Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-04-05

Biblijos kelias: nuo šventyklos iki širdies (4)

Publikuota: Straipsniai

Sunku
įsivaizduoti kokią nors religiją, kuri neturėtų savo “Dievo namų”. Iš
budistai, ir katalikai, ir indusai, ir nuo savo brolių katalikų atskilę
protestantai turi susirinkimų namus, kur šventikas, kunigas, šamanas ar
pastorius vadovauja surinktai bendruomenei, ką nors jai drausdamas,
nurodydamas, bardamas, gąsdindamas, ramindamas, džiugindamas ar
žadėdamas. Vadovauti savo ganomai bandai po vieną, eiti į kiekvieno namus ir ten sakyti pamokslus būtų labai neefektyvu.




Savo Dievo namus turėjo ir
Senojo Testamento žydai. Jų kelias iš Egipto per dykumą į Pažadėtąją
žemę iš esmės yra kelias link Dievo namų, link savo Šventyklos, apie
kurią žydai svajojo kelis šimtmečius. Eidami dykuma, jie turėjo tik
specialią Sandoros skryniai skirtą palapinę. O ką daugiau klajoklis
galėjo turėti? Nukeliavę į Palestiną ir nukariavę senbuves žemdirbių
tautas, žydai patys pradėjo sėslų gyvenimą. Tada jiems kilo mintis
pasistatyti “tikrus” Dievo namus.




Darbą pradėjo Dovydas, o
baigė Saliamonas. Tai buvo gigantiškas darbas. Šiuo statiniu buvo
pabaigta ir žydų religijos statyba - pavienius žydus Dievas susirinko į
vieną religingą tautą, kuri išpažįsta vieną vienintelį Dievą, o jo
pagarbinti susirenka į vieną vienintelę savo Šventyklą - Dievo namus.




Žydų kelionė nuo padrikų tikėjimų iki centralizuotos šventyklos labai glaustai aprašyta Naujojo Testamento Apaštalų darbuose:

Apd 7,44 Mūsų tėvai dykumoje turėjo Liudijimo palapinę, kaip įsakė Tas, kuris kalbėjo Mozei, kad padarytų ją pagal regėtą jos vaizdą.


Apd 7,45
Mūsų tėvai su Jozue pasiėmė ją ir atsigabeno į žemes pagonių, kuriuos
Dievas išvijo nuo mūsų tėvų akių. Taip pasiliko iki Dovydo dienų.


Apd 7,46 Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir meldė, kad rastų buveinę Jokūbo Dievui.


Apd 7,47 Ir Saliamonas pastatė Jam namus.

Bet
čia Naujojo Testamento autorius daro netikėtą minties posūkį: žydai
pastatė Dievui namus, bet Dievas juk negyvena rankų darbo šventyklose!
Dievas yra visuotinis, globalus, jam priklauso visas kosmosas, todėl jo
neuždarysi nei šventyklose, nei bažnyčiose, nei cerkvėse, kituose maldų
namuose:


Apd 7,48 Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:


Apd 7,49
'Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius gi
namus man statysite? - klausia Viešpats, - ar kokia mano poilsio vieta?




Tai va - žmonės ėjo, statė,
dirbo, pastatė, o rinktis į pastatytus “Dievo namus” nėra ko… Minios tikinčiųjų suplūdo į specialiai Dievui pastatytą prašmatnią trobą tik dėl to, kad išgirstų naujieną: Dievas čia negyvena?




O ko ten rinktis?



Tikrai, ko gi religingi žmonės renkasi į vadinamuosius Dievo
namus? Na taip, atlikti tam tikrų Dievo garbinimo ritualų. Senovės
žydų, katalikų, indėnų, budistų, pagonių lietuvių ritualai išoriškai
labai skiriasi, bet jie visi sukasi apie altorių arba aukurą, ant kurio
kas nors aukojama dievams. O kodėl reikia aukoti? Žmonės jaučiasi kalti
prieš savo dievus ir siekia išpirkti kaltes, be to, nori jiems atsidėkoti už kokias nors dovanas
(tarkime, derlių) arba gerus darbus (tarkime, už pagydytą ligą).




Ritualų metu labai retai
yra kas nors iš tiesų aukojama - tik pačiose seniausiose religijose iš
tiesų būdavo nužudomi ir sudeginami gyvuliai ar žmonės. Aukojimas
paprastai būna ritualinis, t.y. simbolinis, netikras. Ant žemės
paliejamas tik lašas vyno, o ne visa statinė, sudeginamas tik aukojamo
gyvulio kraujas, o visą gyvulį suvalgo patys aukotojai, nupjaunama
berniuko apyvarpė, bet nenužudomas pats berniukas ir t.t.




