Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-05-29

Stebėti ir dalyvauti

Publikuota: Straipsniai

Įdomu, koks lauke oras? 


Tuoj įsijungsiu internetą ir pažiūrėsiu prognozes.


Tai velnias, internetas užstrigo!..


Žinočiau telefoną, paskambinčiau orų tarnybai… Nieko tokio, apie orus galiu išprotauti, pažiūrėjęs pro langą. Jeigu žmonės gatve eina pusplikiai, vadinasi, šilta, jeigu nešasi skėčius, tai turbūt lyja.


Yra dar vienas būdas, kuriuo miestiečiai naudojamės vis rečiau - išeiti į kiemą ir savo kailiu patirti, ar lauke šilta, ar šalta.


Iš esmės tai du būdai pažinti pasaulį.  Arba stebim iš tolo, arba patiriam savo kailiu. Arba žiūrim nuo kranto, kaip kiti maudosi, arba ryžtamės patys bristi į vandenį ir dalyvauti maudynėse. Arba kartu su visa žioplių minia pasipiktinę stebime, kaip gatvėje chuliganas muša bejėgį žmogų, arba patys įsipainiojame į muštynes ir rizikuojam patirti, ką reiškia gauti į akį.


Gali pats prilįsti prie ugnies ir nusvilti pirštus, gali paklausyti  mamytės, kad kišti pirštus prie liepsnos pavojinga.


Saugodami vaikus, tėvai pastato tvorelę arba žodžių siena atitveria juos nuo ugnies. Nesu ragavęs musmirės, bet iš mamos žinau, kad ji nuodinga. Mama irgi neragavo, bet girdėjo iš savo mamos. Musmirės tikriausiai užvalgė kažkoks mūsų protėvis, kuris gyveno kažkur kažkada ir užvertė kojas.


Ragauti pačiam yra pavojinga, bet visada tikra. Paklausyti mamos  - saugu, bet mamytė  gali apgauti. Kai augau, man buvo sakoma neiti prie kūdrų ir liūnų, nes ten gyvena laumės ir kepa vaikams pyragus.  Kiek sykių  ėjau, nemačiau  jokios laumės, nors pyrago kvapą kelis sykius beveik užuodžiau. Paskui mane mulkino Kalėdų Seneliu, šviesiu komunismo rytojumi ir nepriklausomis Lietuvos rojumi, kuris prasidės tuoj pat, kai tik praeis šita krizė.


Tačiau vienas visų pasaulio grybų neišragausi ir visų kūdrų neišmatuosi. Abejoju, ar kada nuvyksiu į Pietų ašigalį ir sužinosiu, kad ten iš tiesų taip šalta. Ko gero, nedalyvausiu skrydyje į Mėnulį, o infraraudonųjų spindulių savo akimis tai jau tikrai nepamatysiu, nes jie plika akimi ir nematomi. Aš niekaip negalėčiau įžiūrėti, kad žemė yra apvali ir sukasi apie saulę. Juk savo akimis matau, kad yra atvirkščiai - tai saulė sukasi apie žemę, o žemė - plokščia kaip futbolo aikštė.


Ką pasirinkti?


Kaišyti pirštus tarp durų ar paskaityti intrukciją? Paragauti medaus ar pažinti medų iš etiketės?


Na taip, bučiuotis per stiklą gal ir ne taip įdomu, tačiau toks pažinimas - ne tik sagus, bet ir neribis. Dar niekas neapsinuodijo nuo pesticidų formulės, niekas nežuvo, žiūrėdamas riaušes per televizorių. Kelionėms nesutaupau, o mintimis be didelio vargo galiu nukeliauti ir į Afriką, ir į Mėnulį, ir į pomirtinį pasaulį.


Civilizuotas žmogus vis mieliau renkasi antrąjį būdą.


Aš irgi civilizuotas.


Šiandien man nereikia važiuoti į Palangą, kad sužinočiau, koks -  šiltas ar šaltas - yra jūros vanduo. Ir apie Palangą, ir apie savo kaimyną galiu paskaityti laikraštyje, o Irako bombardavimą stebėjau per televizorių, patogiai ir saugiai atsisėdęs ant sofos.


Gal todėl kultūringas žmogus televizoriumi šiandien tiki labiau nei savo paties akimis. Iš kino filmų ir kelionių reportažų jis sužino daugiau, negu iš tiesų keliaudamas, girdėdamas, užuosdamas ir regėdamas. Jeigu kada išeina į gamtą, jis būtinai nešasi kino kamerą arba fotoaparatą ir viską fiksuoja. Pareina į namus ir žiūri nuotraukas arba filmukus. Filmuotas vaizdas atrodo tikresnis už tikrą.


