Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-04-17

Anapus ir šiapus

Publikuota: Miniatiuros

Vieną vakarą jis pasitraukė į keistą ženklų ir simbolių pasaulį.
Gimtadienis pasibaigė, motina ėmė kraustyti indus, o tėvas užpūtė žvakę.
- Kam jį žudai? - paklausė jis išsigandęs.
- Ką? - nesuprato tėvas.
- Kristų. Kodėl tu bijai jo šviesos?
- Nesupratau…
- Žvakė - Kristaus šviesa. Neapsimesk! - sušuko sūnus ir nubėgo į savo kambarį.
Jis ėmė šnekėti mažiau. Kartais tylėdavo ne dienomis, o savaitėmis. Iš pradžių jie manė, kad pyksta, bet sūnus neatrodė piktas. Greičiau - išsigandęs.
Sykį jis buvo išėjęs kažkur, ir tėvas tarp krūvos šventraščių, sapnininkų ir ezoterinių knygų rado storą mėlyną sąsiuvinį, primargintą keistų ženklų, skaičių, piktogramų ir žodžių. Buvo matyti, kad tai kažkoks keistas šifras, ir nuojauta tėvui pasakė, kad sąsiuvinukas - tai dienoraštis. Jis įsiminė keletą simbolių, o sąsiuvinį padėjo atgal į vietą.
Su tėvu sūnus dar šiek tiek bendravo, todėl pavyko sužinoti kai kurių ženklų reikšmes.
Žuvis = aš (sūnus laikė save žuvimi, nes buvo gimęs po tokiu Zodiako ženklu).
Lapas = kritimas (visi lapai nukrenta).
9 = dieviškumas, dievas.
Svastika = sukimasis, sūkurys.
A = laukti (sūnus paaiškino, kad tai autobusų stotelė, kur visada kažko laukiame).
Taurė = dužti (visos taurės kada nors sudūžta).
Kėdė = skausmas (kodėl kėdė - skausmas, sūnus negalėjo paaiškinti, galimas daiktas, jam tai asocijavosi su stomotologo kėde).
Viena eilutė atrodė taip:
žuvis lapas 9 svastika A taurė kėdė.
Ji galėjo reikšti: “Aš krentu į dievišką sūkurį, kur laukia dūžtantis skausmas”.
Tėvas suabejojo, ar verta toliau šifruoti.
Gydytojas pasakė, kad tai turbūt šizofrenija. Jis patarė sūnų atvesti pas jį arba perspėjo laukti psichozės priepuolio.
Sūnus jautėsi sveikas ir nusijuokė iš tokio pasiūlymo, o priepuoliai prasidėjo po kokio mėnesio.
Tada iš tiesų jam nustatė šizofreniją.
Mėlynas sąsiuvinukas medikų labai nesudomino.
- Na taip, būna dar keistesnių piešinių, - pasakė gydytojas.
- O jeigu jį iššifravus? Gal jo liga kalba apie save? Na, mes daug sužinotume…
- Iššifruoti? Na, nežinau… - gydytojas patraukė pečiais. -  Jo pasaulis turbūt per toli.
Tėvas mėgino. Keletas sakinių atrodė taip: “Aš krentu į dievišką sūkurį, kur laukia dūžtantis skausmas.  Viršuje  sukasi šalta  spiralė, o centre nieko nėra.  Kristus nuėjo vandeniu, o aš palikau ant kranto.  Tai buvo svetimas vėjas”.
Tėvas suprato - tikrai per toli.
Buvo matyti - simboliais ir ženklais užšifruotas tekstas - vėl kažkoks simbolis. Ir taip - iki begalybės… O gal, lukštenant tarsi svogūną, būtų galima pasiekti asmenybės centrą, kur slypi liga?
Medikai pasakė, kad jie gydo vaistais, o ne simboliais.
Tėvas dar kurį laiką nepasidavė ir aptiko įdomų dalyką: daugelis sūnaus užrašytų ženklų ir simbolių yra ne išgalvoti, bet “tikri” - juos naudoja ir sveiki žmonės.
Pavyzdžiui:
kryžius = mirtis; 6 = šėtonas, šėtoniškas; pasaga = laimė; vanduo = gyvybė; galva = vadovas; juoda katė = nelaimė…
O kur dar visa krūva vadinamųjų Zodiako ženklų?
Tačiau gydytojo tas atradimas labai nenustebino.
- Na taip, - atsakė jis. - Mes irgi naudojam simbolius. Bet mudu susikalbam!
Su sūnumi kartais nesusikalbėdavo ir tėvas.
