Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-12-03

Šių dienų fariziejai

Publikuota: Straipsniai

Fariziejų, kuris šiandien vadinamas davatka, atpažinti sunkiau, nei Raštų aiškintoją arba kunigą. Rašto aiškintojas gali turėti teologo diplomą ir juo didžiuotis, kunigas išsiskiria išskirtine uniforma ir specialiai nusmailintu balseliu, kurio klausytojai turėtų susidaryti įspūdį, jog kalba kažkoks ne šio pasaulio padaras, gal netgi angelas. Fariziejus elgiasi priešingai. Jis ne tik nesididžiuoja naujesniu davatkos titulu, bet ir ginasi jo, slėpdamas savo prigimtį. Tai tarsi minioje ištirpęs bažnyčios miniažmogis, kuris turėtų būti nematomas.

Visgi jis yra matomas. Deja, kartais pamatome per vėlai, kai jau būname patikėję jam svarbius dalykus, ir jis ima įkyriai lįsti į širdį su savo kvailais paveiksliukais, dvokiančiais smilkalais arba atkakliai ima verbuoti į kokią nors “tikrą” bažnyčią, kuri iš tiesų tėra dar viena radikalių davatkų sekta.

Kadangi  nėra  ryškių uniforminių požymių, šių dienų fariziejų arba davatką turėsime atpažinti iš tam tikrų vidinių savybių.

Jeigu kas nors turite labai gerai pažįstamą itin religingą žmogų arba net giminaitį, tikriausiai pastebėjote, kad jo mąstysena truputį kitokia. Liaudyje davatkos paniekinamai vadinamos fanatikais, kietakakčiais, blizgančių akių pamišėliais ir panašiai.  Nors tai pernelyg apibendrinantys ir niekinantys epitetai, visgi jie apibūdina tam tikrą mąstyseną, kuria fariziejai labiausiai išsiskiria ir išsiskirdavo dar Jėzaus laikais.

Veidmainystė, atotrūkis tarp žodžių ir darbų, polinkis pamokslauti kitiems, vengiant keistis pačiam, - tai bendriausi visų bažnytininkų bruožai, kuriuos nuolatos kritikavo Jėzus, negailėdamas pačių griežčiausių epitetų. Tačiau tos savybės būdingos ir kunigams bei Rašto aiškintojams, o fariziejai dar turi visą kompleksą nuosavų ypatybių.

Rigidiškumas- bene labiausiai į akis krentanti religingų žmonių mąstymo savybė, kurią pastebi patys bažnytininkai ir mėgina bejėgiškai kovoti. Bejėgiškai todėl, kad pati religija yra sustingusi ribojančių taisyklių ir sąlygų sistema, o jos apsuptas žmogus pasaulį ima suvokti kaip įstatymų ir taisyklių rinkinį. Gausi saldainį, jeigu suplausi indus. Būsi mylimas, jeigu klausysi mamos. Neklausysi mamos - nebūsi mylimas ir negausi saldainio. Vadinasi, ir Dievas tave mylės, jeigu įvykdysi tam tikras sąlygas: eisi sekmadieniais į bažnyčią, sukalbėsi tris sveikamarija ir keturis tėvemūsų, atliksi velykinę išpažintį, persižegnosi prie kryžiaus ir t.t. Pažiūrėjus į taisyklių rinkinį iš kito galo, būsimai davatkai tarsi nušvinta šviesi perspektyva: jeigu tikrai vaikščiosiu į bažnyčią, sukalbėsiu reikiamą skaičių sveikamarijų bei tėvemūsų ir atliksiu visus kitus reikalavimus, tai Dievas, paklusdamas savo paties taisyklėms, bus priverstas mane mylėti!

Ar nepuikus šansas apraizgyti taisyklėmis patį Dievą ir padaryti iš jo nebe tokį baisų pabaisą? Taigi taisyklė yra pati didžiausia davatkos dvasinė brangenybė, dėl pažeistos menkiausios taisyklės ji gali šokti į akis prieš parapijos dvasinį tėvelį kunigą ir skųsti Jo Ekscelencijai vyskupui, o jei reikės - ir pačiam Dievo vietininkui Jo Šventenybei Popiežiui. Taigi taisyklė negali būti pažeidžiama, laužoma ir keičiama, ilgainiui ji tampa Tradicija ir imama rašyti didžiąja raide. Tokiu būdu rigidiškumas neišvengiamai veda į mąstymo inertiškumą.

Pasikeitus situacijai, jie nebegali pakeisti nuostatų. Nauji faktai, kurie prieštarauja nuostatoms, paprasčiausiai atmetami. “Tikėjimas turi būti tvirtas”, - mėgsta kartoti.

“Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas!” - replikuoja Jėzus. Mk 7.9

Jėzaus laikais fariziejai tikėjosi iki smulkmenų įvykdyti Įstatymo raidę ir už tai sulaukti mesijo - tokio Dievo siųsto karaliaus, kuris atkurtų stiprią Izraelio valstybę ir nugalėtų persus, romėnus bei kitus aplinkinius priešus. Šių dienų davatkos nebesvaičioja apie žemišką karalystę, bet paklusdamos susigalvotoms taisyklėms tikisi užsitarnauti Dievo palankumą. Štai kodėl įstatymo raidė ir joms svarbiau už dvasią - juk Dvasia yra kaip vėjas, ji tai čia, tai ten, nežinai, iš kur ji ateina ir kur nueina (Jn 3,8 ), o negyva raidė užrašyta maldaknygėse ir niekada nepasikeis.

Rigidiškumui ir inertiškumui priešinga mąstymo savybė būtų lankstumas, kurio taip trūksta fariziejams. Tai gebėjimas esant būtinumui pakeisti nuostatas, sprendimus ir sprendimo būdus, atsiriboti nuo mąstymo stereotipų, naujai pažvelgti į problemą, laisvai, savarankiškai operuoti turima informacija, kūrybiškai ją panaudoti. Mąstymo lankstumas - tai nešabloniškas mąstymas, tai kartu ir minties laisvumas, išankstinių nuostatų, trafaretų nebuvimas. Neturintys tokios savybės žmonės mąsto ir veikia šabloniškai, t.y. pagal išmoktą strategiją, aukštesniųjų nurodymus ir negali pakeisti savo elgsenos, jeigu pasikeičia situacija.

Visa tai - apie jūsų pažįstamas davatkas, ar ne? O gal esate kur nors sutikę davatką, kuri mąstytų nešabloniškai, originaliai, gal net maištingai? Juokauju, žinoma… Inertiško mąstymo žmogus ne tik negali savarankiškai naudotis turima informacija ir kūrybiškai jos pritaikyti - toks žmogus informacijos savarankiškai negali net rinkti. Netgi Biblijos fariziejai neskaito vieni, matyt, bijodami, kad Dievas gali juos suklaidinti. Verčiau jie buriasi į Biblijos skaitymo būrelius ir draugijas, kur skaito kunigų arba pastorių priežiūroje. Paprastai daroma taip: skaito arba tik pirštu knyga vedžioja eilinis davatkiukas, o išvadas daro kunigas, pastorius arba kitas vyresnysis. Įvyksta keistas protinio darbo pasidalijimas: vieni skaito, o kiti protauja.

Štai kodėl bažnyčią nuolatos lankanti ir Evangelijos tekstą šimtus kartų girdėjusi uoli davatka paprasčiausiai nepastebi Jėzaus nurodymų, kurie prieštarauja kunigų įkaltoms nuostatoms ir bažnyčios praktikai. Įdomiausia, kad tie Jėzaus nurodymai per šimtmečius nebuvo išbraukti ar kaip nors kitaip “ištaisyti”, jie tebėra parašyti Biblijoje juodu ant balto, tarkim, draudimas garbinti stabus, prisiekti, melstis viešose vietose, ką nors vadinti “dvasiniu” ar kitokiu tėvu, išskyrus Tėvą ir pan. Šitie “keisti” draudimai krenta į akis kiekvienam savarankiškai skaitančiam, tačiau nebematomi priešingas religijos nuostatas turintiems fariziejams.

“Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: 'Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite“, - sakė Jėzus Mt 13,14 . Šiuolaikinė mąstymo psichologija padėjo įminti mįslę, kodėl ir kaip tai atsitinka.

Mąstymo negalia laisvai priimti informaciją ir daryti savarankiškas išvadas neišvengiamai siejasi su mąstymo paviršutiniškumu, kuris laikomas mąstymo gilumo ir platumo priešybe. Mąstymo gilumas leistų giliai įsiskverbti į reiškinio esmę analizuoti reiškinių priežastis, savarankiškai daryti išvadas, apibendrinti ir kritiškai vertinti situaciją, bet fariziejus pasitenkina paviršutiniškais štampais (”taip reikia”, “taip radome, taip ir paliksime”, “taip daro visi”, “tokia tvarka” ir pan.), nes kitokių sprendimų jis priimti nė negali.  Aklas mąstymo pobūdis neišvengiamai uždaro davatką labai siaurame interesų rate. Plataus mąstymo žmonės domisi įvairiomis veiklos sritimis, yra žingeidūs, plataus akiračio, informuoti, o šių laikų fariziejai dažniausiai nebūna perskaitę nė Šventojo Rašto, kurį neva labai gerbia, - jie pasitenkina plonytėmis maldaknygėmis ir iš kunigo nugirstomis trumpomis formulėmis (”neteisk ir nebūsi teisiamas”, “sekmadienius švęsk”, “Petras - uola, ant kurios kristus pastatė bažnyčią” ir pan.). Platesniam mąstymui susiformuoti būtina sąlyga yra visapusiškos ir gilios žinios, kurių nesukaupsi, nemokėdamas savarankiškai vertinti ir atsirinkti informacijos. Vėlgi vargšui fariziejui koją pakiša nesugebėjimas galvoti nuosava galva…

