Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-03-11

Nori matyti?

Publikuota: Liudijimai

Mes kalbame apie jo brolį. Iš draugo kalbos suprantu, kad tai nuovokus žmogus, tačiau daro vieną pražūtingą klaidą - jis nesupranta, kad serga. Jau užgeria nebe savaitėmis, bet mėnesiais, tačiau nė už ką nepripažins, kad yra alkoholikas.

- Tikrai nepripažins? - klausia mano bičiulis. - Taip beviltiška?

Mano tėvas nenorėjo pripažinti, kad serga vėžiu. Liga jam atrodė per daug grėsminga, todėl ją paprasčiausiai atmetė ir nesigydė. Stovėdamas prie jo karsto galvojau, kad viskas galėjo būti kitaip. Bet ar iš tiesų galėjo?

Šis klausimas kamuoja daugelį.

Ar įmanoma, kad žmogus staiga praregėtų ir pamatytų, kad serga?

Juk aš kažkada pamačiau ir jau dvylikti metai negeriu. Praregėjo ir kai kurie mano likimo draugai.

Ar galiu ką nors padaryti, kad praregėtų kiti?

Kartais alkoholikų giminės klausia: “Ką tu darei, kad pasikeitei?” Žinodami receptą, jie norėtų pakeisti sergančius savo brangiausius žmones. Bet vargiai pavyks.

Kai kurie išsiblaivę mano likimo draugai patraukia blaivyti kitų. Bet vis nusivilia ir nusivilia. Atrodo, padarė viską, ką tik galėjo, padavė skęstančiam ranką ir mėgino ištraukti, bet paskutiniu momentu, kai jau buvo beveik valtyje, likimo draugas paleido gelbėtojo ranką ir nugarmėjo atgal į svaigulį.

- Ko reikia, kad jis įsikibtų? - klausia mano bičiulis.

Reikia, žinoma, rankos. Ne tos, kuri įpiltų degtinės, kuri “paskutinį sykį” parneštų alaus pagirioms.

Bet ši ranka neturi būti kumštis.

Žaviuosi savo likimo draugais misionieriais, kaip jie pasitinka dvokiančius savo likimo brolius - juos iš tiesų sutinka kaip brolius. Kelmės rajone toks keistuolis Remigijus įkūrė jiems visą bendruomenę. Nori blaivėti - ateik, čia esi laukiamas. Toks tarp tokių savo ligą gali pripažinti be didelių baimių.

Mano galva, baimė yra didžiausia kliūtis praregėti.

Ši baimė kamuoja ne tik alkoholikus.

Žmonės, tarp kurių gyvenu ir kuriuos keleri metai stebiu, nėra jokie pamišėliai ar silpnapročiai. Jie pakankamai išsilavinę, kiti net padarė karjerą - kas versle, kas netgi kūryboje. Tačiau turi itin silpnų vietų, kurių nepastebi.

Viena mano pažįstama moteris pasižymėjo nepaprastu nuovokumu ir tiesumu. Darbe ji puikavosi aplinkinių pagarba - net viršininkai jos kažkaip pagarbiai bijojo. Už tai, kad ji visada klausdavo tiesiai, be užuolankų ir padailinimų, bet ir taktiškai, nepersūdydama. Pykti ant jos nebuvo už ką, bet geriau neįsivelti su ja į ginčus…

Tačiau nuovokioji moteris tarsi apakdavo, kai įsiveldavo į sūnaus ir marčios konfliktus. Velnio neštas ir pamestas jos sūnelis motinai buvo tikriausias angelas, kurį veda iš kelio marti. Netgi tada, kai jos angelėlis girtas trenkėsi į namo sieną ir sudaužė jos automobilį, dėl visko buvo kalta marti, kuri sūnų “sunervino ir išvedė iš pusiausvyros”.

Sykį ji man prasitarė, kad laiko save puikia pedagoge. Kažkada dirbusi mokytoja, ji patikėjo savo “prigimtiniais gabumais” mokyti bei auklėti. Pamačiusi sūnaus kvailiavimus, ji būtų turėjusi suabejoti savo pedagoginiais talentais.

