Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-06-10

Pakui Jėzų ar paskui tuos?..

Publikuota: Straipsniai

Pamatęs piešinius, žmogus labai susijaudino. Paprastai jis kalba labai rišliai, žodžiai būna sudėti logiškai, bet dabar jie pylėsi, prieštaraudami vienas kitam, kunkuliavo ir veržėsi be tvarkos iš vidaus, tarsi kas būtų atidaręs slaptą sklendę ir paleidęs pasąmonės turinį.

Jis malė kaip užsuktas:

- Bandot vis pasikasti po krikščionybe, po Jėzumi… kadangi nesuvokiat ant ko
viskas laikosi, bandote “pasikasti” dalykuose kuriuos manote kad
žinote… duomenys labai abejotini. Kita vertus iš kur apie tai žinom? Visa šitai buvo… na ir kas? Kam taip isteriškai putotis? Suprantu, kad tai nepateisinama ir niekuo nenuplausi, antra vertus, jie atnešė Evangeliją… Na svarbu Jėzaus pažinimas ir dar tai… na TAI… kuriam neturiu žodžių…

Panašiai elgiasi vidinės kaltės spaudžiamas žmogus, tarkime, vaikas, kai jo dar niekas neprimygo už pavogtus saldainius, bet vagystė jau pastebėta, tuoj prasidės visų brolių ir seserų tardymas, bet to nė nereikia, nes išraudęs mažylis ima kažką mikčioti, berti žodžius be ryšio… Aha, viskas aišku!

Tačiau šį sykį nepasakytum, kad žmogus kaip nors susijęs su tais piešiniais. Juose pavaizduota, kaip budeliai kankina nelaiminguosius - laužo jiems kaulus, tempia jų kūnus, kol ima trūkinėti sausgyslės, moterims grūda į makštį kažkokį metalinį įrankį, skėčia ir plėšo gimdą…

Štai vienas iš tų piešinių.

Jame matome, kaip budeliai sukaustytai moteriai tuoj tuoj užmaus ant kojų žarijose įkaitintas metalines kurpaites. Netrukus pasigirs šnypštesys, pajusime svylančios mėsos kvapą…

Ką bendro mano pažįstamas turi su tais sadistais?

Lyg ir nieko… Nei jis kada žudė, nei kankino.

Ko taip susijaudino?

Jeigu čia būtų pavaizduotas nacių esesininkų ar NKVD budelių darbas, jis tikriausiai nebūtų taip skaudžia reagavęs. Jis nebūtų šaukęs, kad aš kasuosi po krikščionybe ir Jėzumi.

Po Jėzumi? Ką bendro Jėzus turi su tais nusikaltimais?

Žinoma, nieko! Tapatinti Jėzų su tais budeliais - daugiau negu šmeižtas.

Visa problema, kad budeliai priklausė katalikų bažnyčiai, o mano pažįstamas - irgi įsitikinęs katalikas. Jis mano, kad katalikų bažnyčia yra Jėzaus bažnyčia. Išeitų, kad nusikaltimai, kuriuos daro bažnyčia, padaryti paties Jėzaus. Painu, absurdiška, bet yra taip, kaip yra: gindamas vienuolius budelius, žmogus nori apginti Jėzų, kuris su visu tuo vėlgi nieko bendro neturi…

Absurdiška situacija - nerišlus, absurdiškas minčių kratinys.

Tam žmogui daug sykių sakiau: atskirk Jėzaus mokymą nuo kitų mokymų. Atsiversk evangeliją ir skaityk:

Mt 23,8 Bet jūs nesivadinkite 'Rabi', nes vienas yra jūsų Mokytojas - Kristus, o jūs visi esate broliai.


Mt 23,9 Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.

Bet jis šito negali. Parapijos bažnyčioje jis turi savo dvasinį tėvą, o toli Vatikane - netgi kažkokį šventąjį Tėvą. Šitie tėvai išmokė, kad jų bažnyčia - Jėzaus bažnyčia. Nepaklusti bažnyčios mokymui - nepaklusti pačiam Jėzui. Nepaklusti Jėzui žmogus nenori.

O ką daryti, kada bažnyčios mokymas prieštarauja Jėzaus mokymui? Va, štai to klausti kaip tik nereikėtų! Kaip tik tiems, kurie šito klausė, bažnyčios vienuoliai, dažniausiai - domininkonai, avė įkaitintas kurpes.

Padėtis be išeities?

Ne, išeitis yra: neturėk jokių kitų mokytojų, tik vieną Mokytoją, ir netapatink Jo su jokiais kitais mokytojukais, nesvarbu, ar jie inkvizitoriai, ar padorūs žmonės. Ir tėvų kitokių neturėk, nei dvasinių, nei “šventųjų”, - tik vieną vienintelį Tėvą. Tik tada būsi laisvas, kada paklusi Mokytojui.

Arba tu paklusi apsišaukėliams ir susitapatinsi su jų bažnyčia, o tada raudonuosi ir mikčiosi dėl jų inkvizicijos, arba priklausysi Mokytojui, ir su niekuo daugiau nereikės sutapti - tik su Juo ir su Jo mokiniais.

Kito kelio nėra. Mano Mokytojas jo neparodė.

Milijonai žmonių galėtų tapti laisvi, jeigu nuėję gerą procesijos galą, nesvarbu, kokį - vieną kilometrą ar beveik visą gyvenimą, jie sustotų trumpam ir išdrįstų paklausti savęs:

- Tai paskui ką einu? Paskui Jėzų ar paskui tuos?..


Atgal į: Pakui Jėzų ar paskui tuos?..