Štai kodėl fariziejai sutrinka, išgirdę Jėzaus žodžius, kurie prieštarauja jų bažnyčios ir jų pačių nuostatoms. Kartais jie bėga į krūmus, o kartais įsiunta tarsi į kampą įspeisti šunys. Jie iš tiesų atsiduria neįveikiamuose spąstuose, pasijunta tarp savotiško kūjo ir priekalo. Tarkim, išgirdęs Jėzaus draudimą prisiekti, fariziejus negali tų žodžių atmesti, nes Dievo žodis jam kaip ir privalomas, bet jis žino, kad bažnyčia laimina priesaikas, o bažnyčia irgi šventas dalykas. Bijodamas pasikliauti savo protu, fariziejus negali situacijos įvertinti kritiškai ir prieiti prie išvados, kad vienas dalykas prieštarauja kitam. Vietoj to, kad kūrybiškai pasinaudotų prieštaringa situacija kaip dirgikliu arba iššūkiu savarankiško sprendimo paieškai, fariziejus paprasčiausiai užsikemša ausis. Prieštaravimas lieka neišspręstas, davatka jį nustumia į pasąmonę, o kūrybiškam mąstymui nelieka galimybės.

Mąstymo griūtis vyksta toliau: vidiniai prieštaravimai skatina neįtikėtinus minties šuolius, trukdo mąstyti nuosekliai, daryti logiškas išvadas, kurios sektų iš tam tikrų faktų bei argumentų. Tarkim, išgirdęs, kad Jėzaus laikais ir po jo krikštydavosi tik suaugę savarankiškai apsisprendę Jėzaus mokiniai, toks žmogus netikėtai pareiškia: “O aš nenoriu, kad mano vaikai prieštarautų, kam jų nepakrikštijau”. Argumentuota diskusija tampa nebeįmanoma, ir tokiam pašnekovui belieka atsakyti jo paties stiliumi: “O kam man šaldytuvas, jeigu nerūkau?”

Situacija ir graudi, ir grėsminga.

Ką daryti žmogui, turinčiam visas šias mąstymo ydas? Kaip jam orientuotis greit besikeičiančiame pasaulyje, jeigu vargšelis neįstengia savarankiškai be kažkieno pritarimo padaryti nė menkiausios išvados? Kur jo užuovėja?

Jo užuovėja ten, kur laikas tarsi sustojęs, kur šiandien viskas vyksta taip pat, kaip vakar, užvakar ir prieš dvidešimt metų, kur tradicinis ritualų scenarijus nesikeitė gal nuo vidurinių amžių,  kur niekas ne tik nereikalauja, bet ir draudžia mąstyti savarankiškai, kur niekas nieko tavęs neklausia, tik liepia klausytis ir atlikti labai paprastus judesius: klauptis, stotis, persižegnoti, eiti su visais ratu apie bažnyčią. Iš tiesų čia nieko net nevyksta - tik sudaroma tam tikra simbolinė vyksmo iliuzija. Čia niekas nieko nevalgo, tik atlieka valgymo ritualą, čia niekas nieko negeria, tik atlieka gėrimo ritualą, niekas čia neatsiveria, tik atlieka išpažinties ritualą, niekas čia neužsikrauna Jėzaus naštos - tik simboliškai panešioja kryžių…

Ką geresnio galėtų rasti žmogus, kuris bijo gyventi?

Graudoka, ar ne?

Bet nepamirškime - situacija gali būti itin grėsminga. Susidūrimas su fariziejais Jėzui kainavo itin brangiai. Vėliau toks susidūrimas su bažnyčios fanatikais milijonams kainavo gyvybes, suluošintus gyvenimus ir sulaužytus kaulus, visada ši padermė skleidė ir skleis religinius susiskaldymus ir pasitaikius progai mielai ištemps iš vienuolynų rūsių gerai išlaikytas ir suteptas inkvizicijos stakles.

Šioks toks paradoksas, bet šiandien nuo savo fariziejų bene labiausiai kenčia patys kunigai. Sunku ir įsivaizduoti, kaip jie ištveria būti nuolatos davatkų persekiojami, šnipinėjami, apkalbami ir dėl menkiausio nieko skundžiami vyskupams. Antra vertus, kunigai priversti krimsti vaisius, kuriuos patys užsiaugina atkakliu darbu. Kas, ar ne jie vadovauja šitam veidmainystės paradui? Argi ne jie tūkstančius metų slopino ir tebeslopina bent kiek laisvesnį minties posūkį, augindami vis naujas ir naujas fariziejų kartas? Argi ne jie laisvą kaip vėjas Evangelijos dvasią išmainė į negyvą apdulkėjusių savo kanonų raidę? O kas labiausiai juos remia, kas suneša pinigų bažnyčios valdininkijos išlaikymui, prabangai, prašmatniems limuzinams ir džipams - ar ne tos pačios davatkos?

Kaip sakė Mokytojas, medį pažinsi iš vaisių.

Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis - blogus.

Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas - gerų. Mt 7,17


Atgal į: Šių dienų fariziejai