Tai buvo keista - jie vartojo beveik tokius pat ženklus ir simbolius, bet kartais negalėjo susikalbėti.
Sūnus jautėsi sveikas ir manė, kad tėvas kažko nesupranta.
Tėvas jautėsi sveikas ir manė, kad nesupranta sūnus.
Gal jie abu sveiki? Juk tokie jaučiasi…
Gal abu nesveiki? Juk nesusikalba…
Kur riba tarp ligos ir sveikumo?
Tėvas pastebėjo, kad jis kartais nesusikalba ir su savo žmona.
- Ar tu nenorėtum kavos? - sykį ji paklausė autobusų stotelėje.
- Ne, - atsakė jis. - Išgėriau išeidamas.
- Kodėl tu manęs niekada nenusivedi į kavinę? - pratrūko ji. Tai buvo kažkas isteriško. Ji rėkė, kad jis gyvulys, o ji paminta po padu, niekas jos negerbia ir nenusiveda į kavinę, nors tai kainuotų tik kelis litus.
Tai velnias!
Pasirodo, klausdama, ar jis nenori kavos, žmona nieko neklausė.
Jos, atrodytų, normalus sakinys “Ar tu nenorėtum kavos?” buvo visiems suprantamais žodžiais užkoduotas visai kitoks ženklas: “Nusivesk mane į kavinę”.
- Kas tau neaišku? - stebėjosi ji.
Iš rašybos ženklų sudėtas žodis - irgi ženklas, iš žodžių sudėtas sakinys - dar kitas ženklas…
Juk taip - normaliems žmonėms!
Jie itin dažnai nesusikalba.
Sena supama kėdė jam buvo vaikystės aidas, o jai - pusę kambario užėmęs griozdas, kurį ji pusvelčiui atidavė sendaikčių supirkėjui. Televizorius jai yra langas į šviesą, o jis neturi laiko sėdėti su ja prie tos kvailos kalbančios dėžės. Matomiausioje svetainė vietoje jis pakabino Švenčiausios Mergelės Dievo Motinos Marijos paveikslą, o žmonos tėvai liuteronai nusivaipė, kad tai esąs kvailas stabas…
Tada jis ėmė domėtis, ką reikškia tokie ženklai, kaip liuteronas, katalikas, lietuvis, ožiaragis… Ar tos sąvokos žymi kažkokius tikrus dalykus, ar yra tik išsigalvoti ženklai, kokius susikuria jo ligonis sūnus?
Tarkim, tos etiketės iš tiesų reiškia kažką konkretaus. Tada galim sakyti: vieną sykį kieme susitiko liuteronas, katalikas, lietuvis ir du ožiaragiai.
Ne, kažkas čia ne taip…
Kas yra liuteronas? Tai žmogus, kuris sekmadieniais eina į liuteronų bažnyčią ir Marijos paveikslą vadina stabu. Daugiau jam tas žodis nieko nereiškia. O katalikas sekmadieniais eina į katalikų bažnyčią ir tą patį paveikslą vadina Dievo Motina. Bet ar paveikslas - iš tiesų Dievo Motina? Ar prie kryžiaus prikaltas alavinis dievukas - iš tiesų Jėzus, kuris gyveno prieš 2000 metų?
O liuteronas, katalikas - iš tiesų žmonės, kažkokios atskiros veislės?
Ar lietuvis - kitoks žmogus, negu rusas? Kas yra lietuvis? Tai žmogus, kurio tėvai lietuviai… Bet jis pažįsta žmogų, kurio tėvas rusas, motina čigonė, o jis pats save laiko lietuviu. Taigi lietuvis - žmogus, kuris laiko save lietuviu. Bet sūnaus palatoj vienas kaimynas laiko save dinamito išradėju Niutonu. Iš tiesų dinamitą išrado Nobelis, tačiau Niutonas aiškina, kad Nobelis pasivogė svetimą vardą…
Velnias griebtų, kur kliedesys, o kur sveikas požiūris?
Ar rusų vaikas turi teisę vadinti save lietuviu?
Ar tai - ne vagystė?
Kas pavogta?
Vardas?
Ar jis reiškia ką nors?
Kas yra Lietuva, kuri broliui reiškia tiek daug, kad sykį girtas pasižadėjo mirti už ją?
Brolis galėjo pasakyti tik tiek:
- Lietuva man viskas.
- Kas viskas? Pinigai, skolos, ligos, apgamas?..
- Ne, Lietuva - mano meilė. Aš myliu Lietuvą.
- O ji tave?
- Na, nežinau… - brolis sutriko. - Tikriausiai…
- Ir kaip jūs mylitės: gulėdami, stovėdami?..