Įdomu tai, kad patys
“nusidėjėliai” aukojimo ritualo atlikti negali - jie jaučiasi per daug
nusikaltę savo dievams (”susitepę nuodėme”), kad galėtų stoti jų
akivaizdon ir išpirkinėti kaltes. Reikalingi šamanai, kunigai ar kiti
tarpininkai, kurie mokėtų apsivalyti nuo savo nuodėmių (vėlgi, žinoma,
simboliškai, rituališkai) ir galėtų atlikti simbolinio aukojimo
ritualą. Taip šventyka (bažnyčia, cerkvė) tampa įstaiga, kurioje
darbuojasi profesionalūs tarpininkai, susibūrę į gana griežtą ir
finansiškai stiprią hierarchinę struktūrą. Dabar aukotojai tarnauja
šitai struktūrai, nors jiems toliau kalama į galvas, kad jie
tebetarnauja Dievui.




Bet štai ateina  Išganytojas ir sako: meskite visa tai, Dievas negyvena rankų darbo šventyklose.



O kur?..



Atsiranda naujas požiūris: Dievas gyvena žmonių širdyse.



1 Kor 3,16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?



Gimsta naujos metaforos:
apipjaustyti turi būti ne mūsų kūnai (lytiniai organai), bet širdys.
Tuos, kurie  Dievo ir toliau ieško kažkur išorėje, kažkokiose rankų
darbo šventyklose, Naujojo  Testamento apaštalas bara už 
“neapipjaustytas širdis”:




 
Apd 7,51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.



Bet jei paklusime Šventajai
Dvasiai ir liausimės Dievo ieškoję po bažnyčias, bazilikas, kryžių
kalnus ir šventąsias žemes, tai kur mes atliksime aukojimo apeigas?




O ką mes turim aukoti? Savo gėrybes?



Dar Senojo Testamento pranašo Jeremijo  lūpomis Dievas kalbėjo žydams:



Jer 6,20
Kam man smilkalai, nešami iš Sabos, ir kvepianti nendrė iš tolimos
šalies? Jūsų deginamosios aukos man nepatinka ir jūsų kraujo aukos man
nemielos'.




Ką tada aukoti, jeigu tradicinės žydų aukos Dievui tapo nemielos?



Dievas Jeremijo lūpomis
perspėja, kad ritualiniai žaidimai ir simboliniai nuodėmių
“nusiplovimai” nebepadės - reikia keisti neteisingą savo gyvenseną:


Jer 7,3 Taip sako Viešpats: 'Pagerinkite savo kelius ir darbus, tada gyvensite šitoje vietoje.


Jer 7,4 Nepasitikėkite melagingais žodžiais: 'Tai Viešpaties šventykla'.


Jer 7,5 Jei iš tikrųjų pagerinsite savo kelius ir darbus, jei teisingai spręsite bylas tarpusavyje,


Jer 7,6
svetimtaučio, našlaičio ir našlės neskriausite, nekalto kraujo
nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių
nelaimei,


Jer 7,7 tada Aš amžiams paliksiu jus gyventi krašte, kurį daviau jūsų tėvams.



Po Jeremijo atėjęs Jėzus
dar labiau sukonkretino tą mintį - Dievui pasitarnausite tik tuo
atveju, jeigu padėsite savo mažiausiajam broliui: pamaitinsite alkaną
ir pagirdysite ištroškusį žmogų, priglausite pakeleivį, slaugysite
sergantį ir aplankysite kalinį. Bet jeigu to nepadarysite savo artimui,
jūs nebūsite pasitarnavę Viešpačiui:




“Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte”, - perspėjo Jėzus savo mokinius.
Mt 25,45



Pasibaigus Senojo
Testamento laikams, pasibaigė ir visi aukojimai: apaštalas Paulius
išaiškino, kad Jėzaus auka ant kryžiaus yra absoliuti, galutinė -
vadinasi, nebereikia jokių aukojimų. O jei ir toliau norim ką nors
aukoti, tai nepasitikim Jėzaus auka ir jo mokymu.




Gerai, sakysime, mes nuo
simbolinių aukojimų pereiname prie realių darbų, nuo misterijos žaidimų
- prie tikro gyvenimo ir Dievo ieškome nebe prašmatniose bažnyčiose,
bet savo pačių širdyse. Tačiau kur mums melstis, jeigu ne šventyklose,
ne bažnyčiose, ne sinagogose, ne cerkvėse, ne bazilikų aikštėse?




Jėzus atsako:

Mt 6,5
'Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis,
stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš
tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.


Mt 6,6
Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo
Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau
atlygins viešai.




Negana to, Jėzus dar
šaiposi iš ilgų maldų ir litanijų, kuriomis šiandien taip didžiuojasi
visos religijos, iskaitant krikščioniškas:


Mt 6,7 Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.


Mt 6,8 Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.



Pasirodo, svarbu nebe
žodžiai, kuriuos gali malti ir malti nesustodamas arba net pasidaryti
specialius maldos malūnėlius, kaip daro kai kurių kitų religijų
maldininkai, - svarbu pasidaro realus veiksmas, tikras gyvenimas:




Mt 7,21
'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus
karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.




