Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-09

Kaip mane ėmė dangun

Publikuota: Miniatiuros

- Ko tu juokiesi? - nustebo kolegė.

- Dangun ėmimo sesuo Danguolė tikisi, kad pamaldieji stovyklautojai nudažys kaimo bažnyčią, - perskaičiau.

- Kas čia juokingo?

Mane prajuokino ne stovyklautojai, kurie laisvu nuo pamaldų metu dažys kaimo bažnyčią. Dangun ėmimo sesuo buvo maždaug mano metų gerai įmitusi patraukli moteris. Niekada nemaniau, kad turiu šitokią sesę. Įdomu, ar ji žino, kad turi dangun ėmimo brolį Petrą?

- Kokią sesę, kokį Petrą , ko čia žvengi?..

Ak taip, kolegė nežino dvasinės mano istorijos.

Kai buvau vaikas, aš irgi tikėjau gyvų žmonių ėmimais dangun. Senutis jau buvo senas, ruošėsi mirčiai ir balsu svarstydavo, kur jam geriau būtų eiti - į pragarą ar į dangų? Į dangų eiti nelabai norėjo, nes ten susirinks vienos davatkos liežuvninkės - ką su tokiomis darysi? O pragare turėtų susiburti nebloga kompanija - mergininkai, pokštininkai, linksmi palaidaliežuviai, žodžiu, tokie, kaip mano senutis.

- Vadinasi, eisi į pragarą, - nusprendžiau.

- Ne, negaliu. Kur aš pragare rasčiau tave? Kai tik numirsiu, eisiu į dangų ir laukiu tavęs. Tu gali neskubėti - aš vis tiek lauksiu.

Man pagailo senučio, kad jis dėl manęs turės taip kankintis tarp davatkų ir kitų liežuvautojų. Jis mirs greitai, apie tai šnekėjo visi, o kada mirsiu aš ir kada nueisiu pas jį? Tai dar buvo neaišku.

- Senuti, ką sugalvojau! - sykį laimingas nulėkiau pas jį pranešti apie puikų savo sprendimą. - Gali ramiai eiti į pragarą pas  savo draugus pasileidėlius!

- O tu? Kur aš rasiu tave?

- Aš irgi ateisiu į pragarą! - pareiškiau jam. - Būsiu toks pat mergininkas kaip tu, o kai nupirsiu, ateisiu pa jus. Juk tai labai paprasta!..

Išgirdęs tokius žodžius, senutis pašoko nuo krėslo.

- Ką tu sakai?! Nesąmonė. Kad negirdėčiau!

- Kodėl nesąmonė? - nepasidaviau. - Mergos man nelabai patinka, nes jos amžinai skundžia, geriau žaisti su vyrais, bet jeigu reikia - tai kodėl ne, galiu būti ir mergininkas. Vakar su Zita žaidėm latrus - ir nieko, net nesusipešėm.

Senutis atgavo kvapą, atsisėdo, bet vis purtė galvą:

- Vaikeli, kas tave leis? Į pragarą? Šitokį gerą vaiką, mano patį geriausią anūką? Nesąmonė! Aš iš dabar stebiuosi, kad angelai tavęs nenusineša gyvo į dangų. Tavo vieta danguj - apie pragarą nė negalvok!..

Negalvok, tai negalvok… Bet apie dangų vis pagalvodavau. Kai būdavo giedra, vengdavau eiti per kiemo vidurį - ką žinai, ar neatlėks angelai, nenusineš gyvo? Žinojau, kad danguje visos dienos - sekmadieniai, visas maistas - riestainiai su pienu ir kitos skanybės, bet man patiko ir namuose - juk čia senutis, brolis, mama, dvi sesės, kurios kad ir mergos, bet vis… Ko man lakstyti su angelais?

Angelų baimė mane sekiojo ir po senučio mirties - aš vis nenorėjau eiti į dangų. Buvau dvasiškai parengtas jam ir žinojau, kad su senučiu ir danguj tarp davatkų neturėtų būti blogai, bet vis atidėdavau ir atidėdavau.

Sykį apie pavojų prasitariau broliui, ir jis mane išjuokė.

- Tave, tokį šiknių - gyvą dangun? - jis ėmė kvatotis ir nusitvėrė už pilvo. - Kur tave dės - juk naktį prišlapini lovą!..

Ėmė šaipytis ir kiti negeri vaikai, kurie neturėjo mano tikėjimo.

- Petri, Petri, žiūrėk, bene angelai tavęs atlekia, - šaukdavo jie, pamatė kokią varną ar vištą.

Tiek to, sakysim, senutis šiek tiek pagražino dėl angelų… Bet vis tiek aš esu jo geriausias anūkas. Eina visi jie šikti.

Kad ir kaip gyniausi, mano tikėjimas tuo ėmimu dangun vis nyko ir nyko.

Juk niekas manęs nepalaikė! Nebuvo nieko šalia, kas palaikytų dangun ėmimo idėją.

Pagaliau mano kolegė suprato, ko aš juokiuosi.

- Toks susirado tokį! Ar negraudu? Ar nejuokinga?

- Tikrai, - sutiko kolegė. - Sesė po laiko.

Taip, likimo ironija… Juk tik dabar, kai iš ėmimo dangun liko vien anekdotas, aš suradau tikėjimo sesę Danguolę. Dangun ėmimo brolis Petras ir dangum ėmimo sesuo Danguolė slepiasi už tvoros nuo angelų!

Įdomu, ar ji neturėjo brolio, kuris būtų pasakęs teisybę?

Gal imtis man?

Juk mudu - vieno vaikystės tikėjimo…

 

 


Atgal į: Kaip mane ėmė dangun