Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-06-07

Šventa gyvybė, bet ne žmogus

Publikuota: Straipsniai

Prieš kelias dienas neatsargiai įsipainiojau į diskusijas apie abortus ir gyvybės šventumą. Nesu abortų šalininkas ir nieko neagituoju darytis abortus. Paprasčiausiai negalėjau neatkreipti dėmesio į vis garsėjančią abortų priešininkų choro giesmę apie kažkokį “gyvybės šventumą”. Tiesą sakant, ši sąvoka mane ir sudomino.

Ką ji reiškia bažnytininkams, kurie tame chore gieda pirmuoju balsu? Ar jiems šventa, neliestina yra tik negimusio žmogaus gyvybė, ar ir gimusio? Netrukus supratau, kad klausimą reikia kelti kitaip: ar šventa yra tik gyvybė, o ne žmogus?

Keistai skamba, ar ne?

Iš pradžių šis klausimas ir man atrodė absurdiškas. Kaip galima būtų šventa laikyti tik pačią gyvybę, be žmogaus, kuriame ji įsikūrusi? Tačiau istorijos faktai rodo kaip tik tai: garsiausiai gyvybės šventumą deklaruojanti bažnyčia niekada nesiskaitė su žmogumi, kurį be didelių skrupulų siuntė į “šventuosius” bei kitus grobikiškus karus ir po šiai dienai žmogų laiko tik priemone kažkokiam kitam, “aukštesniam” tikslui pasiekti. O čia dar vienas oponentas man išaiškino, kad gyvybės klausimas yra ne biologinis, o moralinis. Žodžiu, gyvybė su biologija, tai yra mūsų kūnu, nieko kaip ir neturi, tai kažkokia abstrakti moralės sąvoka be vienos ląstelės…

Pasiklausęs abortų priešininkų giesmių apie gyvybės šventumą ir užmetęs akį į katalikų bažnyčios istorijos puslapius, aptikau įdomų prietaisą, kuris man priminė kažkada matytas akušerio reples, kuriomis iš gimdos išlupamas užsimezgęs vaisius. Tačiau tai - ne akušerio įrankis, nors į jį labai panašus.

Tai - katalikų bažnyčios inkvizitorių kriaušė: buvo įkišama į
burną, lytinius organus ('raganoms/raganiams') ir sukama. Plėsdamasi 'kriaušė'
draskydavo raumenis, o kitas įrenginys - smeigtas, smigdavo gilyn. Vidinis
kraujavimas katalikams nesiskaitė odos žalojimu, nes kurį laiką odą žaloti
buvo uždrausta. Tai labai simboliška: bažnyčia saugo nuo akušerio replių gimdoje esančią negimusią gyvybę, bet labai panašiomis replėmis  plėšė moters gimdą.


Kam dar gali būti panaudojamos akušerio replės? Jeigu nepavyksta gimdymas, akušeris, gelbėdamas motinos gyvybę, gali jomis sutraiškyti kūdikio galvą. Tai - baisus pasirinkimas. Motina išlieka gyva, o kūdikis žūva. Katalikų bažnyčia tai laiko nužudymu. Tačiau ir ji turi sukūrusi panašų prietaisą, tik juo nebūdavo išgelbstima nieko - tik labai pamažu, iš lėto sukneženamas nelaimingojo kiaušas.

Galvos spaustuvė: galva
įspaudžiama į ypatingą varstotą ir spaudžiama, kol dantys sutrupa, galvos kaulai
pradeda trūkinėti, galiausiai iššoka akys.


Šis prietaisas irgi turi ryšį su moteryste ir motinyste.

Tai - krūtų plėšytuvas: apkaltintoms
erezija, neištikimybe ar raganavimu moterims dažnai būdavo nuplėšiamos krūtys. Vienuoliai jas suspausdavo šitomis žnyplėmis ir paprasčiausiai nulpėšdavo be jokios narkozės. Narkozės? Arba jūs juokaujat, arba nesuprantat šitos bažnyčios idėjos!


Žmogaus žudymo katalikų bažnyčia nelaiko kažkokiu blogiu, jeigu tai daroma dėl “aukštesnio” dvasinio tikslo. Negana to, jos inkvizicija sukūrė technologiją žmogų nužudyti lėtai, su pasimėgavimu, kad ne tik patys vienuoliai, bet ir paprasti tikintieji matytų ilgą skausmingą pasmerktojo mirtį. Tarkim, ant lėtos laužo ugnies…


Šiandien sunku nustatyti, kiek moterų šitaip nužudė šventoji bažnyčia, paskelbusi jas raganomis. Kai kurie istorikai tvirtina, kad genocido aukomis per kelis šimtus metų galėjo tapti 9 milijonai žmonių. Patys bažnytininkai ginasi, kad inkvizicijos mastai buvo kur kas mažesni, nužudyti “tik” keli tūkstančiai.

Cinikų akimis žiūrint, “tik” keli tūkstančiai nužudytų žmonių yra nedaug. O jeigu vienas vienintelis žmogus? Vienas žmogus yra visiškas niekas!

Taip, žmogus šitoje bažnyčioje yra niekas, svarbi tik gyvybė - kažkokia virš altoriaus plazdanti abstrakti moralinė sąvoka, neturinti nieko bendro su biologija, tai yra, su nuodėmingu mūsų kūnu ir gašliais jo instinktais. Svarbu išsaugoti gyvybę, o kūnas gali būti sunaikintas. Nesupratę šitos keistai atrodančios minties atplėšti gyvybę nuo kūno, mes negalėsime suprati nei inkvizicijos, nei apskritai katalikų bažnyčios veikimo. Šiandien ji reiškiasi šiek tiek kitokiomis formomis, be atviro smurto prieš pavienį žmogų ir be genocido prieš žydų ar kitas “nekrikštų” tautas, bet iš esmės buvo išsaugota kaip tuščia moralinė abstrakcija be konkretaus turinio: svarbu “gėris apskritai”, bet konkrečiu atveju galima susidėti ir su Hitleriu, svarbu “gyvybė iš principo”, o konkretų vaikinuką galima palaiminti ir pasiųsti skerdynėms į karą…

Dabar aiškiau, už ką kovoja inkviziciją sukūrusi bažnyčia, kai reikalauja abortus prilyginti kriminaliniam nusikaltimui?

Svarbu ne motina ir ne kūdikis, kurių tiek ir tiek nužudyta. Svarbu gyvybė, svarbu pati idėja.


Atgal į: Šventa gyvybė, bet ne žmogus