Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-06-23

Susitikimas prie bačkos

Publikuota: Liudijimai

Sale sulaikė kviepavimą. Dabar bus liudijimas. Liudijimas - įdomiausia pamaldų dalis šitoj bažnyčioj.

Tribūnoje
atsistojo aukšta jauna moteris. Ji nei kiek nesimaive, pasakojo
nuoširdžiai, nors pradžia kaip paprastai buvo valdiška
ir banali: gimiau ir augau kataliku šeimoje, aplinka buvo
ateistinė, iš tikinčiųjų pasišaipydavai ir t.t. ir pan. ir
nepan… Bet štai jauna mergina Vilniuje, aplink šitiek pagundų,
bet ji viskuo nusivylusi ir niekuo nepatenkinta, gyvenimas kažkoks
tuščias… Kažko reikia gyvenimui!

Eina ji pro “Kronikos” kino
teatrą, tenai prie alaus bačkos stumdosi latrai. Kiti dar jauni, bet
visi prasigėrę, jie pagiringi laikosi įsitvėrę bokalų,
ir jiems nieko daugiau nerūpi. Štai keli sėdi ant soliuko, vienas jau
apsišlapinęs…

- Staiga man nušvito akys, apėmė dėkingumas, ir
aš mintyse sušukau: ačiū, Viešpatie, kad manęs nepadarei tokios, kaip
jie! - prisipažino liudytoja.

Vos neprunkštelėjau. Man pasirodė, kad tai puiki parodija. Bet ne, ji kalbėjo rimtai:

-
Aš ėjau ir dėkojau Viešpačiui, kad netapau tokia, kaip šitie žmonės.
Mano gyvenimas tuščias, pilnas nuodėmių, bet aš dar nesėdžiu su šitais
ant suoliuko…

Prieš akis iškilo biblinis vaizdinys: stovi
išdidus fariziejus, žiūri iš aukšto į muitininką ir dėkoja Viešpačiui
beveik tais pačiais žodžiais:

- Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu
toks, kaip kiti žmonės - plėšikai, sukčiai, svetimautojai - arba kaip
šis va muitininkas! (Lk 18,13)

Atsisukau į salę. Niekas nesipiktino.

-
Aš einu sveika, švariai apsirengusi, manęs netraukia alus ir kitas
alkoholis, aš nesnaudžiu kaip šis apsišlapinęs… - liudijo fariziejė.

Salė pritardama linkčiojo galvomis.

O Dieve, kur aš pataikiau?

Vasarą
nuvažiavau i Vilnių ir nuėjau prie “Kronikos” kino teatro. Nei alaus
bačkos, nei tų suoliukų likę… Apvaikščiojau pasikeitusią vietą ir
nebegalėjau atsekti, kur čia stovėdavo bačka, o kur mes stumdydavomės
eilėje, keikdavomės, pasakodavome nešvankius anekdotus ir saugodavomės
milicininkų. Įdomu, kur ji mane pamatė? Gal sėdėjau tada ant suoliuko?
Sykį kažkas atsitiko, ir išvėmiau pusę bokalo - gal jai atrodė, kad esu
apsišlapinęs?..

Brrr… Net nusipurčiau. Pačiam savęs šlykštu. Bet gerasis Draugas atėjo, ištiesė ranką ir tarė:

- Stokis, Petrai! Eime…

Aš atsikėliau ir išėjau iš tos bažnyčios.

 


Atgal į: Susitikimas prie bačkos