Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-21

Tikėjimas prieš žinojimą

Publikuota: Liudijimai

Iš Vokietijos atvykęs pastorius sektai sakė pamokslą apie tikėjimą ir žinojimą.

- Štai jums sakau, kad mano kišenėj nosinė, - pradėjo jis. - Tikite? Norit, dabar sugriausiu jūsų tikėjimą?

Sektantai žiūrėjo nustebę ir susidomėję. Kaip jis sugriaus tikėjimą?

Pastorius vienu mostu ištraukė iš kišenės nosinę, pakėlė aukštyn ir tarė:

- Štai! Sugrioviau jūsų tikėjimą - dabar žinot, kad nosinė buvo kišenėj. Nebėra tikėjimo, užtenka žinojimo.

Jis taip ir pasakė: sugrioviau.

Ne patvirtinau, bet sugrioviau.

Sumaištyje gyvenančiam žmogui tikėjimas ir žinojimas yra du nesutaikomi priešai - lyg šuo ir katė. Arba katė nugalės šunį, arba šuo sunaikins katę. Niekada nebus taip, kad žinojimas patvirtintų tikėjimą, o tikėjimas vestų link žinojimo.

Religija šito kelio nežino.

Ji amžinai susiduria su žinojimu - savo mirtinu priešu.

Mano anūkas tiki, kad tą naktį, kai pasibaigia Kūčios, į roges du elnius pasikinkęs atvažiuoja Kalėdų Senelis, įlenda pro ventiliacijos angą ir padeda jam  dovanėlių.

Jis nori įtikinti ir mane, bet juk žinau: tai aš padėjau prie lovos dovanų maišelį.

Jo tikėjimas neįveikia mano žinojimo.

Kalėdų stebuklai dar ne visi.

Močiutė po Kūčių vakarienės palieka apkrautą stalą. Ji tiki, kad Kūčių naktį susirenka vėlės ir valgo padėtas gėrybes.

Ji pyksta, kad netikiu aš.

Kodėl turėčiau tikėti?

Tik šiaip, be jokio žinojimo?

Kalėdų rytą ji eina mišių ir tiki, kad kunigas kažkokiu būdų duoną paverčia Jėzaus kūnu, o vyną - krauju.

- Aš tai žinau, - sako tvirtai.

- Iš kur?

- Taip parašyta.

Norėdama patvirtini savo tikėjimą, ji puola naršyti po knygą juodais viršeliais. Pagaliau abejodama sako:

- Štai…

Ten parašyta: “valgykite, tai yra mano kūnas”.

Yra kūnas, ar kūnu paverčia kunigas?

Kur parašyta, kad paverčia?

Ir kas ten apie kunigus?.. Kažkas labai negerai, ar ne? Kunigai jos mylimą Jėzų persekiojo, kunigai šmeižė, kunigai išreikalavo mirties?

Ji užverčia knygą ir sako:

- Nesikabink.

Pastumia knygą šalin.

Jos tikėjimo ši knyga nepalaiko.

Jos ir neskaito.

Neskaito, bet tiki, kad ten parašyta, kaip Mariją, dangaus karalienę, angelai gyvą nusinešė į dangų. Kelis sykius žadėjo tą vietą parodyti, bet vis nesuranda.

- Pamatysi, surasiu, parodysiu, - tiki šventai.

Aš žinau, kad nesuras.

Ten nieko nėra, kas palaikytų jos tuščią tikėjimą.

- Tai tu sakai, kad nenunešė? - žaibuoja ji akimis. - Iš kur tu žinai? Įrodyk!

Atrodo, ji visai susipainiojo.

Ką aš turiu įrodyti?

Juk man visai nesvarbu, kuo tiki kitas žmogus: Kalėdų Seneliais, Kūčių vėlėmis, Marijos ėmimu dangun, palovio bildukais ar kunigų abrakadabra. Aš tik sakau, kad Biblijoj šito nėra.

Aš tai paprasčiausiai žinau.

Ji paprasčiausiai tiki.

- O kuo tu tiki? Niekuo? Viską žinai?

- Ne, aš tikiu, kad Evangelija padeda.

- Tik nepradėk!.. Dievas visur, į bažnyčią eiti nereikia, rytojus nerūpi, aš visko turiu, šventoji tradicija šūdas, prisiekti negalima, durnystė kalbėti ilgas litanijas!.. Žinau tuos išvedžiojimus.

Ji tiki, kad tai išvedžiojimai.

Aš žinau, kad taip paprašyta.

Tikiu, kad parašyta teisingai.

- Įrodyk! - reikalauja ji vėl.

Kiti irgi reikalauja.

Palaukite, duokite laiko… Juk pasveikau, pasikeičiau, patys sakėte - kitas žmogus. Niekuo netikėjau, norėjau žudytis, gyvybė sprūdo iš rankų ir še - dar viena proga!

Jeigu pavyks, mano gyvenimas bus geriausias įrodymas.

Bene jis sugriaus tikėjimą?

Ne, maniškį patvirtins.

Atves į žinojimą.

Juk tai - ne Kalėdų Senelis.

Ne vaiduoklis, ne šmėkla.

Ne šventas vaikiškas melas.

Ne abrakadabra.

Gyvenimo mokslas.

Gyvenimas.

Aš tikiu - Evangelija šimtą sykių įrodyta.



Atgal į: Tikėjimas prieš žinojimą