Sykį man vos pavyko atkalbinti vieną pažįstamą verslininką, kad jis nepirktų laikraščio ploto ir neskelbtų atviro laiško kažkokiam susikompromitavusiam kunigui palaikyti. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad to kunigo jis visai nepažįsta ir nėra akyse matęs - paprasčiausiai perskaitė laikraštyje žinutę apie dvasiškiui iškeltą baudžiamąją bylą ir pajuto širdies šauksmą sulaikyti “kylančią šmeižto bangą”. Kodėl jis mano, kad tai šmeižto banga, jeigu apie tą bylą tiek ir težino? Ogi iš principo… Šito negali būti. Pasirodo, verslo ir kituose praktiškuose reikaluose neblogai susigaudantis žmogus šventai tiki, kad Dievas šį pasaulį tvarko per kunigus, todėl bet kokia neigiama informacija apie dvasiškius sugriautų pasaulio modelį.

Vienas mano viršininkas išgėręs alaus girdavosi, kad jį labai myli ir gerbia žmona. Nežiūrint į tai, kad ši labai dažnai atėjusi į kontorą išvadindavo jį mazgote, o kartais net apskaldydavo antausius… Netekęs šitos iliuzijos, jis būtų ėmęs galvoti, kad iš tiesų yra mazgotė.

Vis mėginu išsiaiškinti, kodėl mano likimo draugai alkoholikai atsisako matyti, kad jie alkoholikai. Negi jie vaidina blaivininkus? Jokiu būdu! Jie su tokiu užsidegimu pasakoja, kiek ir su kuo gėrė, kaip lūžo, kaip neatsargiai darė “pachmelą” ir vėl lūžo, kaip jiems drebėjo rankos ir kaip “trūko juosta”… Jeigu pačių papasakotų simptomų užtektų visoms trims stadijoms, kodėl jie neigia diagnozę?

Šitie žmonės nesidrovi girtavimo, jiems gėda ligos. Gyvendami sergančioje visuomenėje, jie perėmė visuotinę nuostatą smerkti alkoholizmą, o ne girtavimą. Juk girtavimas smerkiamas tik formaliai, o iš tiesų su juo yra susiję visi svarbiausia mūsų gyvenimo įvykiai, visos svarbiausios iškilmės, pradedant krikštynomis ir baigiant laidotuvėmis. Taigi mūsų visuomenė smerkia ne tuos, kurie geria, net tuos, kurie suserga ir nebegali gerti. Kas norės būti raupsuotas?

- Ne, aš žmogus išgeriąs, bet ne koks alkoholikas, - sako mano vaikystės draugas, išgeria stiklinę pagirioms ir vėl deda galvą ant stalo.

Aišku, yra dar ir potraukis, bet pamatyti jį trukdo baimė.

Siaubinga baimė būti nieku, šiukšle, nevykusia motina, prarasti po kojomis pasaulio pagrindą.

Žiūrint iš šalies, tai perdėta baimė.

Žiūrint iš šalies… Bet jiems atrodo kitaip. Šališkoji uošvė galėtų mesti iš galvos nebūtus “pedagogės talentus” - be jų neprarastų nieko, tik aiškiau pamatytų šalia esančius žmones ir jų ydas. Žmonos ujamas viršininkas galėjo nevaidinti “gerbiamo vyro”, nes ir taip mums buvo didelis viršininkas. O mano klasiokas galėtų nevaidinti kietuolio - vis tiek jo tokiu niekas seniai nebelaiko… Nežinau, kuo pasibaigė ano verslininko istorija, bet nemanau, kad įvyko žemės drebėjimas, kai tas nepažįstamas kunigas buvo nuteistas už vagystę. Išsisklaidžius iliuzijos rūkui, gali pamatyti tiesesnį kelią.

Bet vis tiek reikia drąsos. Drąsos pamatyti, kad viskas kitaip.

Idėjų valdomi žmonės būname maksimalistai. Arba viskas, arba nieko. Arba aš gera pedagogė, arba aš niekas. Arba kunigas yra Dievas, arba Dievo nėra. Arba aš gerbiamas vyras, arba mazgotė. Arba aš kietuolis, arba šiukšlė. Arba šventasis, arba nusidėjėlis. Arba draugas, arba priešas. Arba saviškis, arba netikėlis. Arba mylimas, arba nekenčiamas. Arba lietuvis, arba svetimas… Galėtume tęsti iki begalybės.

“Jeigu neatgimsite ir nepasidarysite kaip vaikai, jūs neregėsite karalystės”, - sakė Mokytojas, kalbėdamas visai ne apie pomirtinį gyvenimą.

O kaip mato vaikai?

Jie mato iš naujo, be prietarų.

Ar tu iš tiesų nori matyti?




Atgal į: Nori matyti?