Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-05-08

Lavonų garbintojai skelbia naujas palaikų dalybas

Publikuota: Straipsniai

Lenkai savo religingumu ir konservatyvumu dažnai stebina Briuselį, tačiau Varšuvos reikalavimai, kad Vatikanas atiduotų prieš trejus metus mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II širdį bei kaulus, žadą atėmė net katalikiškiems italams, rašo “Lietuvos rytas“.


 Taip gyvas būdamas atrodė katalikų popiežius Jonas Paulius II. Dabar tarp hierarchų prasidėjo ginčai dėl mirusio ir palaidoto popiežiaus kūno dalybų. Ar gali būti, kad žmogaus lavonas toliau laimintų tikinčiuosius?


Įtakingiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ pirmadienį išspausdinus rašinį apie tai, kad Italijos žiniasklaida lenkų vyskupų siekius vadina barbariškais ir uždraustais nuo XIII amžiaus, Varšuvoje kilo didžiulis skandalas. Dalis vietos Bažnyčios atstovų susigėdo ir pareiškė, kad popiežiaus Jono Pauliaus II raštai yra žymiai svarbesnis palikimas, nei palaikai, tačiau dalis vyskupų pripažino, jog Vatikano nenoras dalintis mirusio popiežiaus kūnu liūdina milijonus lenkų.


Garsus katalikų gyvenimo apžvalgininkas Janas Turnau ta proga priekaištavo tautiečiams, kad šių tikėjimas yra labai paviršutiniškas, nes Joną Paulių II garbina vien žodžiais, o visiškai nesidomi jo mokymu, surašytu enciklikose.


Garsus Krokuvos kunigas, rašytojas Tadeuszas Isakowiczius-Zaleskis, sukritikavo dvasiškius, prašančius popiežiaus relikvijų, nes tokiu triuku šie esą nori pakelti konkrečių bažnyčių populiarumą, o ne platinti Jono Pauliaus II mokymą.


Tačiau kiti apžvalgininkai priminė, kad 1297 m. popiežiaus Bonifacijaus VIII paskelbto draudimo dėl mirusių hierarchų kūno neskaidymo vėliau nesilaikė net pats Vatikanas. Katalikų savaitraščio „Goúă Niedzielny” redaktorius Marekas Gonczarczykas pareiškė, kad kūno dalių garbinimo tradicija Bažnyčioje gyvuoja jau du tūkstančius metų, ir tokių relikvijų yra daugumoje Lenkijos bažnyčių, o pagarba joms tapo neatskiriama vietos tikinčiųjų gyvenimo dalimi. Apie tai rašo “Lietuvos rytas“.


Kad lavonų garbinimas yra neatskitriama katalikų tikėjimo dalis, žinome ir Lietuvoje. Tikriausiai prisimename, su kokia pompa pernai po Lietuvą buvo vežiojami devynioliktojo amžiaus prancūzų vienuolės Teresės Marten palaikai. Štai trumpas vaizdelis, kaip relikvijorių su mirusios palaikais sutiko Pakruojo rajono katalikai:


Antradienio rytą relikvijorių pasitiko ir šventąją garbino Pašvitinio, Lauksodžio bei Žeimelio parapijų tikintieji. Vėliau šventosios palaikai specialiu automobiliu iškeliavo į Linkuvos bažnyčią. Pavakarę relikvijorius pasikeė Pakruojį. Prie šventoriaus vartų šešių pagyvenusių, iškilmingai apsirengusių vyrų nešamus šventosios palaikus pasitiko dekanas Ričardas Rutkauskas ir būrys tikinčiųjų. Gėlių žiedlapiais apibertą relikvijorių jie iškilmingai nulydėjo į bažnyčią, rašo “Šiaulių kraštas“.


Pastačius palaikus priešais altorių, relikvijorių netruko apsupti besimeldžiantys, malonių prašantys ar siekiantys prisiliesti tikintieji. Šv. Teresėlės palaikus pasitiko ir pirmosios garbino daugiausiai moterys, vyresnio amžiaus žmonės. Pagarbinti šventąją atskiras laikas skirtas Pakruojo parapijos katechetams ir jaunimui, bažnyčios choro giedotojams. Po iškilmingų mišių į bažnyčią kviesti Pakruojo, Klovainių, Rozalimo, Stačiūnų, Lygumų ir Pamūšio parapijų tikintieji.


Trečiadienio rytą šventosios Teresėlės palaikai po mišių iškeliavo į Radviliškio rajoną, tomis dienomis buvo rašoma “Šiaulių krašte“.


Ko mums juoktis iš lenkų, kad jie įsigeidė palaidoto popiežiaus širdies ar kumpio?


Dar įdomesnė istorija prasidėjo su dingusiais vadinamosios Žagarietės palaikais. Daugelis Žagarės ir aplinkinių parapijų katalikai tiki, kad mirusiosios palaikai turėjo gydomųjų galių, tuo patikėjo ir ateistai, kurie savo viešpatavimo metais išnešė palaikus iš bažnyčios rūsio ir kažkur slapta užkasė, tokiu būdu tikėdamiesi įveikti suirusio kūno galias. Tačiau tikėjimas magiška lavonų galia glūdi ne kapuose, o žmonėse, ir tie dabar reikalauja paskelbti Žagarietę šventąja. Nuosavos šventosios įsigeidė ir vyskupija, kuri sudarė “mokslinę” komisiją ir pavedė “moksliškai” surinkti bei “ištirti” legendas apie stebuklingus pagijimus nuo prisilietimo prie mirusiosios kaulų.



Dar neturėdami nei šventosios, nei jos kaulų, vietos tikintieji sumąstė įsivaizduojamo lavono garbinimą: jie susikalė medinį karstelį ir ten pasiguldė įkapes. Įkapės tuščios, bet juk nesunku įsivaizduoti, kad jose yra koks nors lavonas. Ir ne bet koks, o stebuklingas, gydantis nuo nepagydomų ligų. Neilgai truks, ir atsiras stebuklingai pagijusių…


Visa tai daro katalikų bažnyčia ir jos vadovaujami prietaringi žmonės. O ką apie mirusiųjų garbinimą sako Šventasis Raštas, kurį taip deklaruoja lavonų garbintojai? Tiesą sakant, nieko nesako… Biblijos laikais mirusieji būdavo užkasami žemėje ir paliekami ramybėje, o kapai netgi laikomi nešvaria vieta.  “Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų”, - sakė Jėzus Mt 23,27.


Įdomu, ką šiandien Jis pasakytų numirėlių kaulų garbintojams ir prie popiežiaus lavono dalybų susrinkusiems vyskupams? Tikriausiai tą patį, ką apie Dievą kalbėjo tada, prieš 2000 metų:


“Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate”.Mk 12,27


 


 


Atgal į: Lavonų garbintojai skelbia naujas palaikų dalybas