Vestuvės, krikštynos, laidotuvės ir kiti svarbiausi įvykiai būtinai filmuojami ir fotografuojami. Kai mirė pusbrolis, mes vis nenešėm karsto iš namų - sėdėjom ir kantriai laukėm, kol atvažiuos fotografas. Mano draugas pasakojo, kaip nedrausmingas operatorius vos nesužlugdė jo dukters vestuvių - pagal grafiką laikas važiuoti į santuokų rūmus, bet operatoriaus vis nėra. Atidėti vestuves ar ką?


Tik nufotografuota mirtis yra tikra, tik nufilmuotos vestuvės tampa legalios.


Truputį keista, bet dirbtinis vaizdas šių dienų žmogui atrodo kaip gyvas. Inteligentiška moteris žiūri seną fotografiją ir tvirtina, kad nuotraukoje mato “tikrą vaizdą” prie laužo, girdi kažkada prie ugnies sėdėjusių žmonių “tikrus balsus”. Dar labiau į fantaziją nužengęs žmogus internete ima tvirtinti, kad misterija - tai gyvenimas, o gyvenimas - pati tikriausia misterija. Neseniai vienas aktorius nuėjo dar toliau, laikraštyje išdėstęs, kad tikrasis gyvenimas vyksta ne gatvėse, ne namuose, ne įstaigose ar įmonėse, bet scenoje. Šiandien daugelis televizijos žiūrovų tiki, kad politika vyksta jų televizoriuje. Vadinasi, sėdėdami prie ekrano, jie dalyvauja šalies gyvenime! Fantastika!..


Namų šeimininkė “tikrą aistrą” gali atrasti ne lovoje, bet prie televizoriaus, žiūrėdama amžiną serialą, kurio aktoriai puikiai vaidina tą paslaptingą reikalą. Ach, Zosyte, kaip nuostabu!..


Gyvenimo stebėtojai ne tik mažiau rizikuoja - jie beveik nedaro klaidų.


Sėdėdama šalia vyro, Adelė visada pasako, kaip jis turi vairuoti mašiną: čia pristabdyti, o čia paspausti greičiau. Galima pagalvoti, kad jos vyras naujokas, o Adelė - vairavimo mokyklos instruktorė. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai - vyras vairuoja antra dešimtis metų, o žmona taip ir nesiryžo pati sėsti prie vairo.


Mano tetulė visą gyvenimą senmergiavo, neužaugino nė vieno vaiko, bet, stebėdama iš šalies, mūsų mamai galėjo drąsiai patarti, kaip jai reikėtų auginti ir auklėti mus, keturis savo vaikus. Šiandien jokia naujiena, kad neaiškiais pinigais į valdžią įsitrynęs politikas prabyla apie altruizmo grožį, o savo šeimos neturėjęs kunigas jaunavedžiams surengia vedybinio gyvenimo pamoką. Vienas mano pažįstamas nepaprastai myli Lietuvą ir visus Lietuvos žmones, bet kai važiuoja keliu, nėra pavežęs nė vieno lietuje stovinčio žmogaus.


Stebėtojai visada kviečia, ragina, siūlo, traukia į misijas ir agituoja kitus. Kai dirbau vieno laikraščio nuomonių skyriuje, negalėjau atsiginti įkyrių anonimų, kurie iš po savo beveidžių kaukių reikalavo drąsiai kelti viešumon visas negeroves, kovoti už teisybę ir nebijoti valdžios. Sunkiausia būdavo, kai laikraštis paskelbdavo apie kokį nors didesnį nusikaltimą - telefoniniai kovotojai nuo pat ryto pratrūkdavo nepaprasta drąsa ir žiaurumu: žudikus jie reikalaudavo karti viešai, miesto aikštėje, vagims kapoti pirštus, o vaikus šiukšlyne palikusias motinas būtinai iškastruoti. Kas turėtų karti, kapoti, kastruoti? Aišku, kažkas kitas, dažniausiai - valdžia.


Kažkas kitas turėtų dirbti, mylėti, auklėti, kovoti už jų teises. Net menkiausio skundo apie girtą kiemsargį stebėtojas nesiryžta pasirašyti savo vardu ir pavarde. Daugiabučio gyventojai nesiryžta atleisti savo bendrijos pirmininko - jie rašo į laikraštį ir reikalauja, kad kas nors sutvarkytų tą sukčių. Po to, kai viename mieste vidury baltos dienos paauglys visų akyse sumušė pagyvenusį žmogų, redakcija gavo keletą griežtų laiškų. Jų autoriai piktinosi išsigandusiais žiopliais, kurie stovėjo šalia ir išsižioję vėpsojo, bet nė vienas nepajudino piršto, kad sutvarkytų vaikigalį. Absurdiška situacija: laiškų autoriai stovi, žiopso, bijo ir piktinasi tais, kurie stovi, žiopso ir bijo. Visi stebi, bet niekas nedalyvauja.