Žmogų, kuris klauso ir
vykdo, Jėzus lygina su išmintingu žmogumi, pasistačiusiu namą ant uolos
- tokio namo nesugriaus jokios audros. O tas, kuris klauso, bet
nevykdo, Jėzui panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.
Pakils vėjas, ir namus sugrius, ir tas griuvimas bus smarkus. Tada
nepadės jokie ritualiniai aukojimai ir ilgiausios litanijos - šauk
nešaukęs savo Viešpatį, o jis atsakys: eik šalin, aš tavęs nepažįstu.




Šiandien vadinamuosius
krikščionis - tiek katalikus, tiek stačiatikius ar protestantus -
siutina Jėzaus nurodymas melstis ne “sinagogose ir gatvių kampuose”,
bet užsirakinus kambarėlyje. O pirmuosius Jėzaus mokinius, kurie dar
nebuvo išsivadavę iš kunigų priklausomybės, ta mintis susitikti akis į
akį su Dievu paprasčiausiai gąsdino. Kaip jie, tokie nuodėmingi ir
“nešvarūs” stos Dievo akivaizdon? Jie su Dievu buvo pratę bendrauti tik
per kunigus - profesionalius tarpininkus.




Tas jų baimes išsklaidė apaštalas Paulius, paaiškindamas, kad visi Jėzaus pasekėjai yra nuplauti Jėzaus krauju -

juk “esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.”
Žyd 10,10



Jėzus, kurį Paulius vadina vyriausiuoju kunigu, yra visai kitoks kunigas:

Žyd 9,12
taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems
laikams [jis] įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.


Žyd 7,27
Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti
aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko
vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.




Tokiu būdu pasibaigė ne tik
aukojimų laikas - tapo nereikalingi ir kunigai tarpininkai. Beje, kol
Romos imperatorius Konstantinas  valstybinės romėnų pagonybės nesukergė
su pavojingai plintančia krikščionybe, Jėzaus mokiniai kunigų ir
neturėjo.




Buvo sugriauta Šventykla,
kurios niekas daugiau neatstatė. Naujojo Testamento laikams ji ir
nereikalinga. Nereikalingi daugiau jokie aukojimai, atgyveno kunigų
luomas. Atėjo religijos galas. Žmonės gali bendrauti su Dievu patys
vieni, susitikę su juo akis į akį savo kambarėlyje, o minioms skirtą
masinių ritualų kelią pakeitė siaurieji, asmeniniai vartai į Dievo
karalystę:


Mt 7,13 'Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.


Mt 7,14 O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa'.



Suprantama, kunigai, Rašto
aiškintojai ir fariziejai negalėjo priimti tokio mokymo - jie
išreikalavo Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tačiau ne mirties nuosprendis
buvo didžiausias jų nusikaltimas prieš Jėzų - nenorėdami likti be
darbo, kunigai sugebėjo ne tik išlikti, bet ir kažkokiu keistu būdu
antireliginį Jėzaus mokymą paversdami nauja, dar baisesne religija.
Tai, ką matome šiandien vadinamųjų krikščionių ritualuose, nėra nei
Senasis, nei Naujasis Testamentas - tai kažkokia keista pagonybės stabų
ir stabus draudžiančio Dievo parodija. Daugelis Senojo Testamento
draudimų, tokių kaip stabmeldystė, burtai, magija, liko galioti ir
Naujajame Testamente, tačiau vadinamųjų krikščionių buvo godžiai
perimti iš pagonybės. O baisiausia yra tai, kad religingas žmogus,
kurio Jėzus atėjo išlaisvinti, toliau liko veidmainių manipuliatorių
rankose.




Antra vertus, Jėzaus žodis liko nesunaikintas - mes jį galime perskaityti Evangelijoje ir
pasirinkti tą kelią, kurį rodo pats Mokytojas. Vadinasi, šių laikų
religines institucijas galime vertinti ir kaip paties Dievo sukurtą
sietą saviesiems išsijoti: atlaidų minios senu papratimu pro
plačiuosius vartus  traukia prie senųjų stabų, kunigų ir kitų
“dvasinių” savo ganytojų, o Jėzaus saviškiai, kurių nėra labai daug,
pro ankštuosius vartus prasmunka tiesiai pas vienintelį savo Ganytoją.




Svarbu tai, kad mes galime rinktis.



Vadinasi, mes laisvi ir atsakingi.


Naujųjų laikų motociklui pritaikius seną vienkinkio vežimo idėją, išėjo kažkas panašaus į vienkinkį motociklą ar dviratį romėnų karo vežimą, bet iš motociklo liko tik priekaba.


Atgal į: Biblijos kelias: nuo šventyklos iki širdies (4)