Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-05-22

Konservuota vaivorykštė

Publikuota: Miniatiuros

Mes sėdėjom prie atdaro lango ir monitoriuje žiūrėjome senas mano sodybos nuotraukas.

- Gal nori paklausyti įrašo su  lakštingalų giesmėmis? - paklausiau.


- Kurių galų? - nustebo mano bičiulis. - Girdėti ir taip.


- Na, juk žiūrime nuotraukas, o ne pro langą. Galėtume pasiklausyti ir  įrašo.


Draugas nusijuokė.


- Tikrai, kurių galų fotografuojame?


- Aš jau nebe… Sykį mėginau filmuoti, bet nelabai kas išėjo. Vaizdas
mirgėjo, o garsas buvo su pašaliniais triukšmais. Žiūrėjau žiūrėjau tą
jovalą, kol supratau: geriau išeiti į lauką ir paklausyti. Paklausyti
ir pažiūrėti.


Draugas kažką mąstė.


- Kai nuvažiuoju prie jūros ar šiaip nueinu į gamtą, visada fotografuoju, - prisipažino.


- Anksčiau konservuodavau agurkus ir pomidorus. Dabar visada yra šviežių, - replikavau.


- Bet jei nenufotkinsi, tas vaizdas išnyks ir niekada nebebus.


- Neateis kitas pavasaris? Nesugrįš paukščiai?


- Paukščiai sugrįš, bet šito nebus, - filosofavo bičiulis. - Gal niekada šis kėkštas nebenutūps ant šitos šakos…


- Nenutūps ant tos - nutūps ant kitos. Tu manai sukaupti visą amžinybę akimirkų?


- Taip, visa tai beprasmiška, - pripažino jis. - Žiūrime konservuotas
nuotraukas vietoj to, kad išėję į lauką ir žiūrėję šviežius vaizdus. 
Išėjęs ieškau geresnio kadro, nors galėčiau paprasčiausiai žiūrėti,
klausytis ir uostyti. Aš tam neturiu laiko.


Jis kokią minutę atidžiai klausėsi.


- Kaip čia tylu, - pasakė nesąmonę. Aplink čirškauja paukščiai, o jam vaidenasi, kad tylu.


- Na, čia negirdėti mašinų, - paaiškino jis. - Truputį keista, kad
negirdžiu įprasto dundesio. Vakare buvo sunku užmigti. Visada maniau,
kad mašinos mane labai erzina, bet vakar vakare pamačiau, kad be gatvės
ūžesio negaliu užmigti.


- Šiandien vakare galėsiu pastatyti prie lango savo golfuką ir truputėlį pagurginti.


- Baik šaipytis. Kai parvykai iš miesto, tau irgi buvo ne kas.


- Atvažiuok atostogų - per savaitę ir tu priprasi.


- Visą savaitę - be ūžesio, be bildesio, be minios, be reklamos blyksnių? - baisėjosi jis.


- Paskui bus lengviau, - pradėjau raminti.


- Tu neturi net televizoriaus, - ėmė jis vėl nusišnekėti. Aš turiu net
du televizorius, o jis šmeižia, kad neturiu nė vieno. Vienas iš jų,
galimas daiktas, yra veikiantis. Iš bėdos galima būtų žiūrėti abu -
ekrane atsispindi toks visai nieko veidas. Gal kiek kvailokas, bet be
agresijos…


- Bene pamiršai įjungti? - jis traukė mane per dantį. - O gal tikrai veikia?


- Kai gyvenau mieste, kartais įsijungdavau. Bet įjungtas nusišneka.
Arba ima rietis. Vienas šaukia ant to, kitas - ant to. Įjungi filmą -
duoda į snukį. Ir taip - visą vakarą. Matyt, kažkas perdegė. Gal koks
diodas sugedo ar kondensatorius… Neišmanau elektronikos.