- Eik po velnių! - supyko brolis. - Lietuva - tai ne boba!
- O kas?
- Tai teritorija. Žemės plotas prie Baltijos jūros. Aš myliu tą žemę.
- O Rusijos žemės - ne?
- Kam man svetima žemė? Tegu rusai ją myli.
- Jų žemė kitokia?
- Manau - taip.
- Pereini sieną, ir žemė pasidaro kitokia? Jeigu parodyčiau, tu galėtum atskirti, kur sauja rusiškos, o kur lietuviškos žemės?
- Nereikia absoliutinti! - brolis ėmė nervintis. - Aš nesakau, kad ji objektyviai skiriasi. Objektyviai jokio skirtumo gal ir nėra, bet subjektyviai viena žemė yra sava, mylima, o kita - svetima.
- Ir kaip sužinai?
- Jaučiu širdimi.
- Jeigu parodyčiau, tavo širdis pajustų, kurioj saujoj žemė sava, lietuviška, o kurioj svetima, rusiška?
- Eik po velnių! - brolis ėmė šaukti. Jis tikriausiai prisimena, kaip vieną naktį jie miegodami parvažiavo iš Vokietijos ir manė, kad tebėra Lenkijoj, nors autobusiukas sustojo Šiaulių priemiestyje. Keistas jausmas Lenkijoje pamatyti lietuvišką užrašą: “Ūkinės prekės”. Patrioto širdis nė velnio nenujautė, kad tai - sava, jo mylima žemė.
Ir dėl tos miglotos ribos, kurios nė širdis nenujaučia, jis žada guldyti galvą?
- Kvaily, tai simbolis! - šaukė brolis, nubėgo į svetainę ir rodė pirštu į sieną. - Štai Lietuva!
Ant svetainės sienos, pačioje matomiausioje vietoje, kabojo Lietuvos žemėlapis.
Lietuva - tai žemėlapis?
Aišku, brolis galėjo paklausti: o tas paveikslas, kur kabo tavo svetainėj - tikrai Dievo Motina?
Ar Dievas, nuo kurio prasidėjo viskas, pats gali būti pradėtas ir turėti motiną?
Išeitų, viskas prasidėjo ne nuo Dievo, o nuo Motinos?
Kunigas patarė į tuos dalykus geriau nesikišti - yra pavojus nueiti į klystkelius.
Sūnus nuėjo į ligą, jis gali nueiti į klystkelius…
Tėvas pastebėjo, kad sūnus ir jį, ir motiną, ir visus gydytojus laiko paklydėliais, bedvasiais robotais.
Parvažiuodamas iš ligoninės, tėvas pamėgino į autobusą, jo keleivius, duobėtą gatvę, viršūne nupjauta klevą pažiūrėti be jokių papildomų dvasių ir kitų pridėtinių reikšmių - tik kaip į autobusą, gatvę, medį,  skubančius žmones. Tie žmonės nebuvo nei lietuviai, nei rusai, nei liuteronai, nei ožiaragiai - tai buvo gyvos, įdomios būtybės. Vienas sėdėjo pusiau drybsodamas ir nuobodžiaudamas kažką kramtė, moteris raudona striuke stovėdama visą laiką žiūrėjo į lubas, vaikinukas vartė spalvotą žurnalą ir žvilgčiojo pro langą. Visi jie laukė, kada autobusas sustos, ir jie strimgalviais išlėks į gatvę.
O gatvė nebuvo jo žaidimų vieta, kur jie vaikystėj apsimesdavo vagimis ir milicininkais - tai buvo paprasčiausia gatvė, jis norėjo sakyti - dulkina, bet pamatė, kad ją neseniai nuplovė pravažiavusi raudina mašina su mirksinčia geltona lempa. Asfaltas garavo, buvo keista, nes to jis niekada nematydavo. Nuo klevo nušoko du žvirbliai ir mėgino paimti batono trupinį, bet trupinys buvo per didelis ir netilpo į snapą, jis riedėjo tolyn, o žvirbliai šokavo iš paskos. Du šokuojantys žvirbliai - toks ryškus vaizdas, tarsi būtų pliekęs žaibas ar blykstė. Jis garsiai nusikvatojo, viena moteris eidama atsisuko, o jos veide pasirodė išgąstis.
Kas čia juokingo?
Žvirbliai šokuoja! O jis tiek metų tikėjo, kad bėga. Tarsi tai būtų vištos…
Pasirodo, didžiąją laiko dalį sapnuojam.
Kodėl jo sūnų uždarė?


Atgal į: Anapus ir šiapus