Kodėl niekas nieko nedaro? Tai vienintelė mintis, kuri jiems galėjo ateiti į galvą.


Nepažįstamas žmogus atvyko pas mane pažiūrėti, kaip aš pasidirbau saulės kolektorių, bet labai greitai pamatė keletą mano klaidų. Nelabai ką turėjau jam pasakyti: jis geriau už mane išmanė vandens konvekciją ir turėjo galvoje labai tikslų ir, pasakyčiau, teisingą sistemos modelį. Skirtumas toks, kad daug paprastesnis mano modelis seniai šildo vandenį, o tobulesnė jo sistema galvoje vis cirkuliuoja tuščiai. Kitas pažįstamas prisipažino, kaip jie su broliu taisė vandentiekio čiaupą: iš pradžių apsvarstė teoriškai, kaip čiaupas veikia, kas jam atsitiko ir ką reikėtų taisyti, po to pasikvietė meistrą, ir tas viską padarė.


Savo svečiams kartais pasiūlau pasiklausyti įrašytų paukščių balsų. Turiu kompaktinę plokštelę su meditacine muzika, kuri prasideda paukščių balsais, lietaus šniokštimu ir perkūnijos dundesiu. Vieni nuo tokio pasiūlymo ima kvatotis (”Juk girdim pro langą!”), kiti reaguoja rimtai ir klauso protingais veidais.


Kodėl vieni žmonės linkę patys eiti, važiuoti, žiūrėti, keliauti, ragauti, girdėti, rizikuoti nusvilti pirštus, atsikelti ir vėl mėginti iš naujo, o kiti gyvena tarsi iš tolo?


Vieni paprasčiausiai bijo ir eina, o kiti bijo bijoti.


Mylėti visą įsivaizduotą Lietuvą yra paprasčiau, o priimti į savo mašiną vieną tikrą, bet nepažįstamą žmogų gali būti labai pavojinga. Nukaršęs politikas prie žuvusio vaikinuko karsto gali daug ir saldžiai plepėti apie prasmingą žuvusio kario mirtį, bet pats nė už ką neragaus šitos prasmės. Gatvėj prisvilęs sektantas norėtų šnekėti apie mano tikėjimą, kuo ir kaip aš turėčiau tikėti, bet nieko tikro negali paliudyti apie savo jausmus. Šitie žmonės mano rankomis mielai kariautų už Lietuvą, vairuotų mašiną, tramdytų chuliganus, kovotų su sukčiais, augintų vaikus, statytų bažnyčias, o aš turėčiau mąstyti jų mintimis, gyventi jų rūpesčiais ir tikėti jų sugalvotais tikėjimais.


Darbas pasidalytas.


Daugybė žmonių šiandien bijo netgi mąstyti - jie naudojasi patogiais žodžių štampais, kuriuos gamina profesionalūs politikai, reklameriai, redaktoriai, režisieriai, mokytojai ir bažnytininkai. Kai užeina noras mylėti, jie įsijungia meilės filmą arba atsiverčia meilės romaną, kai nori ką nors pasveikinti, susiranda internete gatavų sveikinimų, kai nori dėkoti - randa ir gatavų padėkų. Šitie žmonės patys nesiryžta tikėti - daug saugiau paklausyti pamokslo arba įsijungti specialų tikėjimo radiją. Sykį nuėjau į vieną protestantų bažnyčią ir nustebau, kad inteligentiškai atrodantys žmonės ir skaityti patys jau nebegali - Biblijos tekstą skaitė jų vyresnysis ar pastorius, o jie iš paskos sekė pirštu lyg vaikai. “Skaitai Bibliją pats? - nustebo dievota mano kaimynė, kai pamatė prie lovos tą baisią knygą atverstais lapais. - Ir nebijai nugrybauti?”


Bijau, o kodėl ne? Kas čia baisaus bijoti?


Kas čia tokio mąstyti, mylėti, tikėti, griauti, statyti?..


Sutinku - stebėti yra paprasčiau.


Tai nuostabus būdas išvengti gyvenimo.


Atgal į: Stebėti ir dalyvauti