Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-12-17

Kas tai per daiktas - tikėjimas?

Publikuota: Liudijimai

“Ar tu apskritai domiesi tuo, kuo tiki? Jei ne, tai kodėl?” - paklausė interneto pamokslininkas. Vienas skaitytojas, kuris dar yra, pasirodo, ir mano skaitytojas, atsakė:
- Man patiko Petro blog’e vedamas skyrelis “Religija prieš Jėzų″ (http://www.blogas.lt/Petras/92002/). Ypač http://www.blogas.lt/Petras/38294/ .
Po jo sekė štai toks atsaklymas:

- Petro argumentai - mano legenda geresnė už tavąją - manęs nedomina…
Taip atsakė žmogus, kuris ką tik retoriškai klausė, ar žmonės domisi tuo, kuo tiki.
Klausimas tikrai įdomus. Vieną atsakymą jau turime - pamokslautojas tik klausia kitų, bet jo paties nedomina nei argumentai, nei mano cituota Evangelija, kurią jis vadina “legenda”.
O kaip su kitais religingais žmonėmis?
Ar daug kas domisi tuo, ką tiki? Ar pažįsta savo tikėjimą?

Mano galva, tikėjimas yra toks sudėtingas fenomenas, kad vienam tikinčiąjam jį perprasti būtų sunku. Taip pat sunku, kaip pastebėti savo augimą arba senėjimą.
Kartais sakoma, kad tikėjimas yra jausmas, bet iš tiesų tai nėra tik jausmas - jam dar reikia žinojimo. Mėginama “racionaliai įrodyti” Dievo buvimą, bet tai beviltiška. Jeigu pavyktų įrodyti Dievą, tikėjimas išnyktų tuoj pat - jį pakeistų žinojimas. Tikėjimas mus verčia galvoti ir elgtis vienaip arba kitaip, bet tai nėra tik nuostatos, - priešingu atveju tikėjimą būtų galima pakeisti kanonų knyga arba moraliniu kodeksu…
Kas yra tikėjimas?
Sakyčiau, tai kažkokia galinga jėga, kuri mus veikia jausmais, vaizdiniais, racionaliu žinojimu, draudimu, liepimu ir kitomis nuostatomis.
Tai tokia galinga jėga, kad gali pakelti žlugusį arba sužlugdyti stovintį.
Viskas priklauso nuo to, į ką mes tikėsim.
Kas tiki vaiduokliais, tas neturės ramybės tamsoj ir negalės naktį praeiti pro kapines. Vaikystėj buvau įsikalęs į galvą, kad po kaimyno jauja gyvena babaužis, ir tas tikėjimas išnyko tik tada, kai išsisklaidė vaikiškos baimės. Atrodo, visi mūsų kaimo vaikai tikėjom, kad vaidenasi prie vieno koplytstulpio, ir ta baimė, kiek žinau, išsisklaidė toli gražu ne visiems mano bendraamžiams - daugeliui jų kryžmai sukalti pagaliai, meistro nudrožtos tam tikros figūros arba kičiniai fantasmagoriški paveikliukai ir šiandien tebėra sulipę su kažkokiais neaiškiais vaizdiniais ir šešėliais. Tie dalykai tebeveikia suaugusių vargšų fantaziją ir kelia tokias stiprias baimes, kad jie išsigandę persižegnoja.
Vienas mano kolega prietaringai bijo sveikintis per slenkstį. Maniau, pokštauja. Sykį tyčia žengiau atgal į tarpdurį, kai jis padavė ranką, ir vargšelis išsigandęs puolė iš paskos.
- Petrai baik, - sušuko lyg vaikas. - Gerai, kad nepaleidau rankos!
Ar galėtume rasti argumentų, kurie įtikintų prietaringą žmogų, kad jo baimės neturi racionalaus pagrindo?
Manau, nelabai. Net jeigu patikėtų proto argumentais - jo baimės nuo to neišnyktų. Kai susikerta protas ir baimė, visada nugali baimė.
Štai žmogus paima knygą juodais viršeliais, pagarbiai ją deda šalia užburto paveiklo, bučiuoja prie kryželio prikaltą alavinį dievuką ir netveria džiaugsmu, kad pagaliau “atradęs Jėzų”. Ar galėtume jį įtikinti, kad šita knyga draudžia tai, kuo jis taip džiaugiasi? Ar patikės stabmeldys Biblijos žodžiais, kokie tušti jo vaizdiniai ir viltys, kurias jis deda į negyvus stabus ir magiškas apeigas?
Manau, nelabai. Kai susipyksta vaizduotė ir protas, visada pralošia protas.
- Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite, - sakė Jėzus religijos apniktiems žmonėms, kurie negalėjo priimti paties Dievo argumentų.
Jeigu mūsų jausmai, vaizdiniai ir kai kurios nuostatos (prietarai) gali gyvuoti be racionalaus pagrindo, tai kam vadovauja protas?
Ką jisai gali?
Jis gali kur kas mažiau, negu daugelis esame linkę tikėti.
Ne taip jau dažnai mūsų žodžiai ir mūsų darbai seka po išprotautų išvadų. Kur kas dažniau mes pasakom ir netgi padarome, o tik po to mėginam “protingai pagrįsti” savo žodžius ir darbus.
Jeigu taip, ar mes galim bent kiek valdyti savo jausmus, vaizduotę ir norus?
Ar mes pasirenkam?
Jeigu ne - ar mes atsakingi?
Aš visiems liudiju - pasirenkam, galime, mes atsakingi.
Netgi tada, kai mus, atrodo, pavergia nesuvoktas noras, kai jis užvaldo mūsų jausmus ir protą, kai jis nepaliaudamas dirgina mūsų fantaziją, netgi tada mes galim suvokti klastingąjį norą ir pastatyti į vietą. Ne sunaikinti, bet suvokti ir suvaldyti.
Mes galim suvaldyti ir baimes, ir savo fantazijas. Prasigėrę alkoholikai atsikelia, degradavę valkatos susiranda namus, baimių ir nerimo vaikomi žmonės atranda ramybės slėnį.
Vien protu mes šito negalim - neverta mėginti.
Vien jausmais ir norais - irgi.
Tam dar reikia Tikėjimo.
Tokio, kuris nebūtų sausas žinojimas, bet jo sukelti jausmai ir vaizdiniai negriautų žinojimo.
- Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys, - perspėjo Mokytojas.
O jeigu mūsų jausmai, vaizduotė ir protas eina išvien, jeigu darome tai, ką galvojam ir sakome, - toks tikėjimas gali pajudinti kalnus ir prikelti mirusį žmogų.
Dievo karalystė nėra suskilusi, Dievo kūrybai būdinga harmonija, o ne prieštaravimai.
Kokių priešratavimų randat gamtoj?
Kiek harmonijos jūsų tikėjime?
Savo tikėjimą galit testuoti ir pagal poveikį.
Ką jisai daro?
Kelia baimę ar drąsina?
Pavergia ar išvaduoja?
Varo į ligą ar gydo?
Žemina jus ar kelia orumo jausmą?
Kaltina ar atleidžia?
Klauskit savęs, tardykit savo tikėjimą, atraskit, nuo ko jis atėjęs.
Ar tai - Karalystės žinia, ar tik garsiai skambantis varpas?



Atgal į: Kas tai per daiktas - tikėjimas?