- Taip, anksčiau televizoriai būdavo geresni, - žinovo tonu pasakė
bičiulis. - Krautuvės tuščios, o televizoriuj visko yra. Pažiūri,
būdavo, širdis atsigauna…


Jis teisus. Sako, ir dabar yra neblogų televizorių, kurie rodo gana
įdomiai. Užpernai vasarą buvo atvažiavę švogeris ir atsivežė tokį mažą
dailų televizoriuką. Kaip įsijungė pirmąją dieną, taip ir neišjungė per
visas atostogas. Mano švogeris labai mėgsta laidas apie gamtą, o jo
televizoriukas kaip tik tokias ir rodo. Visokius ten paukštelius,
miškus ir sodus. Visai galimas daiktas, rodė ir Žemaitiją ar net mūsų
Kaltinėnus. Vadinasi, jis galėjo pamatyti ir mūsų miškelį, kuris yra
ten už tvenkinio.


- Nežiūri televizoriaus, nesiklausai radijo - iš kur žinai, koks bus
oras rytoj? - šaipėsi draugas. - Gal tau atrodo, kad šiandien saulė? Iš
kur tau žinoti, kad pagal prognozę dabar lietus?


- Turiu senų laikraščių. Paskaitau ir žinau, koks buvo vakar.


Tikrai turiu krūvą antikvarinių laikraščių. Laikau žiemai. Sykį
atvažiavo sesuo ir pradėjo skaityti. Paskaičiau ir aš. O Viešpatie -
Stela Singler vėl susipyko su savo sugyventiniu! Velnias žino, ar
susitaikys?


- Kas ta Stela Sigler? - susidomėjo bičiulis.


- Koks tau skirtumas? O deimantų rinkinys Paryžiaus aukcione buvo parduotas už 24 milijonus. Tiesiog iš panosės nutempė!


- Už 24 milijonus? - pasibaisėjo draugas. - Beveik pusdykiai!


- O už Einšteino laišką davė 130 tūkstančių. Jeigu Einšteinas būtų
gyvas, jis galėtų nieko daugiau nedirbti, tik rašyti laiškus ir nešti į
aukcioną. Šitoks uždarbis!


- Būtų gyvas -  šūdą jis gautų, - suabejojo mano bičiulis. - Tūkstančius moka tik mirusiems.


Tai tiesa - gyvi žmonės kainos neturi. Atsimenu, kaip virkavo uošvė
prie mylimo uošvio karsto. Tu mano angelėli, aukseli tu mano
brangiausias! Kol buvo gyvas - tai tik gyvulys, pašlemėkas ir skuduras.
Mirę žmonės vertę įgauna tuoj pat, kai iškeliauja pas Abraomą. Tai
pastebėjau ir aš.


- Ko mes čia pliurpiam? - atsitokėjo draugas. - Geriau eikim į gamtą.


- Nemėgstu gamtos, - priminiau jam.


- Gerai, tada eikim į sodą.


Aš tikrai nemėgstu gamtos, kaip ir Lietuvos ar Žemaitijos. Kur kas
geriau atsisėsti kur nors ant kelmo arba atsidrėbti valtyje. Atsidrebi
ir plūduriuoji, kol vėjas tave nuneš į meldus. Kam ta gamta, Lietuva ar
Žemaitija? Šiltas lietus arba pirmas nustebinęs lašas tūkstantį kartų
geriau.


- Palauk, aš tuoj. Pamiršau fotiką… - pasakė draugas ir nudūmė atgal į trobą.


Tegu fotografuoja. Jeigu mirs pirmas, gal aš parduosiu jo nuotraukas? Įdomu, kiek už jas duotų? Tūkstantį, du?


- Geras kadras! - džiūgavo mano bičiulis. - Nuostabus kadras!


Atrodo, jis fotografavo vaivorykštę. Ar kokį krentantį lašą.


Parėjęs būtinai užrašysiu, ką mes su juo plepėjom. Kas žino, gal paaiškės, kad dabar vaikštinėju su fotografijos geniju?


Dabar, žinoma, kainos nėra.


Bet po mirties…
Kiek jis uždirbs tada?


Atgal į: Konservuota vaivorykštė