Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-04-01

Virtualūs draugai ir vaiduokliai

Publikuota: Straipsniai

- Tu truputėlį kitoks, - šeštadienį pasakė vienas internetinis draugas, kai mes susitikome akis į akį. - Nedaug, bet šiek tiek skiriesi nuo to Petro, kurį buvau susikūręs.


Pasirodo, anas, virtualus Petras, buvo šiek tiek apvalesnis ir kalbėjo lėčiau, solidžiau, o aš beriu žodžius kaip žirnius.
Buvo nepaprastai įdomus  momentas: draugo vaizduotėje susikurtas Petras susitiko su realiuoju, jie trumpam susigrūmė. Kadangi fantazijos sukurtas vaizdinys nebuvo labai stiprus, realusis Petras keliais judesiais permetė savo virtualųjį antrininką, ir tas čia pat išsisklaidė tarsi palovės vaiduoklis.


Kartais vaizdo ir vaizdinio dvikova gali būti sunkesnė. Kai vieną sykį smalsumo vedamas nulėkiau iš arti pažiūrėti, kaip atrodo viena interneto intelektualė, aš niekaip negalėjau sutikti, kad ta ledi iš tiesų - jaunutė, vos ne mergaitė. Iš anksto žinojau, kad sutiksiu moterį, kuri daugeliu atžvilgių už mane labiau išprususi, todėl maniau, kad tai turi būti tegu ir jauna, bet solidi, subrendusi moteris. O čia - tiesiog mergaičiukė! Vėliau supratau, kur buvo mano klaida: intelektinę brandą aš sutapatinau su biologiniu amžiumi. O juk būna, kad žmogus tarsi aplenkia laiką ir subręsta anksčiau.


Praeitą šeštadienį buvo lengviau. Aišku, realus internautas šiek tiek skyrėsi nuo virtualiojo, bet tas skirtumas nebuvo labai didelis, ir fantazijos kūrinys išsiplaikstė kažkaip savaime, vos priėjau arčiau ir pamačiau jo neskustą veidą. Mat tas tinginys iš anksto kalė į galvą, kad jam atostogos, ir jis atvažiuos nesiskutęs.


Tačiau virtualūs šeštadienio nuotykiai dar tik prasidėjo.


Tuo metu, kai mes Kaltinėnuose su naujuoju draugu, dabar jau realiu, plepėjome apie vaizdą ir vaizdinį, fantaziją ir realybę, tolokai nuo Lietuvos, kažkur Estijoje, dar vienas žmogus, tarkime, Vaidas Vyšniauskas, kūrė virtualų mano paveikslą. Jis kažkodėl nusprendė, kad esu anarchistas, ir dabar suko galvą, kaip nuo manęs apsaugoti kitus žmones.


Jeigu žmogus linkęs i anarchiją, jis visuomet neigs bet kokia “strukturą”, “sistemą” ar “tvarka”, - sėdėdamas prie kompiuterio, tas nepažįstamas žmogus rašė kažkokiai virtualiai konferencijai ir nedelsdamas ieškojo būdų įsivaizduotam mano anarchizmui įveikti - vietoj to, kad patikrintų savo drąsią hipotezę (o gal aš joks anarchistas?), Vaidas Vyšniausikas jau neršė po Bibliją ir rado nemažai citatų, kur Dievas pasisako prieš anarchiją, t.y. prieš mano tariamą bruožą.


Kadangi nepažįstamo žmogaus fantazijos pleveno kažkur toli, kažkokioje įsivaizduotoje erdvėje, manęs visa tai nelietė - aš net nežinojau, kad jau esu paverstas anarchistu ir su Dievo pagalba sėkmingai sutriuškintas. Tuo metu mes dviese su realiu draugu vaikštinėjome po realias Kaltinėnų kalvas, žiūrėjome į realius vienas kito veidus, klausėmės gyvo balso, fotografavome tikrai tekančius upelius ir šaipėmės iš tikro šuns Mažiaus, kuris lyg išminuotojas visą laiką stengėsi bėgti mums priekyje, bet ne visada galėjo nuspėti kryptį ir kartais nubėgdavo toli į šoną.


Tuo metu kažkur šone vyko žūtbūtinė kova su anarchisto šešėliu.


