikai.

Sakot, baimė ir pyktis nėra ta pati agresija? Tikriausiai nematėt, kaip žmogus reaguoja į atlėkusią vapsvą. Kuris išsigąsta, elgiasi labai agresyviai - jis blaškosi, stengiasi vapsvai pabaisai suduoti ranka, o jeigu pavyksta, jo agresija baigiasi tuo, kad būna skaudžiai įgeltas.


Visa laimė, žmogus ne tik puola ir bėga. Kartais jis švelniai draugauja.

Ieškodama maisto, vapsva gali rėplioti tau veidu - kutendama odą, ji žengia prie tavo saldžių lūpų ir nori jas nulaižyti. Jūs abu - tokie pat smaližiai. Iš tiesų tai nepaprastai taikus padaras, kuris kanda tik tada, kai prispaudi arba suduodi. Nieko jai nedaryk, ir nebūsite priešai.

Net kelių policininkai yra paleidę mane be baudos, kai sutikau juos ramiai - be pykčio ir baimės. Paburbėjo šiek tiek ir grąžino dokumentus.


Netgi mano kvaili šuniukai, paloję ant karvės, suvirto kieme ant žolės
ir susikabino kojelėmis. O karvė į jų baimės ir pykčio antplūdžius
nekreipė dėmesio - tie padarai pernelyg maži, kad ji, solidi piendavė, bėgtų nuo tokių ar imtų švaistytis ragais. Ji paprasčiausiai ėjo per kiemą kažkur ir
nuėjo rami savais reikalais.



Pasaulis ne toks baisus, kad jo nuolatos bijotumei.



Kiti sako, jis net įdomus.



Jis toks gražus, paslaptingas, toks mielas ir tobulas, kad negali nemylėti.



Jis toks nuostabus, kaip gyvenimas.



Gyvenimas, sakote, tai ne našta? Tai ne kančia, ne vargas, ne pareiga, ne primesta prievolė?



Eikite sau, manęs šitaip nemokė!



Atgal į: Pyktis ir baimė - dvigalvė agresija