Iš patirties žinau, kad žmonės, paskaitę kūrybos, dažniausiai patiria kokią nors emociją. Jeigu nuostatos sutampa, jie apsidžiaugia, jeigu autoriaus nuostatos ardo jų įsitikinimus, jie susierzina. Skaitydamas ir suvokdamas žmogus stengiasi kažką įsivaizduoti - tai neišvengiama. Kalbėdami telefonu su nepažįstamu žmogumi mes irgi stengiamės susikurti pašnekovo paveikslą - juk negalime paprasčiausiai bendrauti su kažkokiu garsu, mes juk bendraujame su žmogumi, nors jo ir nematome.


Kartais užmetu akį į kokį forumą ar konferenciją ir pasmalsauju, ką rašo mano kūrybos skaitę internautai. Turiu pasakyti, virtualiajam Petrui sudėti tokie prieštaringi bruožai, kad vientisas paveikslas niekaip neišeitų. Vieniems atrodo, kad aš per daug dievotas, tiesiog davatka, kiti mato užsimaskavusį ateistą, vieni laiko mane kietos rankos šalininku ir lygina su Stalinu arba Hitleriu, kitiems aš paprasčiausias plevėsa, vieniems aš drąsus, gal net per daug, o kiti diagnozuoja nesuvoktas baimes…


Kokia naujiena, jeigu kažkas užkabino mano paveikslui anarchisto lentelę ir dabar tąso po virtualias konferencijas? Juk visa tai panašu į sapną - ir pati konferencija, ir jos dalyviai, ir mano šmėkla, kurią regi kažkas. Daugybė žmonių kenčia nuo savo įsivaizdavimų, ir aš negaliu atsakyti už tai, ką jie mato, žiūrėdami į žydrą monitorių.


Tačiau šį sykį nepavyko išvengti susidūrimo su virtualiuoju savo šešėliu.


Kitą dieną, kai atsisveikinau su savo naujuoju draugu ir įsijungiau kompiuterį, savo pašte radau ilgą elektroninį laišką, kuriame buvau smerkiamas jau ne tik už anarchiją, bet ir už cinizmą. Tai buvo kažkoks virtualus ganytojas, kuris man prisistatė operos solistu Vaidu Vyšniausku, prof. V. Noreikos mokiniu. Jis kažkur susirado adresą ir ryžosi smogti mirtiną smūgį mano virtualiai šmėklai. Tačiau jis rašė ne šmėklai, o man, realiam žmogui: “Suprantu, kaip Jums yra nelengva issilaisvinti is cinizmo savo rašliavoj…


Dėstė jis nelabai taktiškai.


Toliau sekė tokie mano šmėklos epitetai: Toks nihilizmo atspalvis… panašu i “nepripažinto genijaus” sindroma…  uztikrintumas savo garsiuose pamastymuose…  teisumo pojutis… savo fantazinėje rašyboje…


Iš esmės tai buvo ganytojiškas laiškas, kuris turėjo parodyti, koks didelis yra skirtumas tarp šio tauraus laiško ir mano niekingos rašliavos, tarp laiško autoriaus dvasinigumo ir ciniškos mano šmėklos: “Netgi dabar, rašydamas šitą laišką, nesiekiu nei Jūsų įskaudinti, nei “įkasti”, nei pašiepti, - rašė taurusis ganytojas, lygindamas savo gerąsias savybes su mano blogosiomis. - O iš Jūsų rašliavos aš matau tik ciniškumą, įžeidinėjimus, prasivardžiavimą, kitų žeminimą, savęs aukštinimą ir ištisą kritiką!


Išdėstęs detalią mano šmėklos charakteristiką ir užtvirtinęs ją keliomis Biblijos citatomis, neprašytas auklėtojas kėlė gana tiesmukus klausimus ir teiravosi, ar turiu pastorių, kuris vestų mane į dvasines aukštumas.


Kadangi buvo rašoma man, o ne mano šmėklai, atsakymą Vidui Vyšniauskui parašiau pats. Pasidžiaugiau nauja pažintimi ir juokais paprašiau, kad jis parašytų kitą, dar ilgesnį laišką ir pridėtų savo nuotrauką - jeigu galima, su savo pastoriumi, kuris plotų Vidui per petį arba Vidas bučiuotų jam ranką. Žodžiu, daviau suprasti, kad solistas eitų nuo mano galvos su savo pabaisomis.


Tačiau interneto ganytojas atsikabino tik po to, kai neiškentęs paprašiau, kas toks iš tiesų esu. “Pareidamas iš darbo, parnešk pusę kilogramo avižų, - parašiau dar kitame laiške. - Aš - baltas arklys, kuris gyvena tavo šaldytuve”.


Kažkas atsitiko, ir jis pagaliau nutilo. Tikiuosi, visam.


Jeigu žmogus iš tiesų suprato, kad aš jam esu tik baltas arklys,  tik interneto vaiduoklis, tai jis lengvai išsivadavo iš savo fantazijos.


Kažkada, kai nusprendžiau nebegerti ir užsidariau narkologiniame skyriuje, į gretimą palatą atvežė baltosios karštinės kamuojamą žmogų. Koridoriuje jis pamatė mane, pribėgo artyn ir ėmė maldauti, kad nemuščiau. Nustebęs mėginau aiškinti, kad jo tikrai nemušiu, kad nieko prieš jį neturiu ir apskritai esu nusiteikęs prieš bet kokį mušimą. Tačiau tai nepadėjo. Žmogus parkrito ant kelių ir ėmė  aiškinti, kad  daugiau taip nedarys, todėl aš turėčiau padėti rykštę į šalį.  Mane tai nugąsdino - rankose neturėjau nei rykštės, nei nieko, bet staiga supratau, kad tas žmogus mane laiko savo mama, kuri jį  tikriausiai kažkada pliekdavo rykšte. Mėginau raminti, bet jis dar labiau susijaudino, ėmė verkti, prašė, kad paglostyčiau galvą.


- Nieko iš to nebus, - pasakė sanitaras, priėjęs arčiau. - Vakare gaus ampulę, ir viskas praeis.


Nuo to sykio žinau, kaip toli mūsų fantazija gali būti nuo realybės. Kitam netikėtai galiu pavirsti ir mamyte, ir Stalinu, ir davatka, ir anarchistu…


Aišku, psichozė - išskirtinis įvykis. Mes nesiblaškome po virtualią erdvę kaip pakvaišę alkoholikai ar narkomanai, bet kai prie tavęs ima artintis įsiaudrinęs internautas, laikydamas tave kažkuo kitu, jausmas panašus į tą, kurį patyriau tada, kai mane kitas palaikė savo mamyte.


Vėliau, skaitydamas pirmąjį savo ganytojo atsiliepimą, aš supratau, kur galėjo būti klaida.  Kadangi esu išsilaisvinęs iš keletos priklausomybių, savo rašiniuose dažnai akcentuoju laisvę, kurią suprantu kaip galimybę apsispręsti ir pasirinkti. Laisvė man - atsakomybė už savo žingsnius.


Mano oponetas, kaip supratau vėliau, laisvę laiko anarchijos sinonimu. “Jeigu zmogus linkes i anarchija (”laisve”) jis visuomet neigs bet kokia “struktura”, “sistema” ar “tvarka”, - fantazavo žmogus, aiškiai dėdamas lygybės ženklą tarp laisvės ir anarchijos. Fantazija jam pačiam pasirodė logiška - taip atsitinka visada, kai nepatikrintą prielaidą palaikome realiu faktu. Po to gali sekti minčių griūtis, žūtbūtinė kova su interneto vaiduokliais.


Tačiau virtuali erdvė - ne tik pavojai susipainioti su savo fantazijomis.


Tai dar ir galimybė susirasti realų draugą. Juk tą šeštadienį, kai virtualioje erdvėje buvo skalbiama mano šmėkla, aš iš arti susipažinau su senu interneto pažįstamu - jau nebe vaizdiniu, bet realiu žmogumi, kuris, kaip ir aš, mėgina nudengti įvaizdžio rūką ir pamatyti mūsų apvalią žemę tokią, kokia ji yra.


Pažįstu keletą žmonių, kurie susipažino internete, susituokė ir dabar gyvena patenkinti. Tiesa, jie man prisipažino, kad virtuali pažintis truko palyginti neilgai - bijodami nusivilti, jie nekūrė didelių lūkesčių ir pasistengė kuo greičiau susitikti akis į akį - kol fantazija nespėjo paimti viršaus. Jie nenusivylė.


Susitikęs su naujuoju internetiniu savo draugu, realiu žmogumi, aš irgi nenusivyliau.


- Niekada nemaniau, kad Žemaitija tokia graži, - pasakė vilnietis, kai jį šiek tik pavežiojau kalvomis nuvingiuotais keliukais. - Turėjau minty kažkokį vaizdą, bet viskas buvo ne tai…


Realybė yra tūkstančius kartų gražesnė už pačią gražiausią mūsų fantaziją.


Realūs žmonės - irgi.



  Jeigu savo bute rastumei baltą arklį, tai gali būti ir ne fantazija. Tai iš tiesų gali būti baltas arklys, kurio nemato kiti.


Atgal į: Virtualūs draugai ir